Itin jautrus asmuo bokalo dugne

Visai neseniai instagramerė Amelija mane supažindino su HSP (Highly Sensitive Person) sąvoka. Pamenu, kaip perskaičiusi jos įrašą puoliau googlint, youtubint, daryti testus, verkti, juoktis, ir skėsčioti rankomis.

31 metus gyvenau su savimi tokia, kokia buvau ir esu, ir didžiąją dalį to laiko (ypač tai buvo smarku vaikystėje) buvau bugginama, kad esu „per jautri“, „per daug imu į galvą“, „sureikšminu“, „perdedu“ ir panašiai. Savo jautrumą bandžiau kaip įmanydama maskuoti, nes nuo pat mažumės buvau mokoma, kad jautrumas yra yda. Darželyje tai versdavosi iš manęs vėmimo pavidalu – ne paslaptis, kad auklytės kelis metus mane pasitikdavo su kibiru, į kurį aš sėkmingai kasryt apsivemdavau.

Mokykloje jau gebėjau jautrumą maskuoti, geriau integruotis į socialines situacijas, bet vis tiek kiekvienas jaudulys imdavo mane į nagus ir jausdavau, kaip žarnos tuoj išlys per kurią nors pusę. Labai smarkiai visko bijojau – aukščio, uždarų patalpų (atsimenu panikos priepuolį Molėtų observatorijoje ir kažkokią keistą fizinę reakciją dėl nebepamenamų priežasčių, kai autobuse pakeliui į Taliną man suparalyžavo plaštakas). Bijojau ligų, mirties, miego apnėjos ir panašių briedstvų, pamenu, mama kažkada net bandė mane užkalbėti pagal senovinę knygą, kad nebebijočiau kiekvieno šūdo :)

Sulaukusi 16-17 supratau, kad geriausias pagalbininkas maskuojant o gal net ir visai sunaikinant (!!!) baimę ir nerimą yra ALKOHOLIS. Dabar manau, kad taip lengvai jam pasidaviau dėl tos paprastos priežasties – norėjau būti drąsi, rami, sociali ekstravertė. Ir sėkmingai tokia buvau kokius aštuonerius metus, vis užsigerdama pradžioj iš Kvortos bambalio, paskui iš Aperolio taurės.

Žinoma, pachmielnais liūdnais momentais, kai savaitgalio simpatija taip ir nepaskambindavo, o artimiausios draugės susirasdavo antras puses, kai likdavau viena, mane užplūsdavo audros nesuvokiamų jausmų (nes kai kažką labai sėkmingai ilgai maskuoji, tampi pati sau nebepažįstama). Tad aš labai daug rašydavau, tekstuose išsiliedavo tai, ko aš nesuprantu, kas beldžiasi kažkur giliai smilkiniuose. Tu sureikšmini, tu per daug imi į širdį, tu per daug jautri šiai postmoderniai kasdienybei. Teatras, galerijos, barai ir kabakai, miesto šventės, prekybos centrai, glaudžiai sustatyti univerkės suolai, mažytė mašinytė, kurioje taip ir neišsilaikiau vairavimo teisių, drėgni miegmaišiai ir smirdančios palapinės festivaliuose, kuriuose neišgirsdavau nei vienos grupės. Visi tie glėbiai, tarp kurių blaškiausi ieškodama savo ramybės. Visos tos draugystės, kurios subyrėjo greičiau už bokštą iš alaus kamštelių.

Kai ištekėjau ir susilaukiau sūnaus, mano emocijos nenurimo, o toliau sprogo uraganais – per kelis metus patyriau tiek sukrėtimų, kad mano HSP savimonė (oh, that I would have known) taškėsi purslais. Diagnozavau sau pogimdyvinę depresiją, potrauminį sindromą, nerimo sutrikimą, bipolinį ir OCD. Dabar manau, kad nedidelės šių diagnozių dalelės tikrai buvo manyje, bet niekada iki galo to ir nesuprasiu – nes vos baigusi savo itin nesėkmingą žindymo epopėją, puoliau atgal prie bonkės. Aišku, kadangi buvau mama,  tai gėriau taip, kaip pridera gerti mamoms. Nebūdavau girta prie vaiko ir nesišlaisčiau po barus, bet anksti užmigdžiusi atžalą greitai nuramindavau „nervus“ taure vyno. Su laiku ėmiau pirkti vis brangesnį vyną, kad neatrodyčiau tokia chronė, juk brangus vynas, cmon, pažiūrėkit į prancūzus. Atsimenu, kaip vieną dieną eidavau į Rimiaką, kitą į Iki, trečią į Aibę, ketvirtą į Bottlery, kad pardavėjos nepamanytų, kad aš per dažnai perku vyną. Kartais išgerdavau taurę gamindama vakarienę ir taurę prieš miegą. Kartais išgerdavau visą bonkę.

Taip gerus kelis metus tildžiau savo jautrumą, slėpiau savo liūdesius ir teisinau savo teisę „atsipalaiduoti“. O paskui, kaip jau spėjau visiems pasigirti, pavargau nuo tų butelių. Man nebuvo sunku nei fiziškai nei psichologiškai nustoti gerti. Todėl iki dabar guodžiu save, kad nebuvau visai žlugus. Po mėnesio blaivystės sužinojau apie HSP. Ir mano galva sprogo. Tik šį kartą gerąja prasme.

Pagaliau sužinojau, kad tokių žmonių kaip aš yra ir daugiau. Ir kad jie nėra debilai. Ir kad jie nėra ligoniai. Ir kad jie nėra „per“ kažkokie šiam pasauliui. Jiems nėra sunku ir jiems nebūtina slėptis. Jie tiesiog tokie – aplinkos dirgikliai juos žymiai greičiau įjautrina. Todėl aš miegu su ausų kamštukais. Todėl aš negaliu klausyti garsios muzikos mašinoje (nebent tai Bloodhound Gang viena daina). Todėl aš jaučiu net menkiausią nemalonų kvapą. Todėl man trina 95% batų. Todėl aš nemėgstu šukuotis plaukų. Todėl aš vengiu eglutės įžiebimo, kalėdinių mugių, troleibusų piko metu. Todėl man vasarą per karšta, o žiemą per šalta, todėl mano kaimynai garsiai vaikšto, todėl kiekviena kritika man yra spjūvis į veidą. Todėl man patinka nueiti į jaukų barą, bet aplinkui neturi būti šurmulio (god bless tave Kably ir tavo tuščias erdves), todėl aš šį šeštadienį buvau XI20, bet tik iki 22:45 ir man patiko, bet tik todėl, kad žinojau, kad būsiu ne per daug ir ne per ilgai. Todėl aš negaliu klausyti M1 ir M1+, nes man atrodo, kad tie pokalbiai man fiziškai lenda į galvą ir plėšo smegenis. Todėl aš galiu eiti į turgų, bet tik 15-ai minučių, taip pat ir į Maximą galiu eiti, bet ne Kalėdiniu laikotarpiu ir ta Maxima negali būti Akropolis. Todėl aš negaliu eiti į kiną!!! Blemba, kinas… aš anksčiau visada gerdavau alkoholį kine, bet paskutiniu metu ir tas nebepadėdavo ir aš likdavau labai nelaiminga ir dar susimokėjusi dahuja pinigų. Todėl aš vis dar esu dalinė piratė ir turbūt tokia kurį laiką liksiu. Todėl aš laimingiausia būnu namie su savo vyru ir su savo sūnumi ir su savo nauju mažu pasiutusiu katinu, užtraukusi užuolaidas, kad nežiūrėtų pikti žmonės, kad nežiūrėtų… Todėl aš dievinu woltą ir taxi ir netflixą, ir dievinu vakarus, kai būna tylu namuose, ir aš guliu karštoj karštoj vonioj su putom ir galvoje nekala geniai.

Ne taip ir seniai pradėjau apie tai kalbėti. Papasakojau vyrui, mamai, geriausioms draugėms. Vieni suprato, kiti nelabai. Tarkim, su tėvu, kuris visą vaikystę mane buggino, kad nebūčiau jautri, turbūt niekada apie tai ir nekalbėsiu. Juk net mylimiausioms draugytėms sunku paaiškinti, kodėl man nepatinka hipsteriškos kalėdų mugės lofte. Juk faina! Ne, nefaina :) Svarbiausia, kad kai nebepilu ant savo jausmų mišrainės vyno, tie jausmai įgauna labai aiškias formas. Formas, kurios yra suvaldomos ir perkandomos. Formas, kurios man pačiai ima patikti. Niekada nesakiau, kad va daugiau tai negersiu kalėdinio punšo ir aperolio pajūry. Kadangi turiu labai sveiką santykį su rūkymu (hahah hahah hah.ha) tai tikiu, kad ir su alkoholiu galiu turėti jį sveiką. Tik gal dar ne šiandien.

, , , , , , , , , , ,

Vieta jūsų įžvalgoms :

Išsikalbėk ir būsi išklausytas

PAGRAŽINK KOMENTARĄ:

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>

Užsisakyti šias įžvalgas
«