Devyniolika mėnesių

Neseniai man suėjo 29-eri. Pasitikau juos tądien saulėtoje Preiloje, uosdama vandenišką marių kvapą pro palėpės langą apsilaupiusiais baltais dažais. Klykavo kirai (o gal žuvėdros? aš vis dar tingiu išsigooglinti, kuo skiriasi kiras nuo žuvėdros), pūtė stiprokas šiltas vėjas, o mano plaukuose žaidė smulkios smėlio smiltys.

Nesijaučiu dvidešimt devynerių. Ir kiti jų manyje nelabai jaučia. Būna, vis dar tenka parodyti pasą perkant vyno butelį. Vis dar neperku brangaus vyno, nors kartais ir galiu sau leisti. Perku kokią akcijinę Fronterą ar Inti ir dažnai būna, kad ir išgeriu tą butelį viena sau, ir nei apgirstu, nei rašyti pradedu, kaip kad būdavo anksčiau. Prie to vyno perku sveiko maisto, vėl grįžau į savo emocinį paleo kelią ir jaučiu, kaip po 3 mėnesių ne tik triūsikai aukščiau užsitraukia, bet paryčiais nebeapima siaubo priepuoliai, o visi hormonai, kuriuos lengviausia jausti, tvarkingai sustoję į savo vietas.

Vis dar nepradėjau savo verslo, neapkeliavau nei pasaulio, nei Europos, nesistatau namo, neperku kotedžo ir neturiu vairuotojo teisių. Vis dar perku Rimmel krempudrą ir lūpdažius po 3 eurus, nesidarau fotoepiliacijos ir nepasidovanoju sau permanentinių antakių. Kokių antakių, net tatuiruotės nesugebu pasibaigti, nors turiu dovanų čekį, kurio pratęsimas po mėnesio baigsis. Per pastaruosius du metus keturis kartus gulėjau ligoninėse ir du kartus po sedacija ir mano kūnas išbandė daug įvairaus pobūdžio skausmo, kuris kartais atrodė nebepakeliamas. Po viso to eiti badytis tatūškės man atrodo biški not fair, atsiprašant. Anksčiau tas tatuiruočių ir auskarų skausmas išlaisvindavo, pravalydavo čakras, jausdavaus lyg atgimus, o dabar. Ačiū, bet jaučiuos pakankamai prisiskausminus. Kita vertus, pusiau nuspalvinta ranka irgi atrodo dolbajobiškai.

Kuo galiu džiaugtis, tai po truputį išmokstu būti mama. Norėjau rašyt „gera mama“, bet tokį vertinimą galėtų pateikti tik vienas žmogus, o jis dar nemoka kalbėti. Dėka savo humanitarinio proto perskaičiau nemažai knygų, straipsnių ir blog‘ų įrašų, kad galėčiau visą mišrainę susidėlioti taip, kad gautųsi mums abiems valgomas patiekalas. Beveik nebeprarandu savitvardos, mano taikomi metodai dažnai suveikia ir aš dažniau esu laimingai, nei nelaiminga. Tiesa, kai kurie procesai mano galvoje pasisuko nebegrįžtama linkme. Nepažįstamus žmones vertinu pagal tai, kaip jie žiūri į mano sūnų. Ir nors pati perdėm stengiuosi visais įmanomais būdais nesutrikdyti aplinkinių būties gerumo mažo vaiko egzistencija, daug labiau stengiuosi atsakomybę prisiimti pati, o ne neleisti vaikui būti vaiku. Vis dar esu tikra, kad tie, kurie „nemėgsta mažų vaikų“ iš tiesų nemėgsta tų vaikų debilų tėvų.

Niekada nesijaučiau tokia graži, kaip sulaukusi dvidešimt devynerių. Net nepaisant tų kilogramų, kuriuos kaip visada reikia numesti, niekada nesijaučiau tokia graži. O gal anksčiau nebuvo tokių gerų appsų su tokiais gerais filtrais, čia dabar jau nesužinosi. Dabar gerai atrodo mano plaukai, mano oda, mano nagai, dabar moku nepriekaištingai naudotis visomis įmanomomis makiažo priemonėmis, bet net ir be jų galiu išeiti į parduotuvę ir nieko neatsitinka. Atsimenu, metus po gimdymo atrodžiau nelabai gerai. Tris mėnesius trukus depresija naudos irgi nepridavė, ir po visko sugrįžti tiek į save, tiek į „ją“ – naująją mamą, tiek į „mus“ – mudu su vyru, nebuvo nei lengva, nei smagu. Aš nenorėjau niekur eiti, aš tilpau tik į išsitampiusias gietras, man net nutraukus žindymą skaudėjo papus vien nuo minties apie prisilietimą, man ant veido kilo spuogai, o plaukai nuslinko durnais kuokštais. Nemokėjau nieko daryti, ir atrodė, kad taip ir neišmoksiu. Atrodė, kad nemoku mylėti vaiko ir nebemoku mylėti vyro.

Kaip bebūtų keista, viskas ne tik praėjo, bet ir patapo geriau. Aš atrodau geriau, bendrauju lengviau, problemas sprendžiu vikriau, delfio komentarų skaitau mažiau, vėl noriu keliauti, mylėtis, auginti gėles, žvengti su draugėmis ir nusipiešti uodegėles su akių liner‘iu. Susitvarkau su darbu, sumoku mokesčius, suplanuoju 5 pietus į priekį, kartais išeinu pasitūsinti, nebesriūbauju, jei vaiką tenka migdyti 2 valandas nuo 3:00 iki 5:00, ir net sugebu palaikyti idealią tvarką namuose, kuriuose gyvena du vyrai. Kai atsimenu save pirmom savaitėm po gimdymo, maniau, kad jau niekada nebebus gerai. Tokios patirtys kaip mūsų, kai teko ne tik išgyti po nesėkmingo nėštumo, pergyventi savo pusę metų iki sekančio ir išverkti devynis iki stebuklo, kuris vos nesustojo pakeliui, atrodo, kad visi aplinkui yra pasiruošę suvaryti peilį tau į krūtinę, atrodo, kad visi žvengia iš tavęs gerdami aperolius raudonuose porshuose, atrodo, kad pati sėdi šūde iškėlusi vaiką į viršų ir nežinai, nei kaip išlipti, nei kaip išlaikyti, nei ką daryti, jei visgi tie du pirmi kažkaip pavyks.

Dabar galiu pasakyti, kad niekas taip nesustiprina ir nesucementuoja, nei šeima, kurią pats susikūrei, pastatei iš mažų dalelių, kurią lipdant buvo ne kartą sustota, įsipjauta, sugriūta, bet niekuomet nebuvo nuleistos rankos, nes jei jau darai darbą, turi daryti jį gerai, o šeima yra darbas, toks darbas, kaip nei vienas kitas, duodantis tokių saldžių vaisių ir tokį sielos pilnumą, kaip niekas kitas. Ir aš esu pilna, aš esu laiminga, net jei verkiu rūkydama balkone, nes viskas užpiso, aš esu sėkminga, net kai mano vaikas sutrenkia kitam vaikui per galvą iš kastuvo, aš esu saugi, net jei kažkas vyksta ne taip gerai, kaip galėtų, aš esu mylima ir aš myliu, aš myliu ir esu mylima. Anksčiau mano gyvenime buvo daug vyrų, dabar yra du ir niekada nesijaučiau tokia apsupta.

3 laik

skaityt įžvalgas

, , , , , , , , ,

Facebook’o, Instagram’o ir Snapchat’o laikais – ar dar kas nors rašo blog’us?

Kažkiek metų atgal sugedo mano nustatymas, kad alkoniekšų komentarai pareitų man į emeilą. Kadangi tuo metu jau buvau in “love and marriage”, tai nebebuvau aktyvi blog’o rašytoja, ir nusprendžiau, kad pochui, vistiek susimoviau kaip kūrėja ir mano skaitytojai mane pamirš. Nemeluosiu, gerus 3 metus aktyviai rašiau blog’ą ne tik dėl vidinės grafomanijos ir mėgimo prisgėrus pablevyzgoti, bet ir dėl tų, kurie tas blevyzgas skaitė.

Niekada nepadėkojau tiems savo etatiniams komentatoriams, kurie daugelis liko po anonimų šydu, nors ir rašė su tais pačiais nikais. Oi, kiek aš esu googlinus jus, patikėkit! Kelis buvau biški įsikliopinus, pavyzdžiui, paranojišką “žinučių sau” kūrėją, kuris buvo mano grafomaniškumo etalonas. Man visada buvo keista, kad mano tekstus komentuoja ne vien bobos, nes iš esmės tai reiškė, kad ne vien tik bobos mane skaito, na ir to pasekoje pasitempt norėjosi labiau. Nežinau, ar tai visada matėsi, bet po savo tekstais slėpdavau ne tik vėjavaikiškas pjankes ir one night standus, bet ir daug liūdesio, skausmo ir nevilties, nes kai esi tokia emocionali merga kaip aš, tai neišvengiama. Laksčiau po švintantį senamiestį ieškodama dar neužsidariusio baro, nes gal būten ten manęs lauks nušvitimas, norintis užmauti žiedą man ant piršto.

Ir dabar jaučiuosi kalta labiausiai prieš save, o taip pat truputėlį ir prieš tuos, kuriems rašydavau, o šiandien gal ir prieš tuos, kurie iš nežinia iš kur ką tik atsirado – for realz, feisbuko, instagramo ir snapchato laikais, kaip jūs randat blogus? Googlinat?.. Rašymas buvo mano pachmielas, mano katarsis, mano taip niekada ir neperpjautos venos, mano visi nelaimingi bandymai, mano sėkmės istorijos. Bet kaži kodėl esu sukūrusi įspūdį, kad man baigėsi blogai? Koks yra limitas trankymosi po barus, vėmimo bromuose, vienkartinių santykių (ir nuobliuvų po jų) ir našyvkių, skelbiančių NO FUTURE? Kada esi tiesiog jauna, o kada esi užsisėdėjusi? Man dabar 28-eri ir aš einu į barus, kur alus kainuoja 4 eurus, nes jei eičiau ten, kur kainuoja 2,8, tai ten visi aplinkiniai būtų už mane dešimtmečiu jaunesni! Manęs nei dokumento paprašo, nei mane kabina pirmakursiai eilėje prie tūliko. Esu dėkinga gamtai ir likimui, kad vieno festo palapkėje susimylėjau su savo būsimu vyru ir viskas baigėsi visai gerai. Mieli skaitytojai, ko jūs man linkit? :D this facking sums shit up.

SO, visos mano jaunystės isto(e)rijos, užfiksuotos šiame bloge, jos realios ir fainos. Nieko niekada čia nemelavau, gal kai kur kai ką subtiliai užslėpdavau. Pavyzdžiui, įrašas apie geriausią draugą (butelį) buvo parašytas kitą rytą po dienos, kai mano būsimas vyras po to festo neatėjo į mūsų sutartą susitikimą. Neatėjo, nes susišiko darbe, bet aš aišku tada maniau kitaip. Skaičiau šiandien tą įrašą ir galvojau – mergaite… Ką jau ką, bet savo skausmą ir neviltį aš slėpt mokėjau. Artimiausi man žmonės visą tai kiaurai matė, bet jie tylėjo, nes tą kaukę padaužti baisu buvo visiems.

Šiandien aš vis dar mėgstu gerti vyną, kai mano vyrai miega. Aš vis dar noriu rašyti, bet kol kas man sunku užkabinti reikiamas gaidas. Norėčiau rašyti apie “mom stuff”, bet tai nelabai tinka prie mano blog’o vardo. Norėčiau iškeikt darbdavius, kad mažai babkių moka, bet kažkaip vpadlu, o jei atras, kad čia aš? Norėčiau ne tik rašyti, bet ir skaityti daugiau, tik esu per daug aptingusi, kad tai daryčiau. Nors mano draugai blogeriai jau leidžia knygas! Knygas! Aš visada norėjau, kad kas nors iš mano tekstų padarytų knygą. Tebūnie tai noras į ateitį, nes tada ir parašyt reikės daugiau.

Susumuojant shit up, aš esu visai patenkinta, kaip nutekėjo mano gyvenimo vilnelė. Kiekvienas mano išgyventas šūdas man davė naudos. Net tie dalykai, kurie atrodė, kad išlups nachui širdį, dabar tik padarė mane stipresnę. Kita vertus, nieko tokio baisaus mano gyvenime nėra nutikę. Bet pasakyk tu tai blet dvam dviejų mergai, kuri įsimylėjo ne tą, ką reikia! Dabar aš auginu labai fainą berniuką, jis yra nerealus vaikas, neabejoju, kad daužys tokioms kaip aš širdis ir negrįš namo, nes glamžysis su jom senamiesčio bromose.

Na, ir ačiū, kad skaitot, atsiprašau, kad nerašau. Gaila, kad dudevintais nebuvo instagramo ir snapchato, gal alkoniekšai būtų labiau virAL :D

:*

9 laik

skaityt įžvalgas

Ko niekas nešneka apie nėštumą, gimdymą ir vaikus

Nenuostabu, kad kai tampi jauna besilaukiančia mamyte, o paskui tiesiog jauna mamyte, nebelieka tinkamų atodūsių rašyt apie alkoholikus ir niekšus. Nors, kita vertus, nebe tokia jau ir jauna ta mamytė.

Nors visada nemėgai vaikų, tiesa yra ta, kad labiau nemėgai jų tėvų. Nes tik anie yra kalti, jei vaikas raitosi ant maximos grindų, jei mėto makarus restorane (ką vaikas vapšie veikia restorane?) ir jei nusukinėja galvas bitutėms ar, neduokdie, kačiukams.

O sukurti sveika aplinką savo kūdikiui, kuris neužilgo taps vaiku, galinčiu daugiau, nei tu pajėgi įsivaizduoti, nėra taip lengva. Kaip visų pirmą nėra lengva pastoti, todėl jei bent kartą palinkėjai draugams „šeimos pagausėjimo“, „vaikučių“, „antro“, „sesytės“, tai geriau prisikąsk liežuvį arba duok sau grūšią per kaktą. Nes kol pati nepabandai, irgi atrodo viskas paprasta – viens du, išmesk gandonus į šiukšlynę ir viens du, tu jau mamytė. Pasirodo nifiga. Net kai pagaliau pamatai pergalingus II ant brangiausio nėštumo testo, dar nešaudyk fejerverkų. Bet kai ištveri net tai, tuomet niekas pasaulyje nebeatrodo sunku.

O paskui laukia so much fun devyni mėnesiai, kuomet po pirmų pravalų niekam nedrįsti nieko sakyti ir apsimeti, kad geri antibiotikus, o paskui vėl antibiotikus, nes anie nesuveikė. Rytais vemi į tūliką ir į kriauklę ir į celofaninį maišelį, bėgi penkissyk darytis hcg tyrimų ir pagaliau randi žauriai fainą gydytoją, dėl kurios nebus baisu daryt anei sesyčių anei broliukų (ieškai geros ginės? esi iš Vilniaus? parašyk man ;)

Ir ta agurkėlių romantika gal šiek tiek išgalvotas dalykas, nes principe paprasčiau laižyt actą. Negali valgyt brie sūrio ir tuo labiau gerti vyno, negali valgyt sušių ir tuo labiau gerti vodkės, negali valgyt vytintos dešros ir tuo labiau gerti švyturio švyturio.

Mėnesiams bėgant kai kas palengvėja, kai kas pasunkėja. Jau nebemeluoji, kad geri antibus, nes ir taip visi viską suprato, ypač bendradarbės, kurios dabar sako, kad „žinojau, žinojau“, nors nifiga jos nežinojo, kai gulėjai tūlike ant grindų ir darei poguliuką, arba pylei keglėvičių į pinigų medį.

O paskui viskas tampa rimta. Išeini „dekretinių“, nors iš tiesų po juodami ir toliau dirbi, pilvas ima spausti gerklę, inkstus, širdį, porą kart su greitąją nuvarai „paklausyt toniukų“, paskui pasipila kitos chuinios, apie kurias gerai kad buvai pasigooglinus, ir galiausiai, su daug kraujo, baimės ašarų ir komplikacijų pasaulį išvysta naujas žmogus.

Ir tau sako – prisiglausk savo vaiką, pažindyk. O tu tik džiaugiesi, kad jis nenumirė. Ir kad tu nenumirei. Ir tu nejauti jam meilės. Ir tu tik nori po 48 valandų pagaliau pamiegot. TRŪ STORY.

Paskui seka patys baisiausi du mėnesiai, kokie gali sekti. Jau apart to, kad natūraliai nejauti meilės vaikui ir tai tave gąsdina – kas per fakin bič? Kaip gali būti bejausmė kalė, kuriai tik rūpi, kad skauda papus? O dar tos ašaros. Žliumbi visur ir visada, išvien. O kur dar susiūta subinė, kai negali nei sėdėt, nei nueit žmoniškai į tūliką, nei nusičiaudėt. Eina nachui. Ausyse teskamba daktaro žodžiai „kaip čia gerai jūs pagimdėt“. Eikit nachui.

Iš pradžių rūpi šikna, paskui parūpsta papai. Jie ištinsta, išpampsta, sukyla 40 laipsnių temperatūra. Tu vis kiši papą abejingam vaikui į burną ir tikiesi, kad danguje tau skaičiuojasi bonusai. Paskui seka antibai nuo mastito, daug avižinės košės, ir net tai košei jautrus vaikas, kurio tu vis dar kažkodėl nemyli!! Tu jauti saugojimo instinktą, tu darai viską, kad jam būtų gerai, bet tas mažas klykiantis vaikutis nevirpina tų širdies stygų nors tu ką! Ar kurioj nors knygos apie nėštumą buvo tai rašyta? Ne ;)

O tada vaikas suserga. kadangi daktarams viskas pochui ir viskas normalu, ligą atrandi pati. Jūs gulit ligoninėj ir pagaliau tau nereikia dirbti, nereikia tvarkytis ir nereikia gaminti valgyti. Tu tiesiog būni su vaiku. Ir pamažu ateina TAI. Nepaisykim, kad vaikis atsisako papo. Jis pirmas vyras, kuris atsisako tavo papo. Nepaisykim, kad vėl su jobanu mastitu, apalpus duše ir kartą išvaryta iš akušerinio, tu pagaliau gauni gydymą ir pasirenki tą smerktiną kelią, kuris pagaliau leidžia įkvėpt ir apsikabint savo kūdikį ir jį mylėt ir nebeduot jam savo papo. Palikit mano papus ramybėj.

Taip ir gyvenat, grįžus namo iš ligoninės mokotės mylėti, ir ta meilė ateina pamažu, bet tokio stiprumo, kad sudreba sienos, ir jei kadaise sakei, kad tavo šuns skriaudėjui nurausi kiaušus, tai vaiko skriaudėjui gyvam numausi skūrą ir sutepus druska palikti saulėkaitoi :) Iš ties gera būti mama. Atmetus kai kuriuos niuansus. Išmokus kai kuriuos niuansus. Tai įdomi, naudinga ir achujienna patirtis.

33 laik

skaityt įžvalgas

Apie apsidraudimą nuo nesėkmės

Visą gyvenimą buvau mokinta, o gal savaime kažkaip išmokusi apsidrausti nuo nesėkmės. Ar tai svarbiau buvo padaryti savo, ar aplinkinių akyse – dar iki galo neaišku. Apsidraudusi nuo nesėkmės galėjau išlikti stipri, nepažeista, nepaliesta, ir, atsainiai mostelėjusi ranka, ištarti „taip ir sakiau“, „nieko ir taip iš to neturėjo išeiti“, „žinojau, kad taip bus“. Sėkmės atveju, vėlgi, galėjau atsainiai gūžtelėti pečiais ir šyptelėti „na ir nėtikėta“, „žiūrėk tu man, kaip pasisekė“ – ir rodytis laimės kūdikiu, kuriam kakliuką kaso seksualioji fortūna.

Apie saviprogramavimą, karmą, ir kitą hipi-budistišką šūdą tuomet negalvojau. Buvo svarbiau jaustis saugiai, o atrodyti nepažeidžiamai. Jokios negandos jos nenuvers – tokia stipri, stovi šit lyg ola. Visą gyvenimą atsiminsiu vienos man labai svarbios merginos žodžius, kuriuos ji pasakė (man žinant? O gal nežinant?) mano tos akimirkos simpatijai, su kuriuo man tikrai nebuvo lemta tųmečių aplinkybių dėka: „nesužeisk jos, ji tik atrodo tokia stipri“. Jau tada ji buvo mane perkandus, it pringles’ą.

Mėgdavau apsidrausti nuo bet kokių nesėkmių, pradedant bernų kabinimu, baigiant bandymu pastoti. „Vistiek nieko nebus, žinau tai ir visai nepergyvenu“ buvo mano mantra, pradžios ir pabaigos žodis. Pradžioje jis mane ramindavo, o pabaigoje guosdavo, buvo lyg šiltutis minkštas violetinis boa saugiai apglėbęs mano pečius. „Nieko tokio, žmonės susimauna nuolat, kam čia tuščiai tikėtis geriausio, o paskui griaužtis nagus“. Na, nagus griauždavau vistiek, bet bent jau iš šono jaučiausi atrodanti stipri.

Man prireikė 10 metų lėtos savidestrukcijos, binge-eatingo ir dietų, polinkio į alkoholizmą ir bulimiją, daugybės praradimų ir tiek emocinio, tiek galiausiai fizinio hormonų disbalanso, kad suprasčiau, kad mano kūnas nėra šiukšliadėžė, mano mintys nėra Vakaro Žinios, o mylėti save ir tikėti savim pirmiausia turi pats.

Praėjusi visą šitą kelią džiaugiuosi, kad susivokti mane privertė tik pakilęs prolaktino lygis ir atsparumas insulinui, pora susirgimų šen ir ten, o ne ketvirta papų vėžio stadija, kaip kitai mano žinomai mergaitei, kuri buvo šimtąsyk sveikesnė ir dvasingesnė už mane, savimi tikėjusi iki paskutinio atodūsio, deja.

Prieš kelis metus, norėdami priversti vadybininkus parduoti mažiau vienkartinių triūsikų ir daugiau aukštos kokybės profesionalios kirpyklinės technikos, mano darbovietės vadovai vežėsi kolektyvą į ištaigingą vilą, kurioje gavome išklausyti seminarą apie savimotyvaciją. Finale vis tiek prisigėrėm kubile, tačiau gavau keletą įdomių frazių apsvarstymui. „Aš labai bijau nesėkmės, todėl geriau jau nebandau, kad netektų patirti nusivylimo“ – sakiau tada dėstytojui aksominiais batais. „Nesėkmė? O kas ta nesėkmė? Turėtume tokią savoką braukti iš savo žodyno – žiūrėkit į savo baisiąsias „nesėkmės“ kaip į laikinai nepavykusį projektą, kuriam iki sėkmės trūksta kelių jūsų korekcijų“. Okei, galvojau tada, tu piniguoti, aksominiais batais ir išbalintais dantimis, greičiau baigiam ir mes eisim į kubilą, gersim vyną ir kepsim šašlą. Tačiau finale matau, kad manyje tie jo žodžiai užsiliko, tik laukė savo laiko.

Šiom dienom sueina simbolinis mano, kaip asmenybės, dešimtmetis. Lygiai prieš dešimt metų, kai man buvo šešiolika, netoli septyniolikos, pradėjau priimti savarankiškus sprendimus, susiradau draugų, pradėjau gerti alų iš bembelio Užupio sąvartynuose. Per tuos dešimt metų tiek kartų pakeičiau savo ideologijas, vizijas, išvaizdą, moto, kad jau pati nebesuskaičiuoju, tačiau jau seniai nesijaučiau tokia rami savyje ir žinanti, ką aš darysiu, kad man pasisektų pasiekti tai, ko aš noriu, ir ko man atrodo, kad man šiai dienai reikia. Ir viskas bus gerai. Ne visiems, bet kai kuriems tai for sure.

16 laik

skaityt įžvalgas

, , , , ,

prev posts prev posts