Niekada nebuvau užsirašius Feisbuke savo pavardės. Gal kad mama nerastų, gal kad kažkas kitas. Mama kad nepamatytų, kaip negražiai šventes švenčiu, o kažkas kitas kad nepamatytų, kad taip pat, kaip prieš keturis metus šventes švenčiu.
Šiandien man kaip visada pavasariais (??) beprasmiška sloga, skauda kažkur tarp smilkinių ir pakaušio, reikia be galo daug skaityti, ne tik skaityti, bet ir suprasti, pasimėgauti, pasibraukti. Kažką parašyti, ne tai, ką noriu, o tai, ką reikia, kaip reikia, kada reikia. Ir aš su velnišku susikaupimu darau viską, tik ne tai, ką reikia. Aš net nepripažįstu, kad tą daryti reikia, gal veikiau, kad reikėtų. Prakeikti krituliai už lango vieninteliai man trukdo viską mest ir eiti šerti ančių.
Niekada nemėgau nieko daryti laiku, vietoj ir pagal brėžinius. Nemėgau kablelių dėlioti vietoj, nors ir puikiausiai mokėjau visada tuos kablelius dėlioti, ir mano mylimiausia mokytoja sakė, kad baigus mokyklą galėsiu užsidėliot aš tuos kablelius kaip pati norėsiu, pagal bet kokią sistemą.
Šiandien vėl pagalvojau, kad noriu nusidažyt kitaip plaukus. Matyt, tas sniegas kaltas. Matyt, noriu galutinai užsigrūzint ir nebeturėt to, kas man manyje labiausiai patinka.
Juk mano sienos raudonos, užuolaidos mėlynos, o po lova storas katinas, kuris manęs nekenčia, bet užslėptai myli. Kaip ironiška. Grįžus namo visada randu jį ant savo lovos, bet vos man įžengus į kambarį, jis pasipiktinęs dingsta. Tiesa, ten iš tiesų katė.
Ir aš nebenoriu mokytis. Jau penkioliktus metus iš eilės, o geriau pagalvojus ir dar ilgiau, šiandien noriu tik šaukt į tas pusnis už lango, kad man nusibodo. Noriu išsitiest ant žolytės po senamiesčio medžiu ir gert pigų alų, nors mano įskaitai mentūroj dar liko penki mėnesiai, ir šnekėtis su kuo nors, kam dar nebūtų nusibodę manęs klausytis. Ir noriu nenorėt persidažyt plaukų. Nes tai būtų paskutinis žingsnis į tą supistą pasaulį.
Tiesa, kalbėjau apie Feisbuką. Man patinka Feisbukas. Man patinka browsint visų pažįstamų pažįstamų draugų giminaičių nuotraukas, ir žiūrėt, kaip jie pasikeitė nuo vienuoliktos klasės, kaip jie tuokiasi su keistais žmonėmis, kur jie atostogauja ir kokius rašytojus cituoja.
Štai kolegė buvo užsiminus apie tai, ar galima būtų rašyti bakalaurinį apie save. Įdomu, ar ji jau tai pamiršo, nes bent aš nuolat apie tai pagalvoju. ir neapsisprendžiu, kas man šiandien įdomiau – žmonės, aš pati, ar mes vienoj vietoj, vaidinantys vieni kitiems ir vieni prieš kitus.
2010.03.09 @ 15:07 linkas
norėčiau būti kate…šiaip tokia mintis šovė perskaičius.
geras įrašas ;)
2010.03.09 @ 15:11 linkas
Po truputį nusimėtai savo kaukes ir daraisi panaši į mus visas pavasariais. Ar kas nors atsitiko?
2010.03.09 @ 15:23 linkas
nemirtingidrugiai, aha, nepalyginamai geriau nei kokiu kiemo fafiku:] katės prabangios man, net tos nutriušusios laukinės.
bernadeta, tos kaukės slidus dalykas;] čia šiaip betemos paburbėjimai vietoj to, kad mokytis;]
2010.03.10 @ 16:35 linkas
su kaukėm, be kaukių – vis tiek gražu.
aš irgi labai tingiu mokytis ir šiaip, tiesiog TINGIU. gal kad vakar viena išgėriau butelį vyno ir šiandien kažkokia pachmielinga apatija.
keista, kad po kelių savaičių itališkam mieste grįžta lietuviškos nuotaikos.