Susimylėkime facebook’e

Ai bala nematė>>
Bus tikrai malonu, jei paseksite blog’ą facebooke :*

https://www.facebook.com/alkoholikairnieksai/

skaityt įžvalgas

, , , , , ,

Shortcut to happiness

Vasarą eina į pabaigą.

Paskutiniu metu daug kas eina į pabaigą ir tai nėra blogai. Vynas eina į pabaigą, nors ką tik įsipyliau pirmą taurę. Taurės eina į pabaigą, nors ką tik turėjau tiek, kad netilpo į lentynas. Niekada negalėjau gerti vyno iš kitokios, nei vyno taurės. Vyno taurės yra vyno taurės, ir tai, kad man, Rašytojų Sąjungos Salione paprašius dvigubo raudono vyno, jį supylė į pina colados taurę yra mažu mažiausiai SAD. Vyno negalima gerti nei iš vienkartinio puodelio, nei iš arbatos ar kavos puodelio, nei iš stakano, nei iš likerio taurytės. Vienintelė išimtis gali būti taikoma vienkartiniam kavos puodeliui, kai vyną geri Gedo prospekte arba bažnyčioj. Vyną galima gerti arba iš vyno taurės, arba iš butelio.

Namuose taip pat visada turiu valerijono tinktūros. Valerijono tinktūrą geriu, kai vynas būna nuėjęs į pabaigą, o man pasidaro arba liūdna, arba pikta, arba šiaip striomna ir viskas vienu metu. Paskutiniu metu mano nervai dažnai eina į pabaigą. Mano Obsessive-Compulsive tamsioji pusė vis labiau perima vadžias ir aš pati nejaučiu, kaip penktą kartą valau viryklę, šveičiu kriauklės kraną ar siurbiu kilimus, ir manyje gyvena ir kunkuliuoja begalinis poreikis, kad būtų švaru, būtų kvapnu, aš noriu gyventi Ikėjoj, noriu gyventi bent jau Mindaugo Maximoj, kur produktai surikiuoti kaladėlėmis ir gali nusipirkti amerikietiško steikų padažo ir kanadietiško klevų sirupo.

Kartais pagalvoju, kad tokius uraganus sukelia gluten-dairy-sugar free gyvenimo būdas, tiesiog žmogus negali likti visiškai sane, jei šitaip valgai. Tu tiesiog tyčiojies iš sistemos ir finale ji vistiek pasityčios iš tavęs. Bet šiuo metu noriu užpakalį inkišt į bent jau 40 dydžio džinsus ir nematau kito būdo levituot šitoj realybėj  – nemaišoma su durpėm dar vieno addiction.

Į pabaigą eina kava, migdolų pienas, vienkartiniai rankšluosčiai, razinos, saliero šaknis, balzamiko actas ir rūkytos paprikos milteliai.

Paskutiniu metu vėl bandau grįžti prie Ilzės eksperimento ir nusipurtyt negatyvą, kuriuo esu apsisukus kaip kokiu sexy kašmyro šaliu. Išsitryniau iš feminizmo grupės feisbuke. Stengiuosi nežiūrėti VAlesiaus foto, neskaityti AJegelavičiūtės komentarų ir delfio straipsnių antraščių. Turiu pripažinti, kad man po paskutinės pokalbių laidos vėl ėmė patikti BTiškevič, nes boba susirado diedą ir grįžo į pozityvo kelią.

Užrašams: reikia kuo skubiau nuvažiuoti į Ikėją nusipirkti vyno taurių. Trukdis: Ikėjoj dažniausiai nusiperku papildomą vonios kilimėlį, patalynės komplektą su akcija, peilių rinkinį (nes senieji atšipę, o aš nemėgstu galąsti), dirbtinį lubiną, kvepiančių žvakių, dėžutę daikčiukams, lempučių, žaislą vaikui ne pagal jo amžių ir dar kartais kokį nors baldą. Vis dar neturiu tiek pinigų, kad galėčiau laisvai pasitaškyti Ikėjoje ir paskui nesriūbauti, kad vėl neturiu lyšnų babkių ant Aperolio bonkės, kuriai šiandien beje Maxei akcija.

Dasigyvenau iki to, kad pati namie maišaus Aperolius, o alų geriu kartą per mėnesį ir dažniausiai netyčia arba ne savo. Kita vertus, neseniai netikėtom aplinkybėm sutikau savo paauglystės draugę. Ar kaip pavadinti tą amžių, kai tau 17-20 metų? Na, nevadinsi juk jaunyste, nes tada kaip ir apeliuotum į prabėgusias dieneles. Tai, žodžiu, netikėtai susitikom, abi su vaikais, visa kita. Bet kai gėrėm alų ir kepėm šašlus jos name, kuriame pirmą kartą kadaise dalyvavau tikram „plote“ – su laižiakais, buteliu, vėmalais, drakėm – nepaisykim, kad šiandien jau aplink lakstė mūsų vaikai, kažkaip supratau, kad viskas dar tikrai neina į pabaigą, o kaip tik priešingai, tik prasideda.

3 laik

skaityt įžvalgas

, , , , , , ,

Devyniolika mėnesių

Neseniai man suėjo 29-eri. Pasitikau juos tądien saulėtoje Preiloje, uosdama vandenišką marių kvapą pro palėpės langą apsilaupiusiais baltais dažais. Klykavo kirai (o gal žuvėdros? aš vis dar tingiu išsigooglinti, kuo skiriasi kiras nuo žuvėdros), pūtė stiprokas šiltas vėjas, o mano plaukuose žaidė smulkios smėlio smiltys.

Nesijaučiu dvidešimt devynerių. Ir kiti jų manyje nelabai jaučia. Būna, vis dar tenka parodyti pasą perkant vyno butelį. Vis dar neperku brangaus vyno, nors kartais ir galiu sau leisti. Perku kokią akcijinę Fronterą ar Inti ir dažnai būna, kad ir išgeriu tą butelį viena sau, ir nei apgirstu, nei rašyti pradedu, kaip kad būdavo anksčiau. Prie to vyno perku sveiko maisto, vėl grįžau į savo emocinį paleo kelią ir jaučiu, kaip po 3 mėnesių ne tik triūsikai aukščiau užsitraukia, bet paryčiais nebeapima siaubo priepuoliai, o visi hormonai, kuriuos lengviausia jausti, tvarkingai sustoję į savo vietas.

Vis dar nepradėjau savo verslo, neapkeliavau nei pasaulio, nei Europos, nesistatau namo, neperku kotedžo ir neturiu vairuotojo teisių. Vis dar perku Rimmel krempudrą ir lūpdažius po 3 eurus, nesidarau fotoepiliacijos ir nepasidovanoju sau permanentinių antakių. Kokių antakių, net tatuiruotės nesugebu pasibaigti, nors turiu dovanų čekį, kurio pratęsimas po mėnesio baigsis. Per pastaruosius du metus keturis kartus gulėjau ligoninėse ir du kartus po sedacija ir mano kūnas išbandė daug įvairaus pobūdžio skausmo, kuris kartais atrodė nebepakeliamas. Po viso to eiti badytis tatūškės man atrodo biški not fair, atsiprašant. Anksčiau tas tatuiruočių ir auskarų skausmas išlaisvindavo, pravalydavo čakras, jausdavaus lyg atgimus, o dabar. Ačiū, bet jaučiuos pakankamai prisiskausminus. Kita vertus, pusiau nuspalvinta ranka irgi atrodo dolbajobiškai.

Kuo galiu džiaugtis, tai po truputį išmokstu būti mama. Norėjau rašyt „gera mama“, bet tokį vertinimą galėtų pateikti tik vienas žmogus, o jis dar nemoka kalbėti. Dėka savo humanitarinio proto perskaičiau nemažai knygų, straipsnių ir blog‘ų įrašų, kad galėčiau visą mišrainę susidėlioti taip, kad gautųsi mums abiems valgomas patiekalas. Beveik nebeprarandu savitvardos, mano taikomi metodai dažnai suveikia ir aš dažniau esu laimingai, nei nelaiminga. Tiesa, kai kurie procesai mano galvoje pasisuko nebegrįžtama linkme. Nepažįstamus žmones vertinu pagal tai, kaip jie žiūri į mano sūnų. Ir nors pati perdėm stengiuosi visais įmanomais būdais nesutrikdyti aplinkinių būties gerumo mažo vaiko egzistencija, daug labiau stengiuosi atsakomybę prisiimti pati, o ne neleisti vaikui būti vaiku. Vis dar esu tikra, kad tie, kurie „nemėgsta mažų vaikų“ iš tiesų nemėgsta tų vaikų debilų tėvų.

Niekada nesijaučiau tokia graži, kaip sulaukusi dvidešimt devynerių. Net nepaisant tų kilogramų, kuriuos kaip visada reikia numesti, niekada nesijaučiau tokia graži. O gal anksčiau nebuvo tokių gerų appsų su tokiais gerais filtrais, čia dabar jau nesužinosi. Dabar gerai atrodo mano plaukai, mano oda, mano nagai, dabar moku nepriekaištingai naudotis visomis įmanomomis makiažo priemonėmis, bet net ir be jų galiu išeiti į parduotuvę ir nieko neatsitinka. Atsimenu, metus po gimdymo atrodžiau nelabai gerai. Tris mėnesius trukus depresija naudos irgi nepridavė, ir po visko sugrįžti tiek į save, tiek į „ją“ – naująją mamą, tiek į „mus“ – mudu su vyru, nebuvo nei lengva, nei smagu. Aš nenorėjau niekur eiti, aš tilpau tik į išsitampiusias gietras, man net nutraukus žindymą skaudėjo papus vien nuo minties apie prisilietimą, man ant veido kilo spuogai, o plaukai nuslinko durnais kuokštais. Nemokėjau nieko daryti, ir atrodė, kad taip ir neišmoksiu. Atrodė, kad nemoku mylėti vaiko ir nebemoku mylėti vyro.

Kaip bebūtų keista, viskas ne tik praėjo, bet ir patapo geriau. Aš atrodau geriau, bendrauju lengviau, problemas sprendžiu vikriau, delfio komentarų skaitau mažiau, vėl noriu keliauti, mylėtis, auginti gėles, žvengti su draugėmis ir nusipiešti uodegėles su akių liner‘iu. Susitvarkau su darbu, sumoku mokesčius, suplanuoju 5 pietus į priekį, kartais išeinu pasitūsinti, nebesriūbauju, jei vaiką tenka migdyti 2 valandas nuo 3:00 iki 5:00, ir net sugebu palaikyti idealią tvarką namuose, kuriuose gyvena du vyrai. Kai atsimenu save pirmom savaitėm po gimdymo, maniau, kad jau niekada nebebus gerai. Tokios patirtys kaip mūsų, kai teko ne tik išgyti po nesėkmingo nėštumo, pergyventi savo pusę metų iki sekančio ir išverkti devynis iki stebuklo, kuris vos nesustojo pakeliui, atrodo, kad visi aplinkui yra pasiruošę suvaryti peilį tau į krūtinę, atrodo, kad visi žvengia iš tavęs gerdami aperolius raudonuose porshuose, atrodo, kad pati sėdi šūde iškėlusi vaiką į viršų ir nežinai, nei kaip išlipti, nei kaip išlaikyti, nei ką daryti, jei visgi tie du pirmi kažkaip pavyks.

Dabar galiu pasakyti, kad niekas taip nesustiprina ir nesucementuoja, nei šeima, kurią pats susikūrei, pastatei iš mažų dalelių, kurią lipdant buvo ne kartą sustota, įsipjauta, sugriūta, bet niekuomet nebuvo nuleistos rankos, nes jei jau darai darbą, turi daryti jį gerai, o šeima yra darbas, toks darbas, kaip nei vienas kitas, duodantis tokių saldžių vaisių ir tokį sielos pilnumą, kaip niekas kitas. Ir aš esu pilna, aš esu laiminga, net jei verkiu rūkydama balkone, nes viskas užpiso, aš esu sėkminga, net kai mano vaikas sutrenkia kitam vaikui per galvą iš kastuvo, aš esu saugi, net jei kažkas vyksta ne taip gerai, kaip galėtų, aš esu mylima ir aš myliu, aš myliu ir esu mylima. Anksčiau mano gyvenime buvo daug vyrų, dabar yra du ir niekada nesijaučiau tokia apsupta.

3 laik

skaityt įžvalgas

, , , , , , , , ,

Facebook’o, Instagram’o ir Snapchat’o laikais – ar dar kas nors rašo blog’us?

Kažkiek metų atgal sugedo mano nustatymas, kad alkoniekšų komentarai pareitų man į emeilą. Kadangi tuo metu jau buvau in “love and marriage”, tai nebebuvau aktyvi blog’o rašytoja, ir nusprendžiau, kad pochui, vistiek susimoviau kaip kūrėja ir mano skaitytojai mane pamirš. Nemeluosiu, gerus 3 metus aktyviai rašiau blog’ą ne tik dėl vidinės grafomanijos ir mėgimo prisgėrus pablevyzgoti, bet ir dėl tų, kurie tas blevyzgas skaitė.

Niekada nepadėkojau tiems savo etatiniams komentatoriams, kurie daugelis liko po anonimų šydu, nors ir rašė su tais pačiais nikais. Oi, kiek aš esu googlinus jus, patikėkit! Kelis buvau biški įsikliopinus, pavyzdžiui, paranojišką “žinučių sau” kūrėją, kuris buvo mano grafomaniškumo etalonas. Man visada buvo keista, kad mano tekstus komentuoja ne vien bobos, nes iš esmės tai reiškė, kad ne vien tik bobos mane skaito, na ir to pasekoje pasitempt norėjosi labiau. Nežinau, ar tai visada matėsi, bet po savo tekstais slėpdavau ne tik vėjavaikiškas pjankes ir one night standus, bet ir daug liūdesio, skausmo ir nevilties, nes kai esi tokia emocionali merga kaip aš, tai neišvengiama. Laksčiau po švintantį senamiestį ieškodama dar neužsidariusio baro, nes gal būten ten manęs lauks nušvitimas, norintis užmauti žiedą man ant piršto.

Ir dabar jaučiuosi kalta labiausiai prieš save, o taip pat truputėlį ir prieš tuos, kuriems rašydavau, o šiandien gal ir prieš tuos, kurie iš nežinia iš kur ką tik atsirado – for realz, feisbuko, instagramo ir snapchato laikais, kaip jūs randat blogus? Googlinat?.. Rašymas buvo mano pachmielas, mano katarsis, mano taip niekada ir neperpjautos venos, mano visi nelaimingi bandymai, mano sėkmės istorijos. Bet kaži kodėl esu sukūrusi įspūdį, kad man baigėsi blogai? Koks yra limitas trankymosi po barus, vėmimo bromuose, vienkartinių santykių (ir nuobliuvų po jų) ir našyvkių, skelbiančių NO FUTURE? Kada esi tiesiog jauna, o kada esi užsisėdėjusi? Man dabar 28-eri ir aš einu į barus, kur alus kainuoja 4 eurus, nes jei eičiau ten, kur kainuoja 2,8, tai ten visi aplinkiniai būtų už mane dešimtmečiu jaunesni! Manęs nei dokumento paprašo, nei mane kabina pirmakursiai eilėje prie tūliko. Esu dėkinga gamtai ir likimui, kad vieno festo palapkėje susimylėjau su savo būsimu vyru ir viskas baigėsi visai gerai. Mieli skaitytojai, ko jūs man linkit? :D this facking sums shit up.

SO, visos mano jaunystės isto(e)rijos, užfiksuotos šiame bloge, jos realios ir fainos. Nieko niekada čia nemelavau, gal kai kur kai ką subtiliai užslėpdavau. Pavyzdžiui, įrašas apie geriausią draugą (butelį) buvo parašytas kitą rytą po dienos, kai mano būsimas vyras po to festo neatėjo į mūsų sutartą susitikimą. Neatėjo, nes susišiko darbe, bet aš aišku tada maniau kitaip. Skaičiau šiandien tą įrašą ir galvojau – mergaite… Ką jau ką, bet savo skausmą ir neviltį aš slėpt mokėjau. Artimiausi man žmonės visą tai kiaurai matė, bet jie tylėjo, nes tą kaukę padaužti baisu buvo visiems.

Šiandien aš vis dar mėgstu gerti vyną, kai mano vyrai miega. Aš vis dar noriu rašyti, bet kol kas man sunku užkabinti reikiamas gaidas. Norėčiau rašyti apie “mom stuff”, bet tai nelabai tinka prie mano blog’o vardo. Norėčiau iškeikt darbdavius, kad mažai babkių moka, bet kažkaip vpadlu, o jei atras, kad čia aš? Norėčiau ne tik rašyti, bet ir skaityti daugiau, tik esu per daug aptingusi, kad tai daryčiau. Nors mano draugai blogeriai jau leidžia knygas! Knygas! Aš visada norėjau, kad kas nors iš mano tekstų padarytų knygą. Tebūnie tai noras į ateitį, nes tada ir parašyt reikės daugiau.

Susumuojant shit up, aš esu visai patenkinta, kaip nutekėjo mano gyvenimo vilnelė. Kiekvienas mano išgyventas šūdas man davė naudos. Net tie dalykai, kurie atrodė, kad išlups nachui širdį, dabar tik padarė mane stipresnę. Kita vertus, nieko tokio baisaus mano gyvenime nėra nutikę. Bet pasakyk tu tai blet dvam dviejų mergai, kuri įsimylėjo ne tą, ką reikia! Dabar aš auginu labai fainą berniuką, jis yra nerealus vaikas, neabejoju, kad daužys tokioms kaip aš širdis ir negrįš namo, nes glamžysis su jom senamiesčio bromose.

Na, ir ačiū, kad skaitot, atsiprašau, kad nerašau. Gaila, kad dudevintais nebuvo instagramo ir snapchato, gal alkoniekšai būtų labiau virAL :D

:*

9 laik

skaityt įžvalgas

prev posts prev posts