supista bokalo magija

Griaudėja griaudėja, ir tada pasipila lietus. Ir kai kas išvažiuoža kai kur, su kai kuo, su kuo aš vis dar labai norėčiau kažko. Lyja lyja lietus ir nuplauna purvus, nuo prakaituotų veidelių ir nuo kelių žemėtų.

Norėčiau praryt save ir savo emocingus beprasmius sapnus, ir plaukt utenos mėlyno lietuje, tolyn nuo kažko, nuo kai ko, nuo iš tikrųjų nieko. Perkamiausia visų laikų knyga turbūt turi atsakymus į visą tai, bet kas man, aš skaitau Tommy Jaud’ą ir kikenu iš to, kas taip savaime suprantama. Aš jaukiai įsisupu penktoje fazėje, ir man viskas gerai, kol kai kas perka kai kam kai ką už penkisšimtus. Wateva, lyja lietus.

O aš vis dar nesenstu ir geriu tekilą už dvam septynis litus, geriu, tada vemiu, tada einu miegot, paskui plaunu virtuvę nuo citrinų žievelių ir ieškau girtai paslėptų cigarečių po gėlių vazonėliais. Taip, dar žiūriu daugelio seniai peržiūrėtus serialus, žiūriu seniai sau uždraustus filmus, persukinėju ir atsukinėju, ir stabdau, ir juokiuos, ir pakūkčioju, o už lango lyja lietus ir griaudėja griaudėja, tada aš iš naujo siunčiuos Garbage gabalus ir bandau atvest save į protą, bet jau seniai iš tiesų pasimečiau, kur aš, o kur protas, o kur kelias, kur takelis.

Vis dėl to sėkmingai varinėju ten ir atgal, kur jau buvau užšlavus pėdas ir pėdsakus, bet c’mon, čia Vilnius, čia viskas supistai arti. Simsų extended pack’as, negi ne. O už lango vis dar lyja. Sakau sau, gerai, kad turiu langą. Nors dabar mieliau būčiau kur nors, kur nėra lango. Kur žaibuotų tiesiai po kojom, po šlapiais sportbačiais. Kur būtų kai kas, kai kur, kai kada. Ak, ir velniop tą savigarbą.

Nes juk man patinka visokios nesąmonės, audros, kai kiemo beržas vos ne vos neišmala kaimynų langų, pernelyg karštos dienos, kai nusenka upės ir jas galima kiaurai perbrist, ant petako išlaikytos sesijos, tas mano kambario langas, kurio fortkė be stiklo, nes jį iškritusį nudžiovė kiemo bomžai, mano juokingas gyvenimas paycheck to paycheck, SoKo įsivyravus winampe, ir visa kita, ko labai labai nesuprantu. Ir, žinoma, amžinasis Bruno “mano trintukas prieš jūsų tikrovę”, kad visa tai kur.

Taigi, velniop tą savigarbą, ir dar vieną stiklinę namudinio mojito su žalių mėtų sirupu ir bulvių grūstuvėliu.

gyvenimas, subjektyva, vilnius