Nesidulkinkit ant stogo?

<…>

Ir atrodydavo tada, jausmas toks, lyg gulėtume ant įkaitusio skardinio stogo plikom šiknom, šiknos kaista, o stogas aukštai, ir taip nei pasilikt, nei čiuožt žemyn, ir tos situacijos priversti, pakaitom keisdavomės, kas gulės su šikna ant stogo, o kas galės negulėt.

Tik todėl, situacijos priversti – fizinis skausmas, neįgalumas skraidyt, tik todėl. Taip ir keisdavomės, ir šildavom ir šaldavom, versdavomės, atsiversdavom, ir veldavos plaukai, kol ateidavo vakaras, naktis, stogas atvėsdavo, žemė priartėdavo, ir galėdavom nueit kiekvienas savais keliais. Išvengę pūslių ant šiknos ir sulaužytų kojų, kalti, bet nepakaltinami.

Ir atrodydavo tada, kai užsidengdavau delnais veidą, kad niekas nematytų, ir aš galėčiau į nieką nežiūrėt, atrodydavo tada, jausmas toks, lyg tie mano delnai tebekvepėtų įkaitusia skarda, geležinis toks kvapas, žinot. Atrodydavo, visa kvepiu ta skarda, geležiniu salsvu kvapu, ir tada tik apsivyniodavau rankom pečius, kelius pritraukdavau prie smakro ir sėdėdavau taip, žiūrėdama į Vilniaus stogus, į kiekvieną stogą su sava istorija.

Daug ten tokių kaip mes. Stogai panašūs, stogai skirtingi, ir istorijos tokios, tiek panašios, tiek skirtingos. Kaip ir žmonės. Sutrikusios ir pasimetusios moterys, sutrikę ir pasimetę vyrai, visi su pakaitintom šiknom, svetimu kvapu delnuose, susivynioję savyje, nes apvynioti kitų. O iš apačios žiūrint, stogai kitaip atrodo. Iš apačios žiūrint, labai norint, galima net apsimesti, kad stogų iš vis nėra. Galima žiūrėti į duris, į patiestą kilimėlį su užrašu “welcome” į mūsų gražų mažą pasaulėlį, be skeletų spintose. Galima žiūrėti į langus, galima žiūrėti ir pro langus. Ant palangės kabo petunijos, už lango mergaitė verda žirnelių sriubą, kvapas smelkiasi į gatvę. Galima žiūrėt į lentelę prikaltą prie namo, ir sužinosit, kaip vadinasi gatvė, dar galima žiūrėt į balkoną, kuriame berniukas traukia cigaretę.

O stogai, jie geriausiai matosi nuo kitų stogų. Tada stogai sudaro tokį paveikslą, kuris tikrai nekabo nei vienam jaukiam butely, peržengus šilto medžio duris. Stogai liejasi su stogais, mainosi, atsiskiria, lipa ir perlipa vieni kitus, ant jų pinasi vijokliai, juodos katės vaikšto atbrailom, ir nepaliaujamai garuoja karštis.

<…>

3 laik


Vieta jūsų įžvalgoms :

  1. proz
    2010.12.23 @ 19:34 linkas

    labai tekstas

  2. Raminta
    2010.12.24 @ 09:50 linkas

    Tikiuosi, tai kada nors virs knyga. Kiti žodžiai čia skambėtų kvailai.

  3. alkoholikairnieksai
    2010.12.24 @ 10:20 linkas

    ačiū, proz:)

    raminta, kad tos knygos, labai jos įpareigoja.

  4. oouhla
    2010.12.24 @ 12:44 linkas

    labai labai labai labai!

Išsikalbėk ir būsi išklausytas

PAGRAŽINK KOMENTARĄ:

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>

Užsisakyti šias įžvalgas
«