Pastaruoju metu daug kas iš mano aplinkos – pažįstami ir nepažįstami – perkopė į ketvirtą dešimtį. Šitai skamba dar baisiau, nei „atšventė 30-ą gimtadienį“. Sutapimas ar ne, bet visi jie su gaivališka jėga švenčia gyvenimą – daug postina instagrame apie tai, kaip šis amžius išlaisvina, kokie jie pasitikintys savimi, jauni ir stiprūs, kaip jie viską gali. Kai kurie paskubomis kuria šeimas, kiti – priešingai, skiriasi ir bėga kas sau, ima daugiau gerti, pirmą kartą gyvenime išbando mdma (o mūsų laikais tai vadinos kitaip), arba tampa veganais. Jie perka brangesnius batus, nes gali sau leisti, arba rengiasi oldskūliniais reebokais, nes jiems dabar pochui. Pradeda startupus, atidaro kabakus, moka PSD, VSD, arba slepia mokesčius, nes statosi namą Kalnėnuose ir vaikams reikia baseino.
Ir visa tai, kad užslėptų tą pypsintį balsiuką galvoje – po 40 metų MES VISI MIRSIM.
Aš šitą balsiuką išgirdau vakar, kine žiūrėdama naują filmą su Dwayne Johnsonu. Mano laikais šį vaidmenį būtų atlikęs Briusvilisas (taip, būtent tokiu būdu išmokau iš tėvo sakyti šį vardą, joks ten ne Brius Vilis ar Briusas Vilisas), o kas dabar likę iš Briusviliso?? Jis SENAS. Pažiūrėkit, kokia sena mano deivė Michelle Pfeiffer. O kaip atrodo Keanu Reeves? JIE VISI GREITAI MIRS. Kai miršta mūsų seneliai, atrodo dar norma, juk jie visada buvo seni ir mes nuo vaikystės buvome mokomi, kad seneliai miršta. Kai nuo senatvės miršta vaikystės kino dievukas, atgyja tas pypsintis balsiukas galvoje – you‘re next, bitch.
Vaikystėje aš labai bijojau mirties. Tada man buvo pristatyta religinė mirties koncepcija ir net nesmerkiu už tai savo tėvų – pati būdama mama žinau, kad kartais, norėdami greitai nuraminti atžalų baimes, mes priimame ne pačius geriausius sprendimus. Toje religinėje koncepcijoje vyravo amžinas gyvenimas, debesėliai, gyvųjų stebėjimas ir saugojimas iš viršaus. Ir tai buvo gerai. Kuomet mokykloje susipažinau su kosmoso koncepcija, dievui nebeliko vietos ant debesėlių, kurie, pasirodo, tebuvo vandens garų sankaupos. Vėl pradėjau bijoti mirties, kol mano kelyje pasitaikė pankroko bažnyčia ir ten, purvinam Maironio Greenų kieme, gerdama Kvortos bambalius su skiauterėtais pankais, aš nebebijojau mirties, nes „live fast, die young“ ir visa kita. Nebebijojau mirties iki duaštuonioliktų liepos.
Suprantu, kodėl mano amžiaus žmonės ima iš naujo skaityti bibliją vaikams. Suprantu, kodėl jie, dvidešimt metų nebuvę bažnyčioje, staiga ima ten tuoktis ir krikštyti savo vaikus. Religija yra vienas lengviausių būdų „užlopyti“ savo mirties baimę ir laikinumo pojūtį. Bet sudėtingiausia yra tai, kad iš tiesų tai baimei reikia ne lopo, o lazerinės plastinės chirurgijos. Juk 2018-i, bliamba!
Mirties baimė nėra vienalypė, ji sudaryta iš nedidelių pereinamų kambarėlių, kuomet atidarius vienas duris, mes matome kitas, už jų slypi dar trys, o už pastarųjų – dar septynios, kol galiausiai tu nebeatsimeni, kuriuo keliu atėjai, kaip eidamas įsmegai į tamsią juodą kebeknę ir nebežinai, kaip grįžti prie pirmųjų durų, kurių, visų pirma, tau nereikėjo atidaryti! Einant pro tas duris pamažu ima trūkti oro ir širdis plaka stipriau, užspaudžia šlapimo pūslę ir suprakaituoja delnai. Tu eini, eini, ir galiausiai, kurias duris beatidarytum, ten matai tik vieną – NIEKO. Niekas, juoda tuštuma, savasties nebuvimas yra tai, dėl ko tu bėgi į vonios kambarį ir trauki iš kosmetyčkos Lexotanilio tabletę, likusią nuo pogimdyvinės depresijos laikų. Juokingiausia, kad mirties baimė yra tokia tuščia iš savęs, kad ją nugalėti galima daug paprasčiau už kitas baimes – tiesiog apie ją negalvojant. Ir negalvoti apie ją yra sąlyginai paprasta, todėl, kad gyvenant ketvirtoje dešimtyje yra n kitų baimių, labiau paliečiamų, labiau realių, labiau savalaikių.
Pavyzdžiui, antros pusės arba vaikų mirtis. Arba sunkios ligos. Taip, ligos, vamzdeliai, ligoninės lovos, operacinės lempos, kompensuojami vaistai, čia daug kiečiau už mirties baimę. Arba pinigai. Tiksliau, pinigų nebuvimas. Negalėjimas turėti to, ko nori arba to, ko reikia. Ir dar yra meilė. Tiksliau, jos laikinumas. Galvoji, kad radai, galvoji, kad turi, ir staiga viena rytą supranti – nihuja. Gal ir buvo, bet nebėra, išslydo per pirštus kaip Preilos smėlis, liko tik jausmas, kad buvo, o gal ne? Ir skubi transliuoti per instagramą, koks tu gražus, sveikas, turtingas ir laimingas, mylintis ir mylimas, sėkmingas ir GYVAS. Nes juk, po 40 metų MES VISI MIRSIM.
Tiesa, pabaigai, kažkur skaičiau, kad po 40 metų 70 will be the new 50. Pakelkim taurę Prosecco už tai, nes Kvortos juk nebegamina.
Comments are closed.