Buitiakas

Kartais prireikia tik laiko. Ir nors aiškiau netampa, klausimų nesumažėja, o atsakymai nepasidaro aiškesni, kažkas nutinka. Kaip laikrodžio mechanizmas, kaip smėlio pilys pamažu, kažkas formuojasi, tiksi, pasisuka, subyra ir susideda į naują formą. Tada pajunti, kad nebegali rašyti, nebegali meluoti, nebegali gerti tiek kiek anksčiau, nes viskas netenka senosios prasmės ir susilieja į naują. Visos paauglystės meilės, visi paauglystės norai ir pažadai pasilieka senuose stalčiuose, kai su sunkiomis dėžėmis tipeni naujomis gatvėmis ir niekieno neprašoma plauni grindis.

O ant grindų vartosi šunelis, dar kolkas šunelis, po kelių mėnesių šunelis taps šunimi, o aš nežinau, kuo tapsiu. Ir nereikia maišo pinigų pasidėti po galva, užtenka beveik viengulės lovos ir šilto kvėpavimo šalia. O mano praeities žmonės gūžčioja pečiais, ir aš pati jais gūžčiočiau, jei nebūčiau tokia užsiėmus šuneliu, vakariene ir tuo noru, kad viskas būtų gerai. Kaip keista, kad man šitaip gerai. Man net negera, kad man šitaip gerai. Keisti pabijojimai ateina tarp trečios ir septintos vakaro, tuo metu, kai viskas kaip ir padaryta, šunelis miega balkone pramerkęs vieną akį, lauke šurmuliuoja kaimynai ir nekaimynai, o man skauda dešiniosios rankos smilių nuo to suktai sudėtingo koridoriaus durų rakto.

Pankrokas, nepankrokas, pati nebežinau, neužilgo eisiu pasitrinti užpakaliu į darbo biržą, perku pigiausią grietinę ir plius minus mečiau valgyti, nes išsilieju virdama troškinius šuneliui. O jis pavalgo ir po kelių valandų vėl cypia, kaltinu troškinius, į kuriuos įdėjus kiek prieskonių, pati skaniausiai valgyčiau. Dar mokau šunelį tarp valgymo pertraukų nekandžioti man rankų ir necypti, kai išeinu į vonią, mokau eiti gatvėmis nesustojant pasilabint su kiekvienu prašalaičiu, mokau naktimis palikti lovą tik mums. O jis žiūri savo melsvai rudomis akelėmis ir, rodos, nelabai ką supranta, tik kad aš dažniau būnu bloga ragana, kuri iš nasrų atiminėja batus, mobiliakus, šluotas, šiukšlių maišus ir bikus.

Taip ir tiksi paskutinės vasaros dienos, aš mėgaujuos paskutiniais bedarbystės mėnesiais, mėgaujuos bučiniais ryte, mėgaujuos balkonu, kuriame galima rūkyt ir klausytis bomžų gyvenimo niuansų apačioje. Ir leidau visiems gūžčioti pečiais, nes, kaip minėjau, ir pati jais gūžčiočiau, tačiau jei negūžčioju, vadinasi viskas gerai, ir aš vėl nebekramtau nagų, vakarais lengvai užmiegu, o rytais nenoriu paverkt. Net nepaisant to, kad prieš mėnesį L. man pasakė varom į Amsterį, o aš pasakiau, kad ne.

Ir nežinau, ar tai, kas dabar vyksta, yra kažkokia ateities vizija, ar dabarties beprotystė, ar tiesiog šilti, ramūs ir paprasti vakarai, kuomet visi senieji demonai pasiliko Pylimo gatvėje, jie sriūbauja raudonojo kambario kampuose, o man bučiuoja akių vokus ir man šitaip gerai.

4 laik

, , ,

Vieta jūsų įžvalgoms :

  1. ML
    2011.08.26 @ 14:50 linkas

    Šiandien kažkaip visą dieną klausiau vienos dainos, kurios nuotaika man atrodo atspindi šį taviškį įrašą. Tokia nerūpestinga apsirūkius ramybė :).

    http://www.youtube.com/watch?v=K4r9RlJK3XA

  2. Stebuklingas šeškas
    2011.08.27 @ 00:51 linkas

    O tu niekada nedirbai Bermuduose? nesėdėdavai kampe pasistačiusi alaus ir nepildydavai kažkokios rašliavos?

  3. alkoholikairnieksai
    2011.08.27 @ 10:52 linkas

    niekada nei dirbau Bermuduose, nei ten sėdėdavau :)

  4. Aistė
    2011.09.06 @ 03:08 linkas

    peršasi mintis, kad žmonės kartais subręsta

  5. alkoholikairnieksai
    2011.09.06 @ 11:33 linkas

    na nežinau, ar pati asmeniškai vartočiau žodį branda. jokio vieno žodžio visam šitam neužtektų.

  6. proz
    2011.09.15 @ 02:16 linkas

    gūžt. nu bet džiugu dėl tamstos

Išsikalbėk ir būsi išklausytas

PAGRAŽINK KOMENTARĄ:

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>

Užsisakyti šias įžvalgas
«