supista bokalo magija

Visą gyvenimą buvau mokinta, o gal savaime kažkaip išmokusi apsidrausti nuo nesėkmės. Ar tai svarbiau buvo padaryti savo, ar aplinkinių akyse – dar iki galo neaišku. Apsidraudusi nuo nesėkmės galėjau išlikti stipri, nepažeista, nepaliesta, ir, atsainiai mostelėjusi ranka, ištarti „taip ir sakiau“, „nieko ir taip iš to neturėjo išeiti“, „žinojau, kad taip bus“. Sėkmės atveju, vėlgi, galėjau atsainiai gūžtelėti pečiais ir šyptelėti „na ir nėtikėta“, „žiūrėk tu man, kaip pasisekė“ – ir rodytis laimės kūdikiu, kuriam kakliuką kaso seksualioji fortūna.

Apie saviprogramavimą, karmą, ir kitą hipi-budistišką šūdą tuomet negalvojau. Buvo svarbiau jaustis saugiai, o atrodyti nepažeidžiamai. Jokios negandos jos nenuvers – tokia stipri, stovi šit lyg ola. Visą gyvenimą atsiminsiu vienos man labai svarbios merginos žodžius, kuriuos ji pasakė (man žinant? O gal nežinant?) mano tos akimirkos simpatijai, su kuriuo man tikrai nebuvo lemta tųmečių aplinkybių dėka: „nesužeisk jos, ji tik atrodo tokia stipri“. Jau tada ji buvo mane perkandus, it pringles’ą.

Mėgdavau apsidrausti nuo bet kokių nesėkmių, pradedant bernų kabinimu, baigiant bandymu pastoti. „Vistiek nieko nebus, žinau tai ir visai nepergyvenu“ buvo mano mantra, pradžios ir pabaigos žodis. Pradžioje jis mane ramindavo, o pabaigoje guosdavo, buvo lyg šiltutis minkštas violetinis boa saugiai apglėbęs mano pečius. „Nieko tokio, žmonės susimauna nuolat, kam čia tuščiai tikėtis geriausio, o paskui griaužtis nagus“. Na, nagus griauždavau vistiek, bet bent jau iš šono jaučiausi atrodanti stipri.

Man prireikė 10 metų lėtos savidestrukcijos, binge-eatingo ir dietų, polinkio į alkoholizmą ir bulimiją, daugybės praradimų ir tiek emocinio, tiek galiausiai fizinio hormonų disbalanso, kad suprasčiau, kad mano kūnas nėra šiukšliadėžė, mano mintys nėra Vakaro Žinios, o mylėti save ir tikėti savim pirmiausia turi pats.

Praėjusi visą šitą kelią džiaugiuosi, kad susivokti mane privertė tik pakilęs prolaktino lygis ir atsparumas insulinui, pora susirgimų šen ir ten, o ne ketvirta papų vėžio stadija, kaip kitai mano žinomai mergaitei, kuri buvo šimtąsyk sveikesnė ir dvasingesnė už mane, savimi tikėjusi iki paskutinio atodūsio, deja.

Prieš kelis metus, norėdami priversti vadybininkus parduoti mažiau vienkartinių triūsikų ir daugiau aukštos kokybės profesionalios kirpyklinės technikos, mano darbovietės vadovai vežėsi kolektyvą į ištaigingą vilą, kurioje gavome išklausyti seminarą apie savimotyvaciją. Finale vis tiek prisigėrėm kubile, tačiau gavau keletą įdomių frazių apsvarstymui. „Aš labai bijau nesėkmės, todėl geriau jau nebandau, kad netektų patirti nusivylimo“ – sakiau tada dėstytojui aksominiais batais. „Nesėkmė? O kas ta nesėkmė? Turėtume tokią savoką braukti iš savo žodyno – žiūrėkit į savo baisiąsias „nesėkmės“ kaip į laikinai nepavykusį projektą, kuriam iki sėkmės trūksta kelių jūsų korekcijų“. Okei, galvojau tada, tu piniguoti, aksominiais batais ir išbalintais dantimis, greičiau baigiam ir mes eisim į kubilą, gersim vyną ir kepsim šašlą. Tačiau finale matau, kad manyje tie jo žodžiai užsiliko, tik laukė savo laiko.

Šiom dienom sueina simbolinis mano, kaip asmenybės, dešimtmetis. Lygiai prieš dešimt metų, kai man buvo šešiolika, netoli septyniolikos, pradėjau priimti savarankiškus sprendimus, susiradau draugų, pradėjau gerti alų iš bembelio Užupio sąvartynuose. Per tuos dešimt metų tiek kartų pakeičiau savo ideologijas, vizijas, išvaizdą, moto, kad jau pati nebesuskaičiuoju, tačiau jau seniai nesijaučiau tokia rami savyje ir žinanti, ką aš darysiu, kad man pasisektų pasiekti tai, ko aš noriu, ir ko man atrodo, kad man šiai dienai reikia. Ir viskas bus gerai. Ne visiems, bet kai kuriems tai for sure.

baimė, gyvenimas, ką daryti, nesėkmės, paleo lifestyle, viskasbusgerai