Mano vaikas eina į darželį, o aš verkiu už tvoros

Mamai labai baisu, kai vaikas pradeda lankyti darželį. Ar jis susiras ten draugų? Ar jam patiks auklėtoja? Ar jis bus suprastas, išklausytas ir apkabintas? Ar jo neskriaus?

Mano atsiminimai iš darželio labai prasti ir skaudūs, velku šią uodegą paskui ir vis dar nesuprantu, kodėl ta maža mergaitė tada neturėjo draugų, nepatiko auklėtojoms, nebuvo suprasta, išklausyta ir apkabinta. Kodėl ta maža mergaitė vemdavo kiekvieną rytą, taip konkrečiai, kad ją pasitikdavo su kibiru? Kodėl ją užrakino grupėje, kai ji nespėjo išeiti iš tualeto ir spėti su visais vaikais į kiemą? Kodėl ją pastatė į kampą, kai ji netyčia sudaužė vazoną? Kodėl jos į balą įkritusį pliušinį žaisliuką užkėlė ant spintos ir neleido pasiimti?

Nežinau, kaip nusimesti tą supistą uodegą ir patikėti, kad daržely mano vaikui gali būti smagu. Ir aš jam perku gražius drabužėlius ilgomis rankovėmis ir brangią gertuvę su herojais, nes mes juk pirkiniais norim išpirkti kaltę, kaltę, kurios net nėra, juk aš nesielgiu blogai, kad leidžiu vaiką į darželį? Ar aš nesielgiu blogai, kad leidžiu vaiką į darželį?

Belaukdama darželio vėl pradėjau gerti vyną 16 valandą ir man trūkčioja akis, aš pasileidžiu sriūbauti ašaromis, skaitydama Tiškevič Vyvenimą, aš vėl priaugau svorio, nes savo nerimą malšinu lazanija ir aštuonių sūriu pica. Kai pavasarį lankiausi pas psichologę, ji man liepė nelaikyti visko savo rankose, ji man liepė perduoti vairą kitiems, ji man liepė plaukti upe ištiesus rankas į šonus ir leisti vandeniui užlieti man akis. Bet ta juoda klampi panika pinasi man už čiurnų ir traukia gilyn ir duslaus dumblo kvapas užkemša nosį.

Aš labai labai bijau, ir ta baimė atsiveda draugų, bijodama, kad mano vaikui nepatiks darželyje, kad turėsiu nuplėšti jo mažas rankytes sau nuo kaklo ir nesusiverkus išeiti ir palikti jį vieną, aš tuo pačiu imu bijoti kitų dalykų, aš imu bijoti, kad aš susirgsiu vėžiu arba kontraceptinės tabletės, kurias man liepia gerti daktarė, užkimš man kraujagysles ir aš krisiu nuo infarkto, aš imu bijoti, kad žiemą aplinkybės neleis man grįžti į darbą, arba kad taip ir nepavyks susitaupyti pradinio įnašo didesniam butui, ir aš pavydžiu visiems, kas perkasi naujus butus, kurie čia Senamiesty dygsta kaip grybai po lietaus, su savo dideliais balkonais ir lodžijom ir terasom, ir aš bijau, kad niekada taip ir nenumesiu svorio, ir nebūsiu tokia graži, kokia galėčiau būti, jei numesčiau, ir tokia sveika, kokia galėčiau būti, jei numesčiau.

Visa šita chuinia man labai trukdo kvėpuoti po truputį vėstančiu rugpjūčio pabaigos oru, išgirsti nedrąsiai kranksėti imančias varnas ir paglostyti lėtai besileidžiantį geltoną lapą. Ankstyvi rudenys yra lygiagrečiai gražūs vėlyviems pavasariams, tai laikas, kai derėtų sustoti, laikas, kai norisi apsikabinti, laikas, kai norisi mylėtis ir pastoti ir gimdyti mažus mielus vaikučius, kurie paskui turės išeiti į darželį, į mokyklą, į kitus namus, į kitas šalis ir į kitus glėbius. Bet kodėl šitaip skauda širdį?

Pokyčių baimė dar yra vadinama metatesiofobija.

skaityt įžvalgas

, , , , ,

Po 6 dienų man 30

Pastaruoju metu daug kas iš mano aplinkos – pažįstami ir nepažįstami –  perkopė į ketvirtą dešimtį. Šitai skamba dar baisiau, nei „atšventė 30-ą gimtadienį“. Sutapimas ar ne, bet visi jie su gaivališka jėga švenčia gyvenimą – daug postina instagrame apie tai, kaip šis amžius išlaisvina, kokie jie pasitikintys savimi, jauni ir stiprūs, kaip jie viską gali. Kai kurie paskubomis kuria šeimas, kiti – priešingai, skiriasi ir bėga kas sau, ima daugiau gerti, pirmą kartą gyvenime išbando mdma (o mūsų laikais tai vadinos kitaip), arba tampa veganais. Jie perka brangesnius batus, nes gali sau leisti, arba rengiasi oldskūliniais reebokais, nes jiems dabar pochui. Pradeda startupus, atidaro kabakus, moka PSD, VSD, arba slepia mokesčius, nes statosi namą Kalnėnuose ir vaikams reikia baseino.

Ir visa tai, kad užslėptų tą pypsintį balsiuką galvoje – po 40 metų MES VISI MIRSIM.

Aš šitą balsiuką išgirdau vakar, kine žiūrėdama naują filmą su Dwayne Johnsonu. Mano laikais šį vaidmenį būtų atlikęs Briusvilisas (taip, būtent tokiu būdu išmokau iš tėvo sakyti šį vardą, joks ten ne Brius Vilis ar Briusas Vilisas), o kas dabar likę iš Briusviliso?? Jis SENAS. Pažiūrėkit, kokia sena mano deivė Michelle Pfeiffer. O kaip atrodo Keanu Reeves? JIE VISI GREITAI MIRS. Kai miršta mūsų seneliai, atrodo dar norma, juk jie visada buvo seni ir mes nuo vaikystės buvome mokomi, kad seneliai miršta. Kai nuo senatvės miršta vaikystės kino dievukas, atgyja tas pypsintis balsiukas galvoje – you‘re next, bitch.

Vaikystėje aš labai bijojau mirties. Tada man buvo pristatyta religinė mirties koncepcija ir net nesmerkiu už tai savo tėvų – pati būdama mama žinau, kad kartais, norėdami greitai nuraminti atžalų baimes, mes priimame ne pačius geriausius sprendimus. Toje religinėje koncepcijoje vyravo amžinas gyvenimas, debesėliai, gyvųjų stebėjimas ir saugojimas iš viršaus. Ir tai buvo gerai. Kuomet mokykloje susipažinau su kosmoso koncepcija, dievui nebeliko vietos ant debesėlių, kurie, pasirodo, tebuvo vandens garų sankaupos. Vėl pradėjau bijoti mirties, kol mano kelyje pasitaikė pankroko bažnyčia ir ten, purvinam Maironio Greenų kieme, gerdama Kvortos bambalius su skiauterėtais pankais, aš nebebijojau mirties, nes „live fast, die young“ ir visa kita. Nebebijojau mirties iki duaštuonioliktų liepos.

Suprantu, kodėl mano amžiaus žmonės ima iš naujo skaityti bibliją vaikams. Suprantu, kodėl jie, dvidešimt metų nebuvę bažnyčioje, staiga ima ten tuoktis ir krikštyti savo vaikus. Religija yra vienas lengviausių būdų „užlopyti“ savo mirties baimę ir laikinumo pojūtį. Bet sudėtingiausia yra tai, kad iš tiesų tai baimei reikia ne lopo, o lazerinės plastinės chirurgijos. Juk 2018-i, bliamba!

Mirties baimė nėra vienalypė, ji sudaryta iš nedidelių pereinamų kambarėlių, kuomet atidarius vienas duris, mes matome kitas, už jų slypi dar trys, o už pastarųjų – dar septynios, kol galiausiai tu nebeatsimeni, kuriuo keliu atėjai, kaip eidamas įsmegai į tamsią juodą kebeknę ir nebežinai, kaip grįžti prie pirmųjų durų, kurių, visų pirma, tau nereikėjo atidaryti! Einant pro tas duris pamažu ima trūkti oro ir širdis plaka stipriau, užspaudžia šlapimo pūslę ir suprakaituoja delnai. Tu eini, eini, ir galiausiai, kurias duris beatidarytum, ten matai tik vieną – NIEKO. Niekas, juoda tuštuma, savasties nebuvimas yra tai, dėl ko tu bėgi į vonios kambarį ir trauki iš kosmetyčkos Lexotanilio tabletę, likusią nuo pogimdyvinės depresijos laikų. Juokingiausia, kad mirties baimė yra tokia tuščia iš savęs, kad ją nugalėti galima daug paprasčiau už kitas baimes – tiesiog apie ją negalvojant. Ir negalvoti apie ją yra sąlyginai paprasta, todėl, kad gyvenant ketvirtoje dešimtyje yra n kitų baimių, labiau paliečiamų, labiau realių, labiau savalaikių.

Pavyzdžiui, antros pusės arba vaikų mirtis. Arba sunkios ligos. Taip, ligos, vamzdeliai, ligoninės lovos, operacinės lempos, kompensuojami vaistai, čia daug kiečiau už mirties baimę. Arba pinigai. Tiksliau, pinigų nebuvimas. Negalėjimas turėti to, ko nori arba to, ko reikia. Ir dar yra meilė. Tiksliau, jos laikinumas. Galvoji, kad radai, galvoji, kad turi, ir staiga viena rytą supranti – nihuja. Gal ir buvo, bet nebėra, išslydo per pirštus kaip Preilos smėlis, liko tik jausmas, kad buvo, o gal ne? Ir skubi transliuoti per instagramą, koks tu gražus, sveikas, turtingas ir laimingas, mylintis ir mylimas, sėkmingas ir GYVAS. Nes juk, po 40 metų MES VISI MIRSIM.

Tiesa, pabaigai, kažkur skaičiau, kad po 40 metų 70 will be the new 50. Pakelkim taurę Prosecco už tai, nes Kvortos juk nebegamina.

skaityt įžvalgas

, , , , , , , ,

Apie šūdų malūnus ir psichologus

Šiuo metu susikaupė labai daug šūdo, su kuriuo nebemoku princesiškai dealint, taigi nusprendžiau pasinaudoti statistinio USA gyventojo, arba statistinio holivudo filmo personažo (nes kiek aš čia žinau apie realius USA gyventojus) patirtimi ir apsilankiau pas psichologę. Kas gali būti blogiau, pagalvojau? Kas antras mano pažįstamas žmogus jau yra tai daręs, kaip ir gėręs psichotropinius vaistus ar turėjęs kitų gliukų.

Nesiginsiu, pykčio savyje turėjau ir anksčiau, tačiau mano „profesionali“ pagalba apsiribodavo kontempliavimu prie penkto alaus bokalo ar antro vyno butelio, baruose vėlų vakarą ir ant gatvių bortelių paryčiais. Anksčiau turėjau, kam išdalinti savo skausmą, pyktį, neviltį, pasišlykštėjimą, liūdesį, ir tai padarius visas tas mėšlas sumažėdavo dvigubai, jei ne visiškai. Dabar taip daryti nebegalima. Dabar aplinkui žmonės ramūs, suaugę, susiturintys, arba tiesiog užsiėmę savo reikalais. „Neimk į galvą“, „per daug jautriai reaguoji“, „kam kreipi dėmesį“, „ar neturi daugiau ką veikti“ nėra tie atsakymai, kurie galėtų sumažinti visą besikaupiantį šūdą, todėl jis kaupiasi, kaupiasi ir prasiveržia mažiausiai trokštamais šūdų malūnais – aš apšaukiu vaiką, kurį iš tiesų myliu labiau už visą pasaulį, išsilieju ant vyro, kuris yra mano gyvenimo ramstis ir laimė, arba tiesiog žliumbiu daužydama puzlės dėžutę į grindis, nes nerandu vienos trūkstamos detalės.

Šitie šūdų malūnai ėmė mane sekinti vis labiau ir labiau, ir aš pagalvojau – kodėl gi ne? Gal „specialistas“ galės padėti man susirinkti save ir tapti ramesne, išieškotesne, mažiau irzlia, labiau atsipalaidavusia, gal padės išmušt man iš subinės pedantizmą, OCD apraiškas, pykčio priepuolius ir tą dusinantį tiršto kisieliaus klampumo nerimą, kuomet atrodo, kad einant gatve mane nušaus koks psychas arba partrėkš mašina?

Oh well.

Po antro vizito, į kurį atėjau geros nuotaikos, pasiruošusi namų darbus, gražiai apsirengusi, pasidažiusi ir, kaip man įprasta, 10 min anksčiau, jaučiuos daug šūdiniau, nei kada anksčiau. Puikus to įrodymas yra, kad pagaliau rašau blog‘o įrašą, ar ne, mano 5 likę skaitytojai? :D

Suprantu, kad bėda iš dalies manyje, ir kad niekada nelaikiau psichologo profesijos rimtu deal‘u. Jau vien ko verti dėstytojo Bliumo žodžiai pirmam kurse, kuomet turėjom sujungtą paskaitą su psichlogais – įstojote į psichologiją? Sveikinu, turite nemažai psichologinių problemų. Psichiatras, psichoterapeutas – taip. O psichologas… tikėjausi, kad realybėje pokalbis nevyksta taip:

– „bet koks sakinys“

– „Ir kaip dėl to jaučiatės?“

– „belekoks atsakymas“

– „ir kaip dėl to jaučiatės?“

EIK TU NACHUI. Jei aš jausčiaus gerai, dabar lesinčiau antis su vaiku parke, o ne sėdėčiau poliklinikoj!

Visų pirma, tundra specialistė vėluoja į darbą 10 minučių. Nueinu į registratūrą – gal aš sumaišiau laiką? Kaip tu gali dirbt su visokiais depresuotais debilais ir VĖLUOTI Į SUSITIKIMĄ?? Registratūroj susireikšminus boba meta, kad „čia ne bankas ir galima vėluot“. Rimtai. Rimtai? Po 10 minučių vėlavimo specialistė ateina ir, praėjus pro mane kaip pro stulpą, užsidaro kabinete. Laukiu minutę, dvi, tris, šimtąmilijonų minučių, kol pasibeldžiu. Tyla. Atidarau duris – laba diena? Ką ji man sako? PALAUKIT. Palauk, Karlai. Lyg aš to nedariau 15 minučių.

Taip, žinau, kad čia šūdas. bet kai esi tokioj būsenoj, kad išdrįsti vapščie eiti pas psichologą, tai būtent šūdai ir geba geriausiai išvesti iš pusiausvyros. Būtent šūdai ir yra tai, kas sukelia šūdų malūną. Juk aš sveika, graži, turiu mylinčią šeimą, gražius namus, draugų, turiu rūbų, batų, babkių, iphoną, turėčiau būt psichiškai subalansuota. Bet ne, mane išmuša iš bėgių tokie šūdai, kaip vėluojantys į vizitą gydytojai. Po tokios pradžios nieko gero būti nebegalėjo. Kadangi buvau pikta, nusprendžiau nemeluoti ir pasakyti, kad pykstu, nes kokio bybio aš ten einu, jei negaliu pasakyti, kad pykstu. Dėl pykčio juk ir einu. Faktas, kad geriau reikėjo nesakyti. Nes jei po pirmo vizito aš dar galėjau šiek tiek tikėti jos galimybe man padėti, tai dabar manau, kad man padėti galėtų bet kas kitas, tik ne psichologė. Nebent čia buvo socialinis eksperimentas ir jis pavyko OVER THE TOP.

Tiesa, gavau nupiešti namą-medį-žmogų. Dešimtis kartų daryta užduotis, bet aišku viską buvau pamiršus, ir piešiau taip, kaip tuomet rodėsi. Namie googlas pasakė, kad viskas su manim pakankamai blogai :D Medis be žemės po juo, žmogus su kojas dengiančiu sijonu ir panašiai :D Oh dear. Viena, kas pas mane išryškinta ir sustiprinta, tai galimybės mąstyti, svarstyti, kurti interakcijas ir socialiai integruotis. Tik kad aš paskutiniu metu pritrūkstu žmonių, su kuriais tai būtų galima daryti. Kadangi daug laiko praleidžiu su vaiku ir su internetu, tai kaip niekada gerai pastebiu debilus, jie yra visur ir jų yra daug, ir mano socialinis burbulas rodosi kažkoks mažas ir sukiužęs. Debilai seime. Debilai vyriausybėje. Debilai komentaruose. Naudingi debilai. Debilų debilai. Dar niekada manęs taip nesiutino politinės erdvės įvykiai, dar niekada viskas nesirodė taip arti ir taip pavojinga. Bijau ir pykstu, pykstu ir bijau, o debilams visiškai pochui. O kur dar mamyčių forumai, kur irgi ne visi pieštukai aštriausi pieštukinėj, tačiau tu negali atsiriboti nuo tos sferos, nes kurgi dar išsikalbėsi? O paskui šeima su savo pričiūdais, Barboros kurjeriai, kasininkės Ikiuke, mėsos pardavėjos Halėj, paštininkė ir Vinted pardavėjos – kai kada paglosto širdį, kai kada norisi kaukt į mėnulį. Reikia tik nepamiršti – geriau jau kaukt į mėnulį, nei eit pas nemokamą psichologę.

Tiesą pasakius, visa tai parašius jaučiuosi šimtą kartų geriau, turbūt dėl šito jausmo aš ir rašydavau blog‘ą.

skaityt įžvalgas

, , , , ,

2017-ų retrospektyva

2017 buvo dosnūs ir laimingi. Nors didžiausią dovaną gavau dar pernai, šiemet viskas stojo į savo vėžes ir sužydėjo sieloj vyšnios.  Radau savo ramybę mūsų nedideliam bute, kur visuomet šilta, kvepia kava ir cinamonu, čia dienomis  sienom eina mūsų vaikas, o vakarais geriam vyną ir žiūrim filmus, čia aš auginu gėles kurios pagaliau nevysta ir kalėdoms puošiu eglę, kuri kokia graži, kad noriu laikyt ją iki velykų.

Šiais metais atsišliejau nuo nemalonių žmonių, nuo santykių iš reikalo, įsileidau į savo gyvenimą naujų asmenybių, ko man šitaip trūko, turėjau daugiau mergaitiškų vakarų, kurie baigiasi 3 ryto, šiais metais pradėjau jaustis sau labai graži, nors ir neišeina vėl būti plona,  sugebėjau susitvarkyti jausmus, hormonus ir prisiminimus. Bėgantis laikas užgydė žaizdas, kurias dovanojo laikas nuo mūsų sprendimo turėti vaiką iki maždaug šeštojo jo mėnesio. Daug kas pasakytų, kad esu myžnė ir be reikalo tryznioju, bet aš jau išmokau tokiems pasiūlyti eiti nachui.

Šiais metais gyvenant Lietuvoje teko susitaikyti su daug sveiku protu nesuvokiamų dalykų, valdžios kišimosi į privačiausius ir jautriausius klausimus, bet, neabejoju, čia dar tik pradžia. Prikišę nagučius prie dirbtinio apvaisinimo, vaistų nuo migrenos ir vyno bonkės 21:00, jie persimes prie abortų, kito ryto tabletės ir mėtinio marlboro. Ko tikiuosi, tai kad tie marazmai greitai pasiliks tik naujai perrašytuose istorijos vadovėliuose, kuriuos mūsų vaikai su pasimėgavimu krims naujose liberaliose mokyklose tarp matematikos, filosofijos ir savalaikio lytinio švietimo užsiėmimų.

Šiais metais aš stengiuosi apie visa tai negalvoti. Mėgaujuosi augančiu vaiku ir į naują etapą peržengusia draugyste su savo vyru. Dabar, kai esam tėvai tam mažam žmogui, lengviau rasti kompromisą ir mylėti vienas kita be konkrečių priežasčių. Nors, be abejo, visiškai pisti proto aš nenustojau, o jis nenustojo daryt iš mano virtuvės kiaulidės, bet susitvarkom. Esu laiminga, kad mano gyvenime yra šie du vyrai.

Ateinančiais metais pasižadu valgyti skanų ir sveiką maistą (ir nevalgyti sumuštinių), gerti vyną, viskį, sausą sidrą, ir per vakarėlius rūkyti mėtinį marlboro, neskaityti delfio komentatorių, nebent Andriulio komentatorius, toliau lakuotis nagus, dažytis antakius ir progai esant pasipuošti šventine suknele, o ne šventiniais džinsais. Pasižadu gauti vietą tame darželyje, kurį pasirinkau pirmu numeriu ir padaryti viską, kad jei ten deda cukrų į arbatą, jo nebedėtų. Pasižadu nesakyti vaikui, kad kažkokias dovanas atneša mistinis kalėdų senelis. Pasižadu mylėti save ir mylėti vyrą ir mylėti sau malonius žmones, o į nemalonius nekreipti dėmesio ir nesigadinti sau dėl jų nervų. Pasižadu stengtis nesivelti į beprasmes niekur nevedančias diskusijas su priešingą nuomonę turinčiais ponais ir poniom feisbuke. Pasižadu toliau su saiku domėtis politika, genų inžinerijos naujovėmis ir nasa misijomis.

skaityt įžvalgas

, , , ,

prev posts prev posts