Sąskaitų suvedinėjimas

Back at the days, alkoholis mano gyvenime atliko daugybę svarbių rolių. Jei ne jis, manęs nebūtų čia ir dabar, tokios ir tiek, kaip kad dabar.

Pjankių dėka susiradau draugų, būsimą vyrą, geriausią kompanioną – šunį, pažinau ne vieną pirmą kartą, sužinojau daug paslapčių, kažkiek jų išplepėjau, palaidojau žmonių ir mačiau, kaip žmonės pradedami. Pjankių dėka sudaužiau kelias širdis ir vieną kartą leidausi daužoma pati. Back at the days buvo laikas, kai googlinau AA kontaktus ir verkiau kampe apsikabinus kelius, bijojau, kad bonkė susiurbs mūsų gyvenimus, o tada įkišau jai į gerklę šaukštelį ir pastačiau šaldytuve.

Atsimenu laikus, kai išeidavau į miestą ne pasibūti ir išgerti porą alaus, o nusilakt ir pasivolioti, parsivest namo nepažįstamą vyrą arba pirmą kartą matomai mergaitei išpasakoti savo dulkiniausias paslaptis. Šiandien, būna, užsisakau 0,33 alaus ir tada einu namo savo kojom, šalia tokiom pat kojom einančio iki sielos gelmių pažįstamo ir pažįstančio vyro.

Nežinau, kiek tai truks ir ar tai truks, o gal aš jau pati palaidota ir dabar esu ex-alkoholikų rojuje – kur ne butelis sprendžia ką tu darysi, o tu sprendi, ką darys butelis. Ex-alkoholikų rojus ne be reikalo išsibarstęs priestočio rajone, kur einant siaura akmenim grįsta gatvele iš kiekvieno konteinerio kyšo bomžo šikna, tabaluoja kojos arba girdisi drebančiom rankom draskomo šiukšliamaišio garsas. Bet aš tik einu kaip zoologijos sode ir net nereikia mokėti babkių už vizitą.

Priestočio ex-alkoholikų rojuje susijungia visi Dantės pragaro ratai, katalikiškosios skaistyklos ir Pano labirintai. Čia jaunieji pankai vemia krūmuose, tuose pačiuose, kur esu vėmus ir pati, čia jaunos gotės sutvarstytais riešais sėdi ant Ivanauskaitės katinuko ir geria Bang-Bang longdrinką iš bambalio, tą patį, kurį kadaise lakdavau ir aš. O ką aš? Kartais paklausiu savęs. Tvarkausi su genetiškai paveldėtu vidinio nerimo simptomu, darbe klausausi Madonnos per M1+, noriu vaikų ir žinau savo vestuvių datą.

Kiekvienas gyvenimo etapas savaip žavus, tik reikia nepamiršti, kad tai yra etapas.

13 laik

skaityt įžvalgas

, , , , ,

Senamiesčio bomžai

Vieninteliai, kas man gadina nervus gyvenant šventojo S. gatvėje, tai BOMŽAI. Čia yra tokia didelė jų koncentracija, kad kas anksčiau atrodė fun ir dzin, palaipsniui įsiėdė ir uždziorgino. Bomžai čia gyvena už konteinerio ir kai kuriose laiptinėse, bazuojasi prie ikiuko ir prie naujosios iki eko-punkto, kuičia konteinerius ir šika už jų, nusivalydami užpakalius tetrapakais.

Kai kurie bomžai yra tylus sanitarai ir jų dar galima nepaisyti, tačiau didelė dalis bomžų yra achujielinę įžūlūs degradai, kaulyjantys babkių, cigarečių, ugnies, bonkių, stiklo, skardos, tavo durų, šuns, gyvenimo. Kai kurie bomžai įsitikinę, kad nepradėjusi rūšiuoti dėl Motinos Žemės, aš imsiu tą daryti dėl jų. Didelė dalis įžuliųjų bomžų yra mūsų kaimyno Juozo sugėrovai ir dažniausiai arba kaukia po balkonu, arba ardosi laiptinėj, arba myždami nepataiko į bendrą tūliką ir laiptinėj dvokia bomžo myžalais, ko nenugali nei smilkalai iš jogų pardės, nei sinusitas.

Trys dienos po Juozo pašalpos gavimo bomžai iš buitiako persikelia atgal prie konteinerio – o pastarųjų šalia manęs yra net 7 – ir ne tik aš jais naudojuosi, o ir pats Mikutavičius ir, nepabijosiu tu žodžio, kartais ir Progrebnojus. Atnešant nerūšiuotų šiukšlių maišelį (o nerūšiuoju ne tik aš, bet ir Mikutavičius, ir man rodos, net Progrebnojus, bet didesnė tikimybė, kad jis apskritai namie nevalgo ir šiukšlių jam nesusikaupia per dažnai), tave jau iš tolo stebi smalsios paburkę akys, ir vos spėjus jį švystelėt į konteinerį pastarasis būna ištrauktas – ar kapliu, ar rankom, ar burna – ir išdarinėtas. Neliks nepastebėtas nei vienas pasibaigęs triūsikas, nei vienas papajos kaulelis. Bomžai galėtų parduoti informaciją, ką valgo Mikutavičius, jei jis būtų Pitas, o čia būtų Holivudas.

Atmetus antisanitarines sąlygas, sukeliamas bomžų, dar yra moralinis aspektas, kuris laikui bėgant ima žlugdyti – kur beitum, į tave sminga žvilgniai ir ištiesti delnai, kas antrą dieną pakeliui į ikiuką gulintį bomžą tenka apžengti, vedant šunį traukti jį nuo švirkštų ir šūdų, o nusipirkus brangesnės kielbasos slėpti ją greitai, nes mol nepadoru prieš aplinkinius. O kur dar didysis mano kuklumas – visi bomžai žino, kada aš gėriau brendį fleškėm, o kada tris bambalius mineralinio, kad kartais, būna, ėdu daug marinuotos silkės arba Milkos su Daimu. Ne paslaptis jiems nei mano staniko dydis, nei kvepalai, kuriuos dažiniausiai išnaudoju. O dar kažkas sako, kad Feisbis ir instagrama – savanoriškas atsidavimas institucijoms.

Tolimesniems veiksmams – ar būti bomžu ir gyventi už konteinerio yra legalu, ar aš galiu juos išskųst mentams (katriems pochui)?

11 laik

skaityt įžvalgas

, , ,

Kaip aš svorį mečiau ir kanapėles laisčiau

Jei negerčiau alkoholio, dabar atrodyčiau kaip Pikul, tik su gražesne galva. Ir gal ne tokiais gražiais papais.

Tačiau gyvenimas yra gyvenimas, ir šalta lambruskės taurė nori nenori įslenka į delną, o burbuliuojantis gurkšnis – bunon. O tada jau nesvarbu, ar voliotis žolėj, ar mylėtis vonioj, ar valgyt makdonalde. Ir jei būdama septyniolikos gerdavau rašalą ir kagorą, devyniolikos – alaus bambalius, dvidešimt vienerių – bokalus kabokuose, o dvidešimt trejų – kokteilius darbe, tai priėjusi netoli mini jubiliejaus gurkšnoju baltą sausą vyną skiestą su mineralke, palaikytą šaldytuve, teisingai ten atcoolintą, vieną butelį, antrą, trečią.

Nes pažvelgusi į save iš šalies, aš dažnai imu ir nustėrstu – kas būtų pamanęs? Tapau tokia, kokios manęs norėjo tėvas, ir dėl ko kaldavomės gerus 10 metų. Tik jis, matyt, to dar nežino – nebent nujaučia. Tapau tvarkinga, atsakinga, pareiginga, išsilavinusi, graži ir mylinti. Tapau sarginiu šunimi, tapau kanarėle narve. Kasryt panaudoju lygiai 8 kosmetikos priemones neskaitant dezodoranto ir dantų pastos. Per penkis mėnesius numečiau 17 kilogramų ir telpu į madingų parduotuvių madingas ne paties didžiausio numerio kelnes. Man mirkčioja jaunuoliai, diedai ir dvimečiai.

Ir kaip bebūtų netikėta, bet niekada o niekada supista bokalo magija nebuvo taip arti manęs. Aš kasnakt miegu vienoj lovoj su vyru, kuriam sutikčiau ir netgi norėčiau gimdyti vaikus, tačiau manyje miegantys demonai niekada nepaleidžia manęs nuo lenciūgo. Aš matau juos bokaluose, kuriuos geria nepažįstami žmonės lauko kabuokose. Ir žinau, kad jie mane lydės, kokį dailų fasadą aš besusitverčiau, kiek vaikų bepagimdyčiau, kiek naktų nemiegočiau jiems negrįžtant namo. Nes puikiai atsimenu, ką veikdavau, kai negrįždavau pati. Kokios puikios naktys būdavo.

Aš numečiau 17 kilogramų lašiakų, tačiau neatsikračiau nei vienos baimės, slogučio, panikos krebždulio. Viso to, dėl ko dvidešimt trejų lakdavau kokteilius darbe ir namuose ir parkuose ir po suoliukais ir pažįstamose/nepažįstamose palapinėse. Dar baisiau, aš su jais susigyvenau, jais susižavėjau, dar niekada mes neradome tokios bendros kalbos. Jie skiedžia mano baltą vyną mineraliniu ir atkemša antrą butelį, kai būna ilgu. Bybis žino, ko.  Saulėlydžių, saulėtekių, purvinų suktinių, manęs, savęs, princesės bambos gilumoj (kurios negali imti ir mylėti banditai).

Anksčiau aš labai gerai žinojau, ko noriu gyvenime. Dabar viską, ko norėjau, turiu, tai nežinau, ką daryti – ar džiaugtis ir atsipist nuo norų, ar norėt kažko kito, ar įsivelt į filosofines interpretacijas. Vietoj to 4 kartus per savaitę einu kočiotis į sporto klubą ir googlinu, kiek sveria Aguilera. O paskui geriu lambruskes.

11 laik

skaityt įžvalgas

, , ,

Suaugusiųjų pasaulio džiaugsmai ir aktualijos

Džiaugsmas nr.1: darbas

Prieš susirandant pirmą darbą, atrodo: va susirasiu darbą, bus zajabys, turėsiu babkių kai šieno, galėsiu gastroliuot po festus ir pirktis daiktus, alų gert tik kabokuose, susitaupysiu atostogoms Meksikoj. Susirandi tą pirmą darbą ir supranti, kad babkių užtenka tik alui kabokuose, nes būni jaunas, pajėgus daug gerti, dažnai gyveni pas mamą ir gali mest tą darbą pirmai progai pasitaikius. Tokie tie darbai studijų metu ir būna – tik proga užsidirbti litų ant alkoholio, o jei dar pasiseka dirbti bare, tai tą ir tematai – stopkės, bokalai, alga, kepta duona, stopkės.

Kas iš tiesų yra darbas paaiškėja, kuomet pagaliau baigi atrodė nesibaigsinčią mokymosi stadiją ir imi norėti nuolatinio darbo. Tokio, kuris tikrai leistų susitaupyti ant atostogų (imi norėt mažiau – galvoji apie Europos sostines ar netgi Kuršių Neriją), pavalgyti restorane, pasidaryti remontą. Norėdamamas dirbti tokį darbą turi mažiau jėgų investuoti į gėrimą, blaivymąsį ir pachmielinimąsi, o galiausiai supranti, kad visai negali tam skirti nei laiko, nei jėgų. Po truputį malonu tampa vakarais žiūrėti Valandą su Rūta, anksti eiti miegoti ir pykti ant triukšmaujančių kaimynų (jau pusė vienuoliktos!!!). Supranti, kad darbas gali pareikalauti viršvalandžių, kompromisų ir nervinių ląstelių. Supranti, kad kartais darbas reikalauja iš tavęs ne tik laiku pasirodyti, nesimuliuoti ir padaryti pavestą darbą, bet, kaip nemalonu bebūtų, jis pareikalauja iš tavęs keistis. Nerodyti emocijų. Neturėti charakterio. Aukotis. Lįsti į šikną. Daryti tai, ko nenori tada, kada nenori. Ir tada pamatai, koks tolimas kelias iki Havajų ir kaip nepaprasta yra būti mėgstamu ir lojaliu. Tada galvoji – o gal nahui? O gal grįžt į barą, toliau užlakinėt pachmielus, užvalginėt liūdesius ir nieko iš savęs nereikalauti? Ir atsiguli su tokiom mintim, ir prabundi. Ir supranti, kaip sunku būt nugalėtoju Suaugusiųjų pasaulyje.

Džiaugsmas nr.2: mokesčiai

Jie ateina kartą per mėnesį balto voko pavidalu ir dar toliau nustumia Havajus. Drebančia ranka atiduodi štukes už oro temperatūrą ir už vandenį, kurio pilnos upės, už šiukšlių, kurių niekas neišveža, išvežimą, už stogelių remontus, už bendro naudojimo patalpų apšvietimą, už savo egzistavimą civilizacijoj pagal kažkieno sutvertus kriterijus. Ir neperki sau daiktų, ir nepietauji restoranuose, nieko nedarai taip dažnai, kaip norėtum. Nes jei nori, kad mokesčiai nekąstu, turi būti nugalėtoju Suaugusiųjų pasaulyje. O kaip sunku būti nugalėtoju suaugusiųjų pasaulyje.

Džiaugsmas nr.3: netikėtos išlaidos

kai gyvenai pas mamą, nė susimąstyti netekdavo, kad pinigus kainuoja ir savaime namie neatsiranda tokie dalykai, kaip: tualetinis popierius; muilas; indų ploviklis; skalbimo milteliai; kempinėlės; aliejus; actas; pienas; sviestas; kava; elektros lemputės. Tie daiktai, pasirodo, kartais kainuoja visai nejuokingus pinigus, kol nesi nugalėtojas Suaugusiųjų pasaulyje. Ir, kas bjauriausia, be tų daiktų negali jaustis laimingas. Tų daiktų reikia, ir viskas. Jų privalo būti ir juos privalu nuolat dapirkinėti. Štai, pavyzdžiui, kava. Kodėl atrodo, kad kava tokia brangi? Jei kavos pakelis kainuoja tiek pat, kiek dvi latės kofeine? Kodėl visada atrodo, kad reikia susitaupyti, kad galėtum nusipirkti kavos? Arba skalbimo miteliai? Kodėl atrodo, kad jų kaina nežmoniška, nors tą kiekį naudoji tris mėnesius? Apie tualetinį popierių iš vis nėra ką šnekėti.

Džiaugsmas nr.4: santykiai

Anksčiau, kai santykiai su priešinga lytimi tebuvo pasibarškinimas po krūmeliais, atrodė, kad viskas šitaip paprasta: tereikia surasti tą, su kuriuo pasibarškinus norėsis dar ir į kokį kiną nueiti, o noras bus abipusis, ir viskas bus gerai: drugeliai, fanfaros, happily ever after. Pasirodo, kai tą žmogų sutinki, ir supranti, kad jis daro tavo gyvenimą pilnatvišku, kad gali jam atleisti visus netobulumus ir klaidas, kai būna ramu ir gera kartu žiūrėti Valandą su Rūta, supranti, kad santykiai irgi reikalauja inveticijų. Kas baisiausia, net ne piniginių! Po visų ankstesnių džiaugsmų esi susitaikęs, kad problemos sprendžiamos babkėm – daugiau ar mažiau, bet pamoki ir bardakas susitvarko. Čia gi taip neveikia. Mylimam žmogui turi atiduoti tiek jėgų, optimizmo, savęs, kad po kiek laiko supranti, kad tavęs nebėra – esat jūs. Ir krapštai galvą – gerai tai ar blogai, ir kurgi tai nuves. Supranti, kad nebeegzistuoja vien tik tavo problemos – dabar turi jų dvigubai, nes mylimo žmogaus problemas priimi kaip savas. Jei jam nepasiseka – nepasisekė tau, jei jį nuskriaudė – nuskriaudė tave. Ir laimė, žinoma, tuomet būna dviguba, bet suaugusiųjų pasaulyje, kol netapai nugalėtoju, priimta daugiau dėmesio kreipti į bėdas.

Džiaugmas nr.5: buvimas “suaugusiu”

Iš visų džiaugsmų šitas yra baisiausias. Kol buvai mažvaikis ar ten koks studentas, tik ir laukei, kol būsi pilnavertis suaugęs žmogus. Pasirodo, nifiga čia nesmagu. Jei nori pelnyt kitų pagarbą ir neturėti “mažvaikio” etiketės, turi būt ant tiek stabilus ir emociškai nuoseklus, intelektualus ir visapusiškai pasikaustęs, kaip net nepasakysiu, kas. Jei tau pikta, tu negali šaukti. Negali kito pasiųsti nachui. Negali muštis, tampyt už plaukų, apspjaut, apipilt kuom nors, kai taip norisi. Turi argumentuotai diskutuoti, net jei matai, kad tai darai su debilu, kuris nu niekada nesupras, kame kampas. Blogiausia, kad net jei darysi visus minėtus dalykus, daugelio problemų su debilais neišspręsi, tik pats atrodysi debilu. Kaip kartais būna sunku, norisi visus iššaudyt. Bet negali visų iššaudyt, nes pasodins. Už iššaudymą gausi panašiai, kiek gautum už kanapių auginimą.

17 laik

skaityt įžvalgas

, , , ,

prev posts prev posts