Taip ir prasidėjo. Kaip viskas prasideda – nespėjus tau nė susivokt, kad prasidėjo, kodėl prasidėjo ir kada prasidėjo. Paskui taip ir pasibaigia, žinoma, tik jau tą pasibaigimą susivokt lengviau, suvokimo prasme. Ir sunkiau, lengvumo prasme.
Taigi, taip ir prasidėjo. Kišom letenytes į pelėkautus, nes labai norėjos sūrio. O sūris bri, tas, kur Paryžiuj tekainuoja eurą. Letenytės prispaustos, mes susisukam į kamuoliuką ir snaudžiam prie pelėkautų, surį apsikabinę. Kartais reikia žaist pagal mainstrymo taisykles. Kartais jos visai nieko. Jei tik sugebėsi po kiek laiko letenytę ištraukt.
Seniai nebuvau mylimiausiam bare. Nes esu sentimentali, nostalgiška, ir man nepatinka nauji veidai už baro, kurie prašo manęs dokumentų ir nežino, kuris konkrečiai butelis yra Baltikos balto. Ir dar, pagaliau suradę, kėsinasi pilti jį į bokalą. Paradoksalu, kad dabar ir pati esu toks pats naujas veidas už baro ir pati nieko dorai nemoku. Bet bent jau nuoširdžiai improvizuoju kaip vyšniuką geriausia prismeigt prie apelsino.
Antram pagal gerumą bare irgi pasikeitė visi veidai. Bet ten, atvirkščiai, vienas naujas veidas yra visiškai pilnai užskaitomas ir puikus, o antrą paskutinėm dienom visai jau galėjau sutoleruoti, nors mes kadaise ir lankėm vieną mokyklą, o mane kaip visad lengvai pykina, prisiminus bet kokią su tuo susijusią detalę.
Baras juk ir yra baro veidai. Nesvarbu, kurioj baro pusėj. Ir bare nuolat keičiasi veidai. Abiejose pusėse. Visuose savo mylimiausiuose baruose gerdavom su savo mylimiausiais veidais, o paskui nebegerdavom, po to, būdavo, kad vėl gerdavom. Ir vėl nebegerdavom. Pavasarį intensyviausiai keičiasi veidai. Jei niekas nesikeistų, ne pavasaris būtų. Taip vakar ir priraičiau dvidešimt septynis parašus.
Comments are closed.