Ką tik kieme ant kaimyno mašinos užkrito kuokštas varveklių. Žiūrint į juos ant stogo, būčiau davus gal 15 kilų. Nežiūrėsiu, kaip atrodo mašina, nes mano palangė užkrauta arbatos puodeliais, rankšluosčiais nepraleidžiančiais šalčio ir neperskaitytais konspektais.
Bet ne apie tai. Esmė tame, kad kaimynas nepasisaugojo. Jis galėjo pasisaugoti keliais būdais – nestatyti savo automobilio toje pavojingoje vietoje (realiai, tai jam beliktų mašiną statyti kiemo vidury, nes dar nei vienas kaimynas nėra nusivalęs varveklių nuo savo stogo dalies), arba su teisėsaugos pareigūnų pagalba priversti kaimynus įvykdyti savo pareigą (taip, deja, tokia teisiška pareiga), arba pats pagaliau galėjo nusivalyt savo dalies varveklius ir ten statyt mašiną (ir nevažiuot į darbą, nes jam išvažiavus ten bematant savo raudoną mersą pasistatytų koks pyderastas iš salamos, žinau aš juos).
Kaimynas pasirinko lengvesnį kelią. Bet realiai, aš jį suprantu. Kiek galima. Mes ir taip visko saugomės. Mes plaunam vaisius ir daržoves, nes avdrug tie pesticidai mus nugalabys. Nors iš tiesų, manau, jų taip lengvai nenuplausi, nebent skrandžio sultim.
Mes perkam prezervatyvus, nors jų patikimumas toli gražu ne 100 %. Bet tiek ne todėl, kad jie patys savaime būtų blogai sukonstruoti, o dėl visokiausių juokingų priežastėlių, kaip kad pakuotėje esantys trys vienetai, kurių tikrai ne visada užtenka, ypač jei dar kambariokas užmaršus ateina vieno pasiskolint. Taigi, keli kartai saugantis, keli nesisaugant, nesėkmės atveju kaltė suverčiama ant nepatikimumo.
Mes perkam “genetiškai nemodifikuotas sojas”, nors blet ir taip visiem aišku, kad visos jos modifikuotos, ant kai kurių tiesiog užrašyta, kad ne.
Galiu dar užvemt, kad mes susikuriam religijas, nes paprasto tikėjimo mums per mažai, norim patikėt savo gyvenimėlius kažkokiam dėdei ant debesies, kuris už mūsų susimovimus ir nesėkmes čia, atlygins ten.
Mes saugomės ir neišvažiuojam, saugomės ir nesusipažįstam, saugomės ir nedarom nesąmonių, saugomės ir…
Taigi, kaimynas spjovė į visa tai ir nutarė bent kartą nepasisaugot. Ir kuo jam tas baigėsi?
Juk kaimynas saugojosi tais visais anksčiau paminėtais būdais (na tik, šviežiems vaisiams jis neturėjo laiko, žmonai irgi, sojas laikė debilų veganų maistu, bet į bažnyčią per šventes nueidavo atsiprašyti už neapykantą ir smurtą prieš kitus). Ir štai viena aplaidumo minutėlė jam kainavo naują kapotą.
Jei kaimynas taip nesisaugotų, spjautų į viską ir išvažiuotų gyvent ten, kur varvekliai ant stogų nesikondensuoja. Ten gal ir žmonai laiko atsirastų, ir šviežiems granatams. Bet po šio baisaus įvykio, jis jau tikrai saugosis.
Ir jokio čia moralo.
2010.02.20 @ 14:32 linkas
skaitydamas įsivaizdavau, kad gyvenu kažkur Vilniaus senamiestyje.
2010.02.20 @ 16:48 linkas
išvažiuoti reikia būtinai. skaitau ir tai, kas dar prieš savaitę man būtų atrodę labai pažįstama ir artima, staiga nebėra taip. nes čia gyvenimas kur kas labiau easy, nebesiparini dėl visko kaip Lietuvoj, o tiesiog šypsaisi. čia nebereikia pikto sarkazmo, užtenka švelnios ironijos.
2010.02.21 @ 13:44 linkas
povilai, nieko gero čia gyvent, vakar ėmė varvėt lubos:)
proz, pilnai įsivaizduoju:)) vilniuj visi susireikšimnę savo mažose ir didelėse problemose. tikiuosi, greit tai nutirps:)