Vasarą eina į pabaigą.
Paskutiniu metu daug kas eina į pabaigą ir tai nėra blogai. Vynas eina į pabaigą, nors ką tik įsipyliau pirmą taurę. Taurės eina į pabaigą, nors ką tik turėjau tiek, kad netilpo į lentynas. Niekada negalėjau gerti vyno iš kitokios, nei vyno taurės. Vyno taurės yra vyno taurės, ir tai, kad man, Rašytojų Sąjungos Salione paprašius dvigubo raudono vyno, jį supylė į pina colados taurę yra mažu mažiausiai SAD. Vyno negalima gerti nei iš vienkartinio puodelio, nei iš arbatos ar kavos puodelio, nei iš stakano, nei iš likerio taurytės. Vienintelė išimtis gali būti taikoma vienkartiniam kavos puodeliui, kai vyną geri Gedo prospekte arba bažnyčioj. Vyną galima gerti arba iš vyno taurės, arba iš butelio.
Namuose taip pat visada turiu valerijono tinktūros. Valerijono tinktūrą geriu, kai vynas būna nuėjęs į pabaigą, o man pasidaro arba liūdna, arba pikta, arba šiaip striomna ir viskas vienu metu. Paskutiniu metu mano nervai dažnai eina į pabaigą. Mano Obsessive-Compulsive tamsioji pusė vis labiau perima vadžias ir aš pati nejaučiu, kaip penktą kartą valau viryklę, šveičiu kriauklės kraną ar siurbiu kilimus, ir manyje gyvena ir kunkuliuoja begalinis poreikis, kad būtų švaru, būtų kvapnu, aš noriu gyventi Ikėjoj, noriu gyventi bent jau Mindaugo Maximoj, kur produktai surikiuoti kaladėlėmis ir gali nusipirkti amerikietiško steikų padažo ir kanadietiško klevų sirupo.
Kartais pagalvoju, kad tokius uraganus sukelia gluten-dairy-sugar free gyvenimo būdas, tiesiog žmogus negali likti visiškai sane, jei šitaip valgai. Tu tiesiog tyčiojies iš sistemos ir finale ji vistiek pasityčios iš tavęs. Bet šiuo metu noriu užpakalį inkišt į bent jau 40 dydžio džinsus ir nematau kito būdo levituot šitoj realybėj – nemaišoma su durpėm dar vieno addiction.
Į pabaigą eina kava, migdolų pienas, vienkartiniai rankšluosčiai, razinos, saliero šaknis, balzamiko actas ir rūkytos paprikos milteliai.
Paskutiniu metu vėl bandau grįžti prie Ilzės eksperimento ir nusipurtyt negatyvą, kuriuo esu apsisukus kaip kokiu sexy kašmyro šaliu. Išsitryniau iš feminizmo grupės feisbuke. Stengiuosi nežiūrėti VAlesiaus foto, neskaityti AJegelavičiūtės komentarų ir delfio straipsnių antraščių. Turiu pripažinti, kad man po paskutinės pokalbių laidos vėl ėmė patikti BTiškevič, nes boba susirado diedą ir grįžo į pozityvo kelią.
Užrašams: reikia kuo skubiau nuvažiuoti į Ikėją nusipirkti vyno taurių. Trukdis: Ikėjoj dažniausiai nusiperku papildomą vonios kilimėlį, patalynės komplektą su akcija, peilių rinkinį (nes senieji atšipę, o aš nemėgstu galąsti), dirbtinį lubiną, kvepiančių žvakių, dėžutę daikčiukams, lempučių, žaislą vaikui ne pagal jo amžių ir dar kartais kokį nors baldą. Vis dar neturiu tiek pinigų, kad galėčiau laisvai pasitaškyti Ikėjoje ir paskui nesriūbauti, kad vėl neturiu lyšnų babkių ant Aperolio bonkės, kuriai šiandien beje Maxei akcija.
Dasigyvenau iki to, kad pati namie maišaus Aperolius, o alų geriu kartą per mėnesį ir dažniausiai netyčia arba ne savo. Kita vertus, neseniai netikėtom aplinkybėm sutikau savo paauglystės draugę. Ar kaip pavadinti tą amžių, kai tau 17-20 metų? Na, nevadinsi juk jaunyste, nes tada kaip ir apeliuotum į prabėgusias dieneles. Tai, žodžiu, netikėtai susitikom, abi su vaikais, visa kita. Bet kai gėrėm alų ir kepėm šašlus jos name, kuriame pirmą kartą kadaise dalyvavau tikram „plote“ – su laižiakais, buteliu, vėmalais, drakėm – nepaisykim, kad šiandien jau aplink lakstė mūsų vaikai, kažkaip supratau, kad viskas dar tikrai neina į pabaigą, o kaip tik priešingai, tik prasideda.
Comments are closed.