Gyvenimas nestovi vietoje ir kartais tenka nustoti gerti

Tris savaites sergu obstrukciniu bronchitu, o gal man iš tiesų mikoplazminė infekcija, gal prasideda alerginė astma, ar koks velnias, bet esmė, kad jau antrą savaitę sėdžiu namie su biuleteniu ir imu lengvai išprotėti.

Tarkim, šį rytą, nuvedus sūnų į darželį, turėjau sėsti ir padirbėti, nes darbe kaip tyč naujas sezonas, reikalų reikaliukų, ir nors neturiu problemos pramazinti deadlainus, matau, kad sau įprastą grafiką „pabaigiau 4 dienom anksčiau, nei reikia“ jau imu nusukinėti.

Vietoj jo, kad sau daryčiau, ką reikia, ėmiau daryti tai, ko visiškai nereikia – pradėjau skaityti savo blog‘o įrašus iš 2011-2012 metų. Esu visiškai nesavikritiška pyzda, bet rašiau aš labai gerai. Tai čia nieko keisto, keisčiau yra tai, kad buvau pamiršus, kokių nuostabių komentarų aš sulaukdavau. Tada mes neturėjom instagramo širdučių, ir tikrai bendraudavom žodžiais. Žodžiais, sakiniais, pastraipom. Mano komentatoriai buvo nuostabūs žmonės (ypač prisimenu Stebuklingą Šešką ir kaip man buvo įdomu, kas jis toks iš tiesų), jų įžvalgos dažnai būdavo dar geresnės už mano įrašus, o jei ir nebūdavo geresnės, tai visuomet užkurdavo pratęsimą kitiems tekstams. Neslėpsiu, kad rašiau ne tiek sau, kiek kontaktui, ir man tai buvo labai svarbu – sulaukt palaikymo (nors kartais nebuvau verta to, buvau durna ir neteisi ir išsižiojus), patarimų, arba tiesiog gero žodžio. Instagramo širdelė nėra tai, prie ko pripratusi mūsų karta.

2011-2012 metai buvo konkretus lūžis mano gyvenime – tada aš baigiau univerą, sutikau vyrą, kuris po kelių metų tapo mano gyvenimo partneriu ir mano sūnaus tėvu, pradėjau dirbti darbe, kurio nemečiau po man įprastų 6 mėnesių. Prieš pradėdama dirbti metus laiko auginau šunį, labai daug gėriau, dar daugiau svaičiojau ir buvau nusivalkiojus nelaiminga dūra :)) bet tik tam, kad paskui susitvarkyčiau gyvenimą. Kažkada panašiai aš pradėjau sportuoti, sveikiau maitintis, buvau numetus daug svorio, paskui vėl jo priaugau (ech ta amžina kova su per mažais džinsais). O tada nutiko tai, apie ką šnekėdavom su savo komentatoriais, iš ko juokdavomės ir ką niekinom – suaugusiųjų gyvenimas smogė, aš tapau mama, susirgau depresija, išsigydžiau depresiją, pasikėliau algą, pasiėmiau būsto paskolą, ir juokingiausia tai, kad dabar esu labai laiminga su savo paprastu gyvenimėliu, nenoriu važiuot į Burning Man ir nenoriu keliaut po Ameriką, nenoriu meilužių (kol neturėjau vyro, visuomet maniau, kad nesugebėsiu mylėt vieno, nes mano genotipas ne toks) ir išgelbėt pasaulio.

Kad viso to nebūtų maža, nusprendžiau pažabot savo buitinį high functioning alkoholizmą ir jau tuoj mėnuo, kaip nebegeriu vakarais savo įprastinių 4 merlot taurių. Nes kokia bebūtų ta magija, vistiek pirmiau ji yra supista, o ne magija, ir tai mane prisivijo. Ir tiek kūnas, tiek protas pavargo nuo gėrimo, ir nusprendžiau padaryt eksperimentą. Tiek ilgai buvau negėrus tik kai laukiaus (nepaisant savo įvaizdžio buvau tuo klausimu visiškai sąžininga), bet nėštumo metu vistiek negali blaiviai vertint savo pozicijos, nes viskas tuomet nelabai ten blaivu pas žmogų. Todėl dabar labai įdomu save patyrinėt. Svarbu paminėt, kad visuomet nesupratau blaivininkų, nes jie dažniausiai yra tokie tipiniai negeriu – nerūkau – aš veganas – prieraiši tėvystė – žindau iki ketverių – skiepai big farma no no no – zero waste – neperku šampūno. Nu  žodžiu tokie crazy folk. Kaip tu blet gali negert? Per vakarėlį tu negeri? Kodėl? Čia tipo tu geresnis už kitus? O ką veiksi kai mes girti miegosim? Ir panašios mintys. Bet dabar, kai vakarėlis pas mane tolygu vestuvės, o jos jau visos kurios galėjo įvykt, įvyko pernai, tai maža bėda yra imt ir negert. Man negert dabar yra negert vakare su Netflixu. Arba negert savaitgalį lauko kavinėj. Tenka pripažint, kad per šiuos ketverius metus, panašiai praėjo nuo tada, kai paskutinį kartą pirkau nealkoholinį alų, jo technologija gerokai patobulėjo (ačiūbletveryga), ir bealkoholinis carlsbergas arba švyturio extra yra fakin fastastic. Taip pat tenka pripažint, kad mano organizmas buvo pavargęs nuo pastovaus lengvo apsinešimo, ir tikrai smagu dieną nugyvent be happy hour, jaustis energingai ir neapspangusiai.

Taigi, tapau tuo, iš ko pizdavojaus. Mama, žmona, paskolinė, negerianti, „žinai mes įsirenginėjam sodybą, tai daug išlaidų“, kynva labai sveika. Aš net blemba ką tik pasiėmiau kompą lizingu, nes vaikas seno ekraną suskaldė su lego kaladėle. Aš-pasiėmiau-daiktą-lizingu.

Nepaisant to, dabar esu more sane than ever. Senuose 2012 tekstuose skaičiau apie kažkokią neviltį ir skausmą skandinamą Vilnelėje, blet, kokia neviltis, koks skausmas? Man buvo 24, buvau pacankė, bet matyt pacankės yra linkusios ieškot šiknoj sliekų. Atsimenu, būtent mūsų draugystės pradžioj nemažai ėsdavomės su vyru, nes abu pastoviai gerdavom arba būdavom pachmielni ir tada visokie velniai išlysdavo iš po lovos ir šnabždėdavo savo marazmus mums į ausis. Tada dirbom darbus už kapeikas, gyvenom bute su nusilupusiais tapetais ir kreivom sienom, ir šiaip nelabai žinojom, ko norim. Bet užaugom kartu, viską, ko pasiekėm, pasiekėm būdami kartu ir išmokom palaikyt vienas kitą net tada, kai norisi pasiųst nachui, o jei ir pasiunčiam nachui, tai po poros valandų jau galim kalbėtis telefonu kaip niekur nieko, nes reikia užrašyt vaiką į kašio būrelį.

Nežinau, kas čia nutiko. Gal būtent taip ir nutinka gyvenimas. Man suėjo trisdešimt (vieneri), o juk sako, kad moterims tai geriausias laikas, kai susirenki save ir viskas pasidaro geriau. Blecha, kiti pažįstami (kuriuos laikiau santykių pavyzdžiu) jau ir skyrybų popierius spėjo pasirašyt. Labai įdomus gyvenimo etapas ateina, ir grįžta jausmas, kad viską reikia fiksuoti, norisi vėl kažką rašyti, norisi džiaugtis kiekviena diena, net kai valgai kynvos salotas, nes sveika, ir norisi sakyti vaikui, kad jį myli, nors ką tik aprėkei, kai atsisakė eiti į darželį ir autis batus, norisi rinktis dažų paletę naujo buto remontui ir norisi glostyti ir uostyti mažytes dailias interjero detales iš ikėjos.

Prieš dvi savaites buvom prie jūros, mano išmylėtoje Preiloje, oras buvo nuostabus, apsistojome nuostabaus grožio ir komforto bute, ir net sirgdama bronchitu (o gal mikoplazmine infekcija arba alergine astma), sugebėjau išmylėti tą laiką. Ir aš stovėdama iki kelių jūroje, kaip vaikystėj, kalbėjau su jūra, sakiau, pasiimk mano grūzą, pasiimk baimes ir neviltis, pasiimk skausmą, kurį išturėjau 2014-2016 metais, pasiimk nedrąsą ir netikėjimą, kažkokius pykčius ir burbėjimus, ir tegu lieka skaidru galvoje ir gera. Kažkas panašaus ir įvyko.

4 laik

, , , , , , ,

Vieta jūsų įžvalgoms :

Išsikalbėk ir būsi išklausytas

PAGRAŽINK KOMENTARĄ:

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>

Užsisakyti šias įžvalgas
«