Apie likimą

Labai nemėgstu, kai pasitvirtina močiučių išmintis. Bet turbūt todėl ji ir išmintis, turbūt todėl ir močiučių. Ir nuo likimo nepabėgsi. Nebent keliom girtom akimirkom/valandom/dienom gali manyt, kad pabėgai.

Likimas yra čia, giliai po oda, po plaukų šaknim, ir jis būtinai anksčiau ar vėliau iškiš savo smailianagę kojytę. Labuka, pamiršai?

Gali su juo taikytis, gali pyktis, gali su juo išgert lietingais vakarais. Turi su juo gyvent. Gali bėgt kartu – smailianagės kojytės, Adidas sportbačiai, koja į koją.

Gali bandyt jį apgaut, bet galų gale jis apgaus tave. Nes jis likimas. Panašiai, kaip Chuckas Norrisas.

Gali sakyt, kad dievo nėra. Tai greičiausiai tiesa. Mes patys susikuriam savo dievus ir savo demonus, visus aistringus rojus ir pagiringus pragarus. Tik likimo nekuriam. Nes patys esam jo sukurti.

Ir likimas laukia mūsų išskėstom rankytėm. Ne, ne kojytėm (smailianagėm), deja. Ir jam nesvarbu, kokiu keliu mes eisim, pasibaigsim ten, kur lemta. Nes toks tas likimas.

Nuo likimo neužsikoduosi ir neišsigydysi pas psichiatrą, jo nepravalgysi ir nepragersi, jo neužrašysi į blog’ą ir jo neišmoksi filosofijos fakultete.

Bet apie jį rašo knygas. Tokias, kaip “Paskutinis Kekšės Šokis”, kuris tikrai bus kažkada parašytas, bet nežinia, ar bus sušoktas. Juk likimas. Nes likimas.

Jopštvairogės, kaip sako vienas pažįstamas. O aš only happy when it rains.

, ,

Comments are closed.

«