Trisdešimt du

Neseniai mačiau klausimą – jei 2020-ieji būtų gėrimas, koks tai būtų gėrimas?

Ir atsakymą – vodkė vandens butely, iš kurio gurkštelėdamas tikėjais vandens.

Norėtųsi tapatintis, nes bairis geras, tačiau nors ir negaliu sakyti, kad 2020-ieji buvo labai jau puikūs metai, bet jie nesupiso man smarkiai reikalų. Remontai dačioj paėjo pagal planą, remontai bute, nors ir metus laiko marinavęsi dėl įvairių nuo manęs nepriklausančių kliauzų, panašu, kad jau tuoj prasidės pilna jėga.

Dar niekada neturėjau tiek pinterestinių svajonių. Sofos, Strautnieko printai, laiptų pakopų lemputės ir baseinai levandomis apsėtais kraštais. Nes why not?

Visą gyvenimą gyvenau su kažkokiu kryžium – negalima, negalvok, nenorėk, nesakyk, nebus, nesigaus, ką čia kalbi, užauk, baik.

Kai taip gyveni, natūralu, kad tam tikri praradimai ir nesėkmės tik dar labiau sutvirtina tą nuostatą, o sėkmės atrodo jei ne atsitiktinumas ar grūdas aklai vištai, tai bent jau dalykas, kurį reikia slėpti ir niekam apie jį nesakyti. Gal todėl taip ir neturėjau nei vienos nėštumo nuotraukos instagrame. Gal todėl vis dar kruopščiai užtraukiu užuolaidas, kad vagys buto nepamatytų. Gal todėl bijau garsiai sakyt, kad man visai neblogai gyvenime sekasi.

2020-ais išpuolęs karantinas nuėmė nuo veido daug filtrų. Ir kalbu ne tik apie provodkes, kurių net ir išėjus į darbą kasdien nebesipaišau, nes, pasirodo, mano akys ir taip visai neblogai atrodo. Karantinas davė supratimą, kas gyvenime tikrai svarbu ir kokios investicijos man atsiperka. Ir kodėl aš nenoriu investuot į papus ir botoxą (nors, dievaži, visai reikėtų), bet akimirksniu išleisiu pusantros štukos ant sofos būtent petrol spalvos pamušalais.

Šiandien man 32-eji ir aš esu labai laiminga. Nors nėra šeimos be dūmų ir kartais labai sveika paverkti putų pilnoje vonioje. Šiandien man 32-eji ir aš esu susidėliojusi vertybes visais man svarbiausiais klausimais. Manęs neslegia melas, apgaulės, juodas pavydas, religija, draugystės iš reikalo ir noras viską keisti. Miegu pakankamai ramiai ir leidžiu sau svajoti. Myliu savo vyrą taip kaip moku ir auginu sūnų taip, kaip man atrodo tinkamiausia. Kartais netekusi kantrybės ar nuotaikos pasielgiu blogai, tačiau tai nepadaro manęs blogu žmogumi. Pagaliau jaučiu, kad manęs neslegia biblijinio pragaro vizija. Šneku su sūnumi kaip su suaugusiu žmogumi ir man šitaip gera, kad nusprendžiau taip daryti. Kalbu su savimi kaip su suaugusiu žmogumi. Kalbu su savimi taip, kaip kalbėčiau su savo geriausia drauge. Ir svarbiausia – moku pasijuokti iš savęs, iš savo kuriamų santykių, iš savo nesėkmių. Keisčiausia, bet tai daryti moka ir mano sūnus – nors dar nespėjau jo to specialiai pamokinti.

O gimtadienio proga nusipirkau geltoną kaip kūdikis viščiukas Karcher siurblį, kuris šiukšles nuo grindų susiurbia su tokiu malonumu, kad jos tuo pačiu išsisiurbia ir iš galvos, sielos, spintos ir paties gyvenimo.

Vieta jūsų įžvalgoms :

Išsikalbėk ir būsi išklausytas

PAGRAŽINK KOMENTARĄ:

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>

Užsisakyti šias įžvalgas
«