Baras po uždarymo kvepia cinamonu

Į alkogyvenimą atėjo ramuma. Naujas alkodarbas, nauji alkožmonės, naujas alkopobiškipavasaris. Nebėra žiežirbų ir fejerverkų, viskas taip tylu ir paprasta. Naktim vežamės kolos bambalį su kvietiniu alum į Antakalnį, grojam Liuką nemokėdami akordų ir rūkom brangias cigaretes.

Veiksmas ir spalvos persikelia į sapnus ir išgyvenu juose penkis gyvenimus, dešimt personažų, šimtus scenarijų. Žmonės aplinkui tuokiasi, skiriasi, gimdo vaikus, nusprendžia negimdyti vaikų, apturi vienos nakties nuotykių su boksininkais ir santechnikais, miega ant barų, baruose, verkia, isteriškai juokiasi, praranda draugus, būna prarasti patys, siekia tiklų, praranda viltį, išvažiuoja, grįžta, nebegrįžta, kartais neišvažiuoja niekur, bet būna amžiams kitur. O aš viską stebiu pro kaleidoskopą, užsigerdama šviesiu Samsonu ir googlinu, kaip išlankstyti pimpalą iš baro servetėlės.

Labai retais retsykiais, kažkas nutinka. Einu į savo balsavimo apygardą, kas yra senoji mokykla ir mane aplanko keistas dežavu arba šiaip žąsies oda, ir vietoj tikybos kabineto dabar vaikai turi psichologą. Ir nenorom pagalvoju, kaip gyvena senoji tikybos mokytoja, pas kurią pati niekada nesimokiau, nes norėjau būti budiste, bet matydavau, kaip vaikai ją koridoriuj apspjaudo praeinančią. Įdomu, ar ji vis dar nekalta senmergė nėriniuota apykakle. Ir galvoja skamba daina, kuri skambėjo vieną svarbesnių mano gyvenimo vasarų, pašeikinusių gyvenimą.

O vieną paskutinių mėnesių savaitgalių kaip visada apsilankau bare, kuris suteikia vietą slemo poezijai ir vienas slemeris Aidas atskleidžia paslaptį, iš kur atsiranda poezija – pirmą kartą parūkai, pirmą kartą prisigeri, pirmą kartą pasimyli, o tada supranti, kad visa tai chuinia ir pradedi rašyti eilėraščius. Jis vienintelis skaito iš popierinio tušinuku pribraukyto sąsiuvinio, bet aš vistiek rašau dešimt Kudirkai.

Ir dar aš savo sapniniame pasaulyje laukiu pavasarinių liūčių, kai gali pakelt veidą į dangų ir leisti tušui tekėti tekėti žemyn, ir negalvoti apie daugiau nieką, negalvoti apie koncepciją, apie ateitį, apie įvairias negandas, kurių turim visi ir kiekvienas, ir asmeninės negandos atrodo tokios didelės ir sunkios, kaip Žydrūnas Savickas.

O bare girti vyrai sako, kad aš šiandien labai graži, ir aš įpilu jiems dar po vieną, tada kažkuris parveža namo, bet nieko nėr mieliau, kaip barui ištuštėjus vėl klausyt Dresden Dolls ir gerti alų iš 0,33 bokalo. Ir per tokį girtą pasėdėjimą man viena mergaitė pasako, kad jei mane kada suras mano apsinarkašinęs princas ant pilko kuino, ateis pasaulio pabaiga. Tada mes gulėsim per dienas lovoj, gersim vyną ir kakavą, žiūrėsim filmus ir jų nematysim. Turbūt tai nutiks dudvyliktų gruodį.

Nepaisant visko, sapniškumą vainikuoja kažkokia pradžia, ir tuo pačiu pabaiga, bet aš nesuprantu, kas labiau, nes nieko šiuo metu nesuprantu, tik plaukiu tirpstančiu sniegu ir ryškiai dažausi akis.

12 laik

, ,

Vieta jūsų įžvalgoms :

  1. radinių biuras
    2011.02.28 @ 23:15 linkas

    “…ir dzin , kad pirmadienis. tai tūsinu su google readeriu. su buržujum ir supista bokalo magija. ir ką jūs man padarysit? paduosit į teismą…”

  2. čiužinėjimas
    2011.03.02 @ 10:30 linkas

    labai keista ir džiugu, žinoma, užklysti čia antrą kartą ir, žinai, pasijusti gerai. tiesiog va taip. tarsi kokį Lehmann’o Postdraminį teatrą su prašmatniausiu viskio buteliu ir skalsia MacBaren suktine skaityčiau ir tarsi tavo Rasė dar nebūtų visiškai išdvėsus nuo visuotinio proto pisimo ir negandų sunkio, kuris taip stipriai slegia, visgi.

    berods trečiadienis. pirma diena vėl lietuvoje, pirma diena vėl darbe, pirma diena vėl realybeje. ir nesupranti, po velnių, ar Tai Buvo tik spalvotas sapnas iš kurio jau būtų laikas pabusti, ar Tai Yra tik slogus transas iš kurio vis bandai ištrūkti. kelionėmis, filmais, alkoholiu, knygomis, miegu. anyway.

    spalvoti atspirties taškai – gerai. nežinau ar apsinarkašinęs princas ant pilko kuino galėtų būti registruojamas kaip koloristinis taškas vektorinėje vilčių, vertybių ir vargų sistemoję, tačiau Dresden Dolls ir 0.33 – nukaunanti nostalgijos ir uždegančių įdėjų sankryža. oplia.

  3. alkoholikairnieksai
    2011.03.02 @ 11:29 linkas

    Visada malonu sulaukt atsiliepimo iš žmogaus, kurio komentaras priverčia pagooglint:) smagu, kad paskaitei ir dar smagiau, kad grįžai;)

    Jei į temą, tai stengiuos neišdvėsti, nesusidėvėti ir nenudūlėti pakampėm, tai vienas mano didesnių tikslų po laiko stūmimo malonioms beprasmybėms.
    Jei niekas nepistų proto, pagalvok, kaip taptų nuobodu, gali net būti, kad tada tu/aš pradėtume kitiems pisti protus, kad paįvairint dieną, ir būtų nekažką.

    O atspirties tašku gali būt bet kas ir bet kuris, tik didžiausia bėda, kad mes dažnai linkę nepastebėt tų taškų, palaikydami juos tiesiog dėmesio ir laiko (??) nevertais objektais.

  4. new media
    2011.03.02 @ 17:51 linkas

    leisiu sau dar kartą pasireikšti, nors tai jau ne post’o komentavimas, o akiplėšiškas mudviejų chat’inimas :> (čia tokia valiūkišką ir itin charm’ingą šypsenėlę uždėjau suprask tarsi kokiam pub’e išvydus nuostabią merginą negali daugiau nieko tikėtis apart fragmentiško ir pošlo akių kontakto, nes nuolat kyla grėsmė gauti spyrį į koją nuo savo merginos hah)

    so, manęs neramina tikslų išdėstymas ir priorigatyva. kas svarbiau – save kažkaip įprasminti ir tuo pačiu nesudūlėti, ar tiesiog laiką leisti Prasmingai, nors jei ir sėdi atsukęs galvą į sieną su buteliu rankoje :) prisiminiau tokią formuluotę kaip visuomenės ir individo problema. labai mėgau šią gyslą interpretacijų rašyme ha ha turbūt turėjau išties nelaimingą jaunystę :) tos mintys apie būties nuvertėjimą yra didis kirminas ir dar pamenu, kuomet turėjau tikslą nesudūlėti etc., o tokį turėjau gerą pusmetį, jaučiaus kaip asocialus kastratas. lenkiu link to, jog kad ir kaip didingai skabėjo ši savęs išsaugojimo epopėja, ji galop nusigraužė sau koją. just sharing

    pastaba dėl proto pisimo – aš tiesiog dievinu kitiems pisti protą. kartais. negaliu nieko padaryt – kaifuoju ir tiek. užtat mažiau pisu proto sau. tai mane labai džiugina ir netgi daro geresniu žmogumi, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų.

    o apie laiko ir dėmesio stygių bei stoką kalbėti galima tik po 5 bokalo. šiandien aš visiškai blaivas, tad, žavi alkoholike, palikime tai kitam kartui ;)

  5. alkoholikairnieksai
    2011.03.03 @ 16:27 linkas

    aš kukliai manau, jog savęs įprasminimas ir laiko leidimas prasmingai yra neatsiejamas, o tai, ką tu laikysi prasmingumu jau priklauso nuo tik nuo tavęs – ar tai ėjimas į politiką, ar kasvakarinis laižiakas su buteliu. svarbu bent kažkiek numanyti, ko tau reikia ir bandyti bent mažais žingsneliais link to artėti. štai daug kas gali sakyti, kad kasvakariniai laižiakai su buteliu žlugdo asmenybę ir slegia žmogų nuo kitų ir jo paties, bet aš ne visada sutikčiau – geriausia kūryba ateina iš apsvaigusio proto (nuo vyno, pavasario, ar meilės – wateva)

    visuomenės ir individo problema – o taip. kasdien su tuo tenka susidurti. o interpretacijos mokykloj buvo vienas mėgstamiausių užsiėmimų. tabar ir toliau tai darau, tik ne ant popieriaus, o eidama nuo taško a iki b. pašnekesiai su savim rulz.

    o proto nemoku ir nenoriu mokėti pisti. ne tam aš sutverta :D

    žavi alkoholikė – haha :)

  6. diskursas
    2011.03.03 @ 23:44 linkas

    зфыеуи”офг идуе. fak. nenaikinsiu tyčia.

    taigi, pastebėjau jog mūsų chat’as griauna tavo komentarų statistika ir daugiapastraipės rašliavos baido žmonės iš šios socialiai angažuotos skylės. angažas ir skylė šia pozityvo prasme. arba postink dažniau arba neatsakinėk į mano komentarus, nes aš dirbdamas būna neturiu ką veikti hah ir galiu šitą badmintoną ilgokai žaisti. dar pagalvojau jog papildomas įprotis lankytis antikonformistiniame nusilakusios undinėlės bloge yra taip pat ne itin šaunu perspektyva. gali išsivystiti meta-addict’as kai užeini kasdien pažiūrėt ar kas gero nevyksta. hah. kaip kokiam faking feisbuke. naudoju šį briedą tik darbo tikslais bet ir tai kartais maukdamas alų pagaunu save mąstantį apie lankytojų skaičių ir konversijas.

    na ok dar apie pasišnekėjimą. kai vyksta šitas vieno asmens dialogas su visomis siužetinėmis redakcijomis ir istorijomis, scenarijais ir t.t. labai būna džiugu kuomet į tai įveliama ir fizinė galia ta prase eini gatve galvoji pvz jog esi is the gud the bad ant the ugly tas kur ugly ir dar scenoj kur begioja aplink kapus skambant Ennio Morricone ir ten nevalyvai pradedi imituoti kažką panašaus dhahdhha :D etc. ir smagu kai pagauni Tokius dialoge įstrigusius asmenis kurie stovi autobusų stoty ir šypsosi iki ausų karts nuo karto sutilinguodamas galvą, žaisdamas pirštais ir visa kita.

    ha einu dabar į YouTube užsileisiu A Fistful Of Dollars

  7. proz
    2011.03.04 @ 02:04 linkas

    nu labai gražus įrašas

  8. alkoholikairnieksai
    2011.03.04 @ 12:38 linkas

    aš negaliu dažniau postint, nes šiuo metu neturiu labai ką pasakyt, o rašyt apie beleką nenoriu, reikia pasiekt lygį, kad ir mano įrašus blogorama vogtų ir galėčiau eit į karą giliai viduj biški pasidžiaugdama, kad mane vagia :D neatsakinėt į komentarus irgi nemėgstu, nes dar labiau nemėgstu, kai į maniškius neatsakinėja.
    konformistinis nusilakusios undinėlės blog’as… reik gal pavadinimą keist ar kažką. ir šypsotis tada autobusų stotlėlėj galvojant, kokį kietą blog’ą turiu :) nes dabar tai šypsaus dažniausiai kai klausau Jon Lajoie kažkur eidama šlapiais batais.

    proz, reiškias graži ramuma išgimdė gražų įrašą :)

  9. canada rulz
    2011.03.04 @ 15:08 linkas

    Old people burning Old people burning /
    Put your hands Up /
    Old people burning Old people burning /
    It’s kinda messed Up.

  10. heraldika
    2011.03.04 @ 15:42 linkas

    pamiršau palikti duris atsakui :)
    gi va dėl ko smalsu.
    dėl blogo. ir džiaugsmo. jis spėju išties egzistuoja. visad galvoju – kokia gi nauda iš to blogo, apart panaudojimo internetiniame marketinge etc. visgi, žmogau, gali čia socializuotis ir sulaukti pagyrų pritarimo paskatinimo etc., ko realiai gyvenime galbūt nesi išvis regėjęs ir jautęs. kad ir kaip žaistume atskalūnus, sociumo palaikymas turbūt kiekvienam yra be proto svarbus. nors ir kažkur ten giliai nuo alkoholio apsivėlusio skrandžio dugne. ir šiaip – ko reikia žmogui? m?

    aha. darau top / kelionių. maisto. sekso. pripažinimo. na į savoką kelionės įeina ir ten bendravimai draugystės linksmybės ir kt.o pripažinimas tai koks pasisekimas bet kokioje veikloje, kad ir blogo rašyme, etc. maistas savaime suprantamas kaip duona ir vynas, o seksas – įvairialypis, įvairiaformis ir visoks kitoks seksualinių poreikių tenkinimas.

  11. bbzn
    2011.03.05 @ 19:43 linkas

    kada iš tėvų išeisi?

  12. alkoholikairnieksai
    2011.03.06 @ 13:47 linkas

    blogas egzistuoja dėl įgimto polinkio į grafomaniją ir noro pasireikšti. yra ir konkreti jo atsiradimo data ir istorija, bet čia gal wateva. sociumo palaikymas, na nežinau, jo gaunu ir realybėj iš man svarbių žmonių, čia palaikymo labai smarkiai neieškau ir nenustočiau rašyti to, ką rašau, net jei kažkas išdėtų mane į šuns dienas ir pasakytų, kad esu lievekė. nors aišku malonu, kad kažkam patinka.
    žmogui reikia drugs sex and rock’n'roll :D iš tiesų. dar savirealizacijos. jei išeina savirealizuotis per drugs sex and rock’n'roll tai iš vis puiku.

    bbzn, 1) kai užsidirbsiu tiek pinigų, kad užtektų nuomai, alui, cigaretėms ir picai; 2) kai susirasiu sugyventinį/-ę. o šiaip norėčiau ant vasaros pabaigos.

  13. leica
    2011.03.06 @ 16:36 linkas

    Grafomaniją fucks. Grafomanija man asocijuojasi tik su rašyk’ais ir panevėžio literatūrinemis žiemomis dhahahha. Manoji nudvėsė kokias antraisiais studijų metais, kai nebeliko laisvo laiko nuo įtemtpo studijų, kasdienių pjankių ir darbo pilnu etatu grafiko. Ši “poeto mirtis” mane be galo džiugina dar ir šiandien.

    Tėvai šiaip irgi fucks. Ne kiek tėvai, kiek Jų Namai. Beje, labai dažnai įgimtą polinkį į grafomaniją numarina įgimtas polinkis susišaudyt maisto ir stogą virš galvos. Bet pastarasis aktyvuojasi tik pradėjus Gyventi :D

    Šiaip savirealizacija per sex drugs rock&roll yra lengviausias dalykas ever. tik vis dažniau susimastau – nu ir kokio bybio ji verta ? anyway. jamas !

  14. alkoholikairnieksai
    2011.03.07 @ 08:37 linkas

    hehe, man kaip tik rašykai su grafomanija nesiasocijuoja, ten juk renkasi trū menininkai, o grafomanas skrebena ilgus bereikšmius lapus wordo. turiu dafiga tokios muilinės literatūros, kažkaip ranka nekyla trint :)

    kiekviena savirealizacija, kokia ji bebūtų, jei jau ji yra savirealizacija, tai jau savaime yra verta ne vieno bybio :D

  15. vilimaite
    2011.03.07 @ 19:14 linkas

    ha na ok ok savirealizacija tai savirealizacija, princese, viskas labai gerai ir rašykai ir pilnos saugyklos wordiniu failu ir bybiai yra gerai čia labai paskubom brūkštelnu ir atsisveikinu nes einu save savirealizuoti po 4 dienų sausros gi jau vsio viskas basta blaivios smegenys nė vienos dienos daugiau nebegali nukauti :* see ja gal dar kažkada

Išsikalbėk ir būsi išklausytas

PAGRAŽINK KOMENTARĄ:

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>

Užsisakyti šias įžvalgas
«