Trisdešimt du

Neseniai mačiau klausimą – jei 2020-ieji būtų gėrimas, koks tai būtų gėrimas?

Ir atsakymą – vodkė vandens butely, iš kurio gurkštelėdamas tikėjais vandens.

Norėtųsi tapatintis, nes bairis geras, tačiau nors ir negaliu sakyti, kad 2020-ieji buvo labai jau puikūs metai, bet jie nesupiso man smarkiai reikalų. Remontai dačioj paėjo pagal planą, remontai bute, nors ir metus laiko marinavęsi dėl įvairių nuo manęs nepriklausančių kliauzų, panašu, kad jau tuoj prasidės pilna jėga.

Dar niekada neturėjau tiek pinterestinių svajonių. Sofos, Strautnieko printai, laiptų pakopų lemputės ir baseinai levandomis apsėtais kraštais. Nes why not?

Visą gyvenimą gyvenau su kažkokiu kryžium – negalima, negalvok, nenorėk, nesakyk, nebus, nesigaus, ką čia kalbi, užauk, baik.

Kai taip gyveni, natūralu, kad tam tikri praradimai ir nesėkmės tik dar labiau sutvirtina tą nuostatą, o sėkmės atrodo jei ne atsitiktinumas ar grūdas aklai vištai, tai bent jau dalykas, kurį reikia slėpti ir niekam apie jį nesakyti. Gal todėl taip ir neturėjau nei vienos nėštumo nuotraukos instagrame. Gal todėl vis dar kruopščiai užtraukiu užuolaidas, kad vagys buto nepamatytų. Gal todėl bijau garsiai sakyt, kad man visai neblogai gyvenime sekasi.

2020-ais išpuolęs karantinas nuėmė nuo veido daug filtrų. Ir kalbu ne tik apie provodkes, kurių net ir išėjus į darbą kasdien nebesipaišau, nes, pasirodo, mano akys ir taip visai neblogai atrodo. Karantinas davė supratimą, kas gyvenime tikrai svarbu ir kokios investicijos man atsiperka. Ir kodėl aš nenoriu investuot į papus ir botoxą (nors, dievaži, visai reikėtų), bet akimirksniu išleisiu pusantros štukos ant sofos būtent petrol spalvos pamušalais.

Šiandien man 32-eji ir aš esu labai laiminga. Nors nėra šeimos be dūmų ir kartais labai sveika paverkti putų pilnoje vonioje. Šiandien man 32-eji ir aš esu susidėliojusi vertybes visais man svarbiausiais klausimais. Manęs neslegia melas, apgaulės, juodas pavydas, religija, draugystės iš reikalo ir noras viską keisti. Miegu pakankamai ramiai ir leidžiu sau svajoti. Myliu savo vyrą taip kaip moku ir auginu sūnų taip, kaip man atrodo tinkamiausia. Kartais netekusi kantrybės ar nuotaikos pasielgiu blogai, tačiau tai nepadaro manęs blogu žmogumi. Pagaliau jaučiu, kad manęs neslegia biblijinio pragaro vizija. Šneku su sūnumi kaip su suaugusiu žmogumi ir man šitaip gera, kad nusprendžiau taip daryti. Kalbu su savimi kaip su suaugusiu žmogumi. Kalbu su savimi taip, kaip kalbėčiau su savo geriausia drauge. Ir svarbiausia – moku pasijuokti iš savęs, iš savo kuriamų santykių, iš savo nesėkmių. Keisčiausia, bet tai daryti moka ir mano sūnus – nors dar nespėjau jo to specialiai pamokinti.

O gimtadienio proga nusipirkau geltoną kaip kūdikis viščiukas Karcher siurblį, kuris šiukšles nuo grindų susiurbia su tokiu malonumu, kad jos tuo pačiu išsisiurbia ir iš galvos, sielos, spintos ir paties gyvenimo.

skaityt įžvalgas

Itin jautrus asmuo bokalo dugne

Visai neseniai instagramerė Amelija mane supažindino su HSP (Highly Sensitive Person) sąvoka. Pamenu, kaip perskaičiusi jos įrašą puoliau googlint, youtubint, daryti testus, verkti, juoktis, ir skėsčioti rankomis.

31 metus gyvenau su savimi tokia, kokia buvau ir esu, ir didžiąją dalį to laiko (ypač tai buvo smarku vaikystėje) buvau bugginama, kad esu „per jautri“, „per daug imu į galvą“, „sureikšminu“, „perdedu“ ir panašiai. Savo jautrumą bandžiau kaip įmanydama maskuoti, nes nuo pat mažumės buvau mokoma, kad jautrumas yra yda. Darželyje tai versdavosi iš manęs vėmimo pavidalu – ne paslaptis, kad auklytės kelis metus mane pasitikdavo su kibiru, į kurį aš sėkmingai kasryt apsivemdavau.

Mokykloje jau gebėjau jautrumą maskuoti, geriau integruotis į socialines situacijas, bet vis tiek kiekvienas jaudulys imdavo mane į nagus ir jausdavau, kaip žarnos tuoj išlys per kurią nors pusę. Labai smarkiai visko bijojau – aukščio, uždarų patalpų (atsimenu panikos priepuolį Molėtų observatorijoje ir kažkokią keistą fizinę reakciją dėl nebepamenamų priežasčių, kai autobuse pakeliui į Taliną man suparalyžavo plaštakas). Bijojau ligų, mirties, miego apnėjos ir panašių briedstvų, pamenu, mama kažkada net bandė mane užkalbėti pagal senovinę knygą, kad nebebijočiau kiekvieno šūdo :)

Sulaukusi 16-17 supratau, kad geriausias pagalbininkas maskuojant o gal net ir visai sunaikinant (!!!) baimę ir nerimą yra ALKOHOLIS. Dabar manau, kad taip lengvai jam pasidaviau dėl tos paprastos priežasties – norėjau būti drąsi, rami, sociali ekstravertė. Ir sėkmingai tokia buvau kokius aštuonerius metus, vis užsigerdama pradžioj iš Kvortos bambalio, paskui iš Aperolio taurės.

Žinoma, pachmielnais liūdnais momentais, kai savaitgalio simpatija taip ir nepaskambindavo, o artimiausios draugės susirasdavo antras puses, kai likdavau viena, mane užplūsdavo audros nesuvokiamų jausmų (nes kai kažką labai sėkmingai ilgai maskuoji, tampi pati sau nebepažįstama). Tad aš labai daug rašydavau, tekstuose išsiliedavo tai, ko aš nesuprantu, kas beldžiasi kažkur giliai smilkiniuose. Tu sureikšmini, tu per daug imi į širdį, tu per daug jautri šiai postmoderniai kasdienybei. Teatras, galerijos, barai ir kabakai, miesto šventės, prekybos centrai, glaudžiai sustatyti univerkės suolai, mažytė mašinytė, kurioje taip ir neišsilaikiau vairavimo teisių, drėgni miegmaišiai ir smirdančios palapinės festivaliuose, kuriuose neišgirsdavau nei vienos grupės. Visi tie glėbiai, tarp kurių blaškiausi ieškodama savo ramybės. Visos tos draugystės, kurios subyrėjo greičiau už bokštą iš alaus kamštelių.

Kai ištekėjau ir susilaukiau sūnaus, mano emocijos nenurimo, o toliau sprogo uraganais – per kelis metus patyriau tiek sukrėtimų, kad mano HSP savimonė (oh, that I would have known) taškėsi purslais. Diagnozavau sau pogimdyvinę depresiją, potrauminį sindromą, nerimo sutrikimą, bipolinį ir OCD. Dabar manau, kad nedidelės šių diagnozių dalelės tikrai buvo manyje, bet niekada iki galo to ir nesuprasiu – nes vos baigusi savo itin nesėkmingą žindymo epopėją, puoliau atgal prie bonkės. Aišku, kadangi buvau mama,  tai gėriau taip, kaip pridera gerti mamoms. Nebūdavau girta prie vaiko ir nesišlaisčiau po barus, bet anksti užmigdžiusi atžalą greitai nuramindavau „nervus“ taure vyno. Su laiku ėmiau pirkti vis brangesnį vyną, kad neatrodyčiau tokia chronė, juk brangus vynas, cmon, pažiūrėkit į prancūzus. Atsimenu, kaip vieną dieną eidavau į Rimiaką, kitą į Iki, trečią į Aibę, ketvirtą į Bottlery, kad pardavėjos nepamanytų, kad aš per dažnai perku vyną. Kartais išgerdavau taurę gamindama vakarienę ir taurę prieš miegą. Kartais išgerdavau visą bonkę.

Taip gerus kelis metus tildžiau savo jautrumą, slėpiau savo liūdesius ir teisinau savo teisę „atsipalaiduoti“. O paskui, kaip jau spėjau visiems pasigirti, pavargau nuo tų butelių. Man nebuvo sunku nei fiziškai nei psichologiškai nustoti gerti. Todėl iki dabar guodžiu save, kad nebuvau visai žlugus. Po mėnesio blaivystės sužinojau apie HSP. Ir mano galva sprogo. Tik šį kartą gerąja prasme.

Pagaliau sužinojau, kad tokių žmonių kaip aš yra ir daugiau. Ir kad jie nėra debilai. Ir kad jie nėra ligoniai. Ir kad jie nėra „per“ kažkokie šiam pasauliui. Jiems nėra sunku ir jiems nebūtina slėptis. Jie tiesiog tokie – aplinkos dirgikliai juos žymiai greičiau įjautrina. Todėl aš miegu su ausų kamštukais. Todėl aš negaliu klausyti garsios muzikos mašinoje (nebent tai Bloodhound Gang viena daina). Todėl aš jaučiu net menkiausią nemalonų kvapą. Todėl man trina 95% batų. Todėl aš nemėgstu šukuotis plaukų. Todėl aš vengiu eglutės įžiebimo, kalėdinių mugių, troleibusų piko metu. Todėl man vasarą per karšta, o žiemą per šalta, todėl mano kaimynai garsiai vaikšto, todėl kiekviena kritika man yra spjūvis į veidą. Todėl man patinka nueiti į jaukų barą, bet aplinkui neturi būti šurmulio (god bless tave Kably ir tavo tuščias erdves), todėl aš šį šeštadienį buvau XI20, bet tik iki 22:45 ir man patiko, bet tik todėl, kad žinojau, kad būsiu ne per daug ir ne per ilgai. Todėl aš negaliu klausyti M1 ir M1+, nes man atrodo, kad tie pokalbiai man fiziškai lenda į galvą ir plėšo smegenis. Todėl aš galiu eiti į turgų, bet tik 15-ai minučių, taip pat ir į Maximą galiu eiti, bet ne Kalėdiniu laikotarpiu ir ta Maxima negali būti Akropolis. Todėl aš negaliu eiti į kiną!!! Blemba, kinas… aš anksčiau visada gerdavau alkoholį kine, bet paskutiniu metu ir tas nebepadėdavo ir aš likdavau labai nelaiminga ir dar susimokėjusi dahuja pinigų. Todėl aš vis dar esu dalinė piratė ir turbūt tokia kurį laiką liksiu. Todėl aš laimingiausia būnu namie su savo vyru ir su savo sūnumi ir su savo nauju mažu pasiutusiu katinu, užtraukusi užuolaidas, kad nežiūrėtų pikti žmonės, kad nežiūrėtų… Todėl aš dievinu woltą ir taxi ir netflixą, ir dievinu vakarus, kai būna tylu namuose, ir aš guliu karštoj karštoj vonioj su putom ir galvoje nekala geniai.

Ne taip ir seniai pradėjau apie tai kalbėti. Papasakojau vyrui, mamai, geriausioms draugėms. Vieni suprato, kiti nelabai. Tarkim, su tėvu, kuris visą vaikystę mane buggino, kad nebūčiau jautri, turbūt niekada apie tai ir nekalbėsiu. Juk net mylimiausioms draugytėms sunku paaiškinti, kodėl man nepatinka hipsteriškos kalėdų mugės lofte. Juk faina! Ne, nefaina :) Svarbiausia, kad kai nebepilu ant savo jausmų mišrainės vyno, tie jausmai įgauna labai aiškias formas. Formas, kurios yra suvaldomos ir perkandomos. Formas, kurios man pačiai ima patikti. Niekada nesakiau, kad va daugiau tai negersiu kalėdinio punšo ir aperolio pajūry. Kadangi turiu labai sveiką santykį su rūkymu (hahah hahah hah.ha) tai tikiu, kad ir su alkoholiu galiu turėti jį sveiką. Tik gal dar ne šiandien.

skaityt įžvalgas

, , , , , , , , , , ,

Mūsų šeimoje nėra Kalėdų senelio

Mūsų šeimoje nėra bažnyčios, maldų, dvasių ir vaiduoklių, raganų, rojaus ir pragaro, dantukų fėjos ir Kalėdų senelio. Kai važiuojam skiepytis, pasakau sūnui, kad važiuojame skiepytis, ir kad truputį skaudės. Kai ligoninėje tenka imti kraują ir jis verkia klausdamas „kodėl“, paaiškinu jam, kad gydytojai iš kraujo galės nustatyti, koks gydymas tinkamiausias ir jis greičiau pasveiks. Kai susipykstu su vyru ir trenkiu durim, tada truputį paašaroju, ir mano sūnus apsikabinęs klausia „tau liūdna?“, paaiškinu jam, kad kartais šeimoje tenka susipykti, bet visuomet svarbu atsiprašyti ir pripažinti, kad ne visuomet esi teisus.

Mūsų šeimoje nėra „nes aš taip pasakiau“, „nes taip reikia“, „nes kai užaugsi – suprasi“. Mūsų šeimoje nėra Kalėdų senelio. Neseniai gavau pizdy, kad mūsų šeimoje nėra Kalėdų senelio – na kaip čia, visas pasaulis taip, o tu kitaip. Tyčia kiršini žmones ir atiminėji iš vaiko džiaugsmą.

Mūsų šeimoje nėra Kalėdų senelio, nes mūsų šeimoje nėra melo. Nemeluoju sūnui, kad po mirties prosenelis keliauja į rojų, nes nežinau, kur jis keliauja. Nebijau pasakyti savo sūnui, kad aš ne viską žinau ir nebijau kartais jo klausimus pagooglinti. Nebijau jam pasakyti, kad net ir Google nėra visų atsakymų, kurie jam gali kilti. Nebijau paaiškinti, kad mūsų baimė dažnai kyla iš nežinomybės, kaip ir supratimas, kad neverta bijoti to, ko nepažįstame. Tik baimė dažniausiai būna ankstesnė ir greitesnė už supratimą.

Mūsų šeimoje nėra religijos, nėra dievybių, nėra antgamtinių reiškinių, bet yra suvokimas, kad gamta yra didi. Mėnulio trauka gali paveikti mūsų savijautą, juk ji judina vandenynus, o mes patys beveik vien vanduo. Miškas gali išgydyti žaizdas, o samanų takas tarp kojų pirštų – geriausia meditacija. Saulėtekis virš marių Preiloje yra tyriau už bet kokią maldą. Mūsų šeimoje yra Kalėdos, nors nėra Jėzaus ir Kalėdų senelio. Kokie veidmainiai! Nori pasiimti tai, kas smagu, ir atmesti erškėčių vainikus! Visuomet pasakoju sūnui, kad net mažiausias šventes reikia švęsti, kasdienybėje rasti džiaugsmą, smulkmenose – laimę. Kalėdose mes turime šeimą, turime šviesą tamsoje, lempučių girliandas ilgiausioje naktyje, po kurios kasdien vis arčiau bus pavasaris. Kalėdose turime silkę su cinamonu, kurią gamindavo mano močiutė ir pyragėlius su grybais, kuriuos dietiškai išmokė gaminti mano mama. Kalėdose mes turime dovanas – kurias dovanojame mylimiems ir gauname iš mylimų.

Kalėdos nėra būdas manipuliuoti, būdas koreguoti elgesį ir bausmės metodas. Dovanas dovanojame ir gauname nepaisant savo vakarykščio elgesio ar savo žmogiškų nuodėmių. Ir kas yra svarbiausia – Kalėdų esmė yra dovanoti, o ne gauti dovaną. Kalėdų laimė, džiaugsmas ir pilnatvė yra suteikti kitam laimę, džiaugsmą ir pilnatvę. O ne dairytis pro langą mistinio diedo su skraidančiom rogėm, ir galiausiai sužinoti, kad tėvai tau atvirom akim piso protą, o tu tikėjai. O ne verkti po pagalve, padarius vaikišką niekniekį, kuomet išgirdai siaubingąjį „Kalėdų senelis pas tave nebeateis“.

Mūsų šeimoje Kalėdų senelis su savo Rudolfu gyvena knygų puslapiuose ir filmukų ekranuose kartu su Šreku, Batuotu katinu, Frozen princesėm ir pimpačkiukais. Knygų puslapiuose ir filmukų ekranuose gyvena Baubas ir Ragana, plėšikas Hocenplocas, mėlynplaukis pabaisa ir Rapunzelė savo ilga kasa. Mūsų knygų lentynoje tarp Hario Poterio, Ivanauskaitės ir spalvotos abėcėlės yra ir vaikiška Biblija bei Bhagavadgyta. Kai mano vaikas klausia, kodėl dalykai vyksta vienaip ar kitaip, o žmonės elgiasi taip ar kitaip – aš jam atsakau, kad pasaulis didelis ir skirtingas, ir mes visi esame tokie, kokiais norime būti. Mes tikime skirtingais dalykais ir tikimės skirtingų dalykų, mes darome skirtingus dalykus ir gėrį ir blogį matome ne vienodai. Nėra gerų ar blogų žmonių bei teisingų ar klaidingų idėjų, yra tik aplinkybės jas padarančios tokiomis.

Aš nesu pati geriausia mama ir aš nežinau geriau. Aš tik stengiuosi daryti taip, kaip norėčiau, kad darytų man. Aš noriu gyventi tiesoje, ramybėje ir jaukume, aš noriu, kad mano namai būtų mano uostas, o mano šeima – mano ramstis. Aš noriu žinoti, kad aš negaliu padaryti nieko, kad tapčiau savo šeimos akyse „negera“. Ir noriu, kad pas mane visada ateitų Kalėdų senelis, nes mes visi esame Kalėdų seneliai.

3 laik

skaityt įžvalgas

, , , , , , ,

Gyvenimas nestovi vietoje ir kartais tenka nustoti gerti

Tris savaites sergu obstrukciniu bronchitu, o gal man iš tiesų mikoplazminė infekcija, gal prasideda alerginė astma, ar koks velnias, bet esmė, kad jau antrą savaitę sėdžiu namie su biuleteniu ir imu lengvai išprotėti.

Tarkim, šį rytą, nuvedus sūnų į darželį, turėjau sėsti ir padirbėti, nes darbe kaip tyč naujas sezonas, reikalų reikaliukų, ir nors neturiu problemos pramazinti deadlainus, matau, kad sau įprastą grafiką „pabaigiau 4 dienom anksčiau, nei reikia“ jau imu nusukinėti.

Vietoj jo, kad sau daryčiau, ką reikia, ėmiau daryti tai, ko visiškai nereikia – pradėjau skaityti savo blog‘o įrašus iš 2011-2012 metų. Esu visiškai nesavikritiška pyzda, bet rašiau aš labai gerai. Tai čia nieko keisto, keisčiau yra tai, kad buvau pamiršus, kokių nuostabių komentarų aš sulaukdavau. Tada mes neturėjom instagramo širdučių, ir tikrai bendraudavom žodžiais. Žodžiais, sakiniais, pastraipom. Mano komentatoriai buvo nuostabūs žmonės (ypač prisimenu Stebuklingą Šešką ir kaip man buvo įdomu, kas jis toks iš tiesų), jų įžvalgos dažnai būdavo dar geresnės už mano įrašus, o jei ir nebūdavo geresnės, tai visuomet užkurdavo pratęsimą kitiems tekstams. Neslėpsiu, kad rašiau ne tiek sau, kiek kontaktui, ir man tai buvo labai svarbu – sulaukt palaikymo (nors kartais nebuvau verta to, buvau durna ir neteisi ir išsižiojus), patarimų, arba tiesiog gero žodžio. Instagramo širdelė nėra tai, prie ko pripratusi mūsų karta.

2011-2012 metai buvo konkretus lūžis mano gyvenime – tada aš baigiau univerą, sutikau vyrą, kuris po kelių metų tapo mano gyvenimo partneriu ir mano sūnaus tėvu, pradėjau dirbti darbe, kurio nemečiau po man įprastų 6 mėnesių. Prieš pradėdama dirbti metus laiko auginau šunį, labai daug gėriau, dar daugiau svaičiojau ir buvau nusivalkiojus nelaiminga dūra :)) bet tik tam, kad paskui susitvarkyčiau gyvenimą. Kažkada panašiai aš pradėjau sportuoti, sveikiau maitintis, buvau numetus daug svorio, paskui vėl jo priaugau (ech ta amžina kova su per mažais džinsais). O tada nutiko tai, apie ką šnekėdavom su savo komentatoriais, iš ko juokdavomės ir ką niekinom – suaugusiųjų gyvenimas smogė, aš tapau mama, susirgau depresija, išsigydžiau depresiją, pasikėliau algą, pasiėmiau būsto paskolą, ir juokingiausia tai, kad dabar esu labai laiminga su savo paprastu gyvenimėliu, nenoriu važiuot į Burning Man ir nenoriu keliaut po Ameriką, nenoriu meilužių (kol neturėjau vyro, visuomet maniau, kad nesugebėsiu mylėt vieno, nes mano genotipas ne toks) ir išgelbėt pasaulio.

Kad viso to nebūtų maža, nusprendžiau pažabot savo buitinį high functioning alkoholizmą ir jau tuoj mėnuo, kaip nebegeriu vakarais savo įprastinių 4 merlot taurių. Nes kokia bebūtų ta magija, vistiek pirmiau ji yra supista, o ne magija, ir tai mane prisivijo. Ir tiek kūnas, tiek protas pavargo nuo gėrimo, ir nusprendžiau padaryt eksperimentą. Tiek ilgai buvau negėrus tik kai laukiaus (nepaisant savo įvaizdžio buvau tuo klausimu visiškai sąžininga), bet nėštumo metu vistiek negali blaiviai vertint savo pozicijos, nes viskas tuomet nelabai ten blaivu pas žmogų. Todėl dabar labai įdomu save patyrinėt. Svarbu paminėt, kad visuomet nesupratau blaivininkų, nes jie dažniausiai yra tokie tipiniai negeriu – nerūkau – aš veganas – prieraiši tėvystė – žindau iki ketverių – skiepai big farma no no no – zero waste – neperku šampūno. Nu  žodžiu tokie crazy folk. Kaip tu blet gali negert? Per vakarėlį tu negeri? Kodėl? Čia tipo tu geresnis už kitus? O ką veiksi kai mes girti miegosim? Ir panašios mintys. Bet dabar, kai vakarėlis pas mane tolygu vestuvės, o jos jau visos kurios galėjo įvykt, įvyko pernai, tai maža bėda yra imt ir negert. Man negert dabar yra negert vakare su Netflixu. Arba negert savaitgalį lauko kavinėj. Tenka pripažint, kad per šiuos ketverius metus, panašiai praėjo nuo tada, kai paskutinį kartą pirkau nealkoholinį alų, jo technologija gerokai patobulėjo (ačiūbletveryga), ir bealkoholinis carlsbergas arba švyturio extra yra fakin fastastic. Taip pat tenka pripažint, kad mano organizmas buvo pavargęs nuo pastovaus lengvo apsinešimo, ir tikrai smagu dieną nugyvent be happy hour, jaustis energingai ir neapspangusiai.

Taigi, tapau tuo, iš ko pizdavojaus. Mama, žmona, paskolinė, negerianti, „žinai mes įsirenginėjam sodybą, tai daug išlaidų“, kynva labai sveika. Aš net blemba ką tik pasiėmiau kompą lizingu, nes vaikas seno ekraną suskaldė su lego kaladėle. Aš-pasiėmiau-daiktą-lizingu.

Nepaisant to, dabar esu more sane than ever. Senuose 2012 tekstuose skaičiau apie kažkokią neviltį ir skausmą skandinamą Vilnelėje, blet, kokia neviltis, koks skausmas? Man buvo 24, buvau pacankė, bet matyt pacankės yra linkusios ieškot šiknoj sliekų. Atsimenu, būtent mūsų draugystės pradžioj nemažai ėsdavomės su vyru, nes abu pastoviai gerdavom arba būdavom pachmielni ir tada visokie velniai išlysdavo iš po lovos ir šnabždėdavo savo marazmus mums į ausis. Tada dirbom darbus už kapeikas, gyvenom bute su nusilupusiais tapetais ir kreivom sienom, ir šiaip nelabai žinojom, ko norim. Bet užaugom kartu, viską, ko pasiekėm, pasiekėm būdami kartu ir išmokom palaikyt vienas kitą net tada, kai norisi pasiųst nachui, o jei ir pasiunčiam nachui, tai po poros valandų jau galim kalbėtis telefonu kaip niekur nieko, nes reikia užrašyt vaiką į kašio būrelį.

Nežinau, kas čia nutiko. Gal būtent taip ir nutinka gyvenimas. Man suėjo trisdešimt (vieneri), o juk sako, kad moterims tai geriausias laikas, kai susirenki save ir viskas pasidaro geriau. Blecha, kiti pažįstami (kuriuos laikiau santykių pavyzdžiu) jau ir skyrybų popierius spėjo pasirašyt. Labai įdomus gyvenimo etapas ateina, ir grįžta jausmas, kad viską reikia fiksuoti, norisi vėl kažką rašyti, norisi džiaugtis kiekviena diena, net kai valgai kynvos salotas, nes sveika, ir norisi sakyti vaikui, kad jį myli, nors ką tik aprėkei, kai atsisakė eiti į darželį ir autis batus, norisi rinktis dažų paletę naujo buto remontui ir norisi glostyti ir uostyti mažytes dailias interjero detales iš ikėjos.

Prieš dvi savaites buvom prie jūros, mano išmylėtoje Preiloje, oras buvo nuostabus, apsistojome nuostabaus grožio ir komforto bute, ir net sirgdama bronchitu (o gal mikoplazmine infekcija arba alergine astma), sugebėjau išmylėti tą laiką. Ir aš stovėdama iki kelių jūroje, kaip vaikystėj, kalbėjau su jūra, sakiau, pasiimk mano grūzą, pasiimk baimes ir neviltis, pasiimk skausmą, kurį išturėjau 2014-2016 metais, pasiimk nedrąsą ir netikėjimą, kažkokius pykčius ir burbėjimus, ir tegu lieka skaidru galvoje ir gera. Kažkas panašaus ir įvyko.

4 laik

skaityt įžvalgas

, , , , , , ,

prev posts