Tu privalai žindyti savo kūdikį!

Artėjančių švenčių proga įkeliu tekstą, kurį surašiau 2016 pavasarį. Tada jis man pasirodė per daug asmeniškas, kad čia kelčiau, dabar nebeatrodo. Čia bus ilgiausias šio blog‘o rašinėlis ir juo aš tikrai nesistengiu nei pažeminti krūtimi maitinančių mamų (puikiai suprantu, kad motinos pienas yra sveikiausias kūdikio dietos variantas), nei propaguoti kokios nors rūšies mišinio, nei kategoriškai teigti, kad viena tiesa yra tiesesnė. Jei bent vienas žmogus perskaitys iki galo – liksiu nustebinta. Jei bent viena mama, einanti pragaro kančias su savo papais, perskaitys ir jai paliks lengviau – mano tikslas bus pasiektas.

Vienas iš labiausiai erzinančių dalykų motinystės patirtyje yra klausimas „tai maitini pati?”. Kol neturėjau vaiko, nė už ką nebūčiau pagalvojusi, kad mūsų Marijos žemėje veikia tokia stipri ir maniakiška breastfeeding police. Ne, nemaitinau pati, ir šio sprendimo priėmimas buvo geriausia, ką aš padariau per pirmuosius motinystės mėnesius. Jei nebūčiau to padariusi, turbūt būčiau išvežta į psichūškę ir vaikas pirmuosius mėnesius leistų be mamos ir, o taip, vis tiek maitinamas mišinuku.

PRADŽIA: SANTARIŠKIŲ AKUŠERINIS

Kai pagimdžiau, gimdykloje turėjau praleisti dar 3 valandas, kol jie stebėjo, ar nepradėsiu staigiai kraujuoti, ar mano gimdoje neliko koks atliekamas gabalas placentos ir ar vaikas nepradės dėl ko nors netikėtai mėlynuot. Pakankamai įtemptos valandos, ir išeidamas daktaras, ką tik susiuvęs man užpakalį, lyg savaime suprantama tarstelėjo „priglauskit savo kūdikį, pažindykit jį“.

Nėštumo metu labai daug domėjausi apie žindymą. Skaičiau net Vitkausko knygą, kurioje prie išnašų yra įtraukta Biblija. Kaip šaltinis. Biblija. Skaičiau visus lietuviškus puslapius ir daug užsienietiškų, žinojau, kaip „prisišaukti pienelį“, kas kiek laiko žindyti pirmomis dienomis ir net minutėmis, kad viskas vyktų sklandžiai, žinojau, kas yra augimo šuoliai, krūties streikas, užsikimšę latakėliai. Buvau pagooglinus ir payoutubinus žindymo pozas. Norėjau žindyti savo kūdikį ir buvau pasiryžus tai daryti bent iki 6 mėnesių tai jau tikrai.

Taigi grįžkim, guliu aš gimdykloje, vis dar su tais idiotiškais atvirais ligoninės marškiniais, iškirptais tiek, kad mane galėtų patogiai reanimuoti. Guliu užsimovus suaugusiems skirtą pampersą, mane ką tik susiuvo milijonu siūlių ir jausmas, kurį jaučiu, primena tuos filmus, kai iš skausmo drebančiais dantim gerietis palūžta ir išduoda savo geriausią draugą blogiukui. Man taip skauda, kad drebu. Po epidūro. Po papildomos nejautros. Atrodo, kad jaučiu kiekvieną siūlę. Ir štai išeidamas daktaras, ką tik sukėlęs man tuos skausmus, lyg savaime suprantama tarstelėjo „priglauskit savo kūdikį, pažindykit jį“. Aš guliu ant šono. Iš manęs teka kraujai ir nejaučiu šlaunų. Vyras tiesia man tvirtai suvystytą mūsų vaiką. Tada pirma kartą į jį pažiūriu. Ačiū dievui, jis gražus, jis ne mėlynas ir nesuspausta galva, turi dvi ausis ir vieną nosį, jo akys tvirtai užmerktos, atrodo, kad jis ramiai miega. Traukiu papą iš ligoninės marškos, laikau jį viena ranka ir kita bandau paimti kūdikį ir prisiglaust. Suprantu, kad kažkaip nesueina tas kūdikis prie to papo, o aš negaliu pasikelt, galiu tik gulėt pusiau ant šono, ir lyg per rūką girdžiu vyrą sakant „gal duok kitą, ne tą duodi“.

Po kelių valandų mums leido keliaut į palatą – aš nepradėjau nenumaldomai kraujuoti, iš manęs nepabiro placentos gabalai, o vaikas nemėlynavo. Aš norėjau eiti, bet man neleido ir pasodino į invalido vežimėlį – dar prisivaikščiosi, pasakė. Kas vyko toliau, aš neprisimenu – buvo ir palatos kaimynė, pagimdžiusi dieną prieš, buvo mano tėvai su gigantiška puokšte gėlių, kurių neturėjau kur merkt, buvo blausi šviesa palatoj, nesuvalgyti avižiniai sausainiai ir sniegas už lango.

Kai grįžau į save, vyras buvo jau išėjęs. Vaikas miegojo, kaimynė žindė saviškį, o aš sėdėjau tualete ir man niekaip nepavyko pasisiot. „Būtinai pasišlapinkite per 6 val nuo gimdymo, kitaip statysim kateterį“. Aš išgėriau 2 litrus vandens. Aš paleidau vandenį vonioj į kriauklę ir įsivaizdavau krioklį. Aš lipau į dušą ir vis tiek man nepavyko pasisiot. Sugniuždyta grįžau į lovą, vaikas vis dar miegojo. Jis taip ir nebuvo prabudęs ir aš džiaugiausi, kad jis miega. Tuomet atėjo akušerė ir paklausė, kiek kartų jau žindžiau kūdikį. Pasakiau, kad gimdykloj, ką tik. Kada pagimdėt? Paklausė. Trečią… žvilgterėdama į laikrodį numykiau. Buvo apie 10 valanda vakaro. Kur dingo visos žinios, kad pirmą parą vaiką reikia žindyti po 5 minutes iš kiekvienos krūties kas pusę valandos??? Juk aš tai žinojau, buvau net atsispausdinus. Kur tas lapelis? Tada neprisiminiau nieko, net nebežinojau, kiek papų aš turiu. Man žvėriškai skaudėjo subinę, o prie krūties pridėtas vaikas niekaip jos neapžiojo taip, kaip rodė yuotubė. Visos bobos tuose filmukuose turėjo tokius spenelius, kurie sulysdavo vaikui iki gomurio. Maniškiai gi toli gražu tokių nepriminė. Išmoksi! Šūktelėjo akušerė ir, suspaudusi mano papą tarp savo piktų rankų, sukišo vaikui giliai į gerklę. Supratau, kad pagaliau nueisiu pasisiot.

Kaip pirmą naktį vaikas nenorėjo papo ir išvien miegojo, taip kitą naktį jis norėjo vien tik žysti, o kai bandydavau atimti papą, klykdavo. Kadangi esu kuklus žmogus, kad nežadinčiau kaimynės (kurios vaikas klykė visą vakar naktį, kai maniškis miegojo), laikiau papą vaiko burnoj. Kur dingo visos žinios, kad antrą parą vaiką reikia žindyti po 10 minučių iš kiekvienos krūties kas 45 minutes??? Juk aš tai žinojau, buvau net atsispausdinus. Kur tas lapelis? Penktą ryto vaikas užmigo, o aš pamačiau, kaip iš papo sunkiasi kraujas. Papai pulsavo ir užgožė net subinės skausmą. Parašiau vyrui sms, kad nupirktų antspenius ir soskę. Taip, aš buvau pasiryžus nė už ką neduoti vaikui soskės. Nė už ką. Ir lūžau.

Žindyti nesisekė ir sekančią dieną. Mus lankė neonatologai, svėrė ir matavo, skiepijo ir judino vaiką, o aš klausiau jauno gražaus daktaro, ar geriau duoti soskę, ar laikyti papą vaiko burnoje 6 valandas be pertraukos. Duok soskę, pasakė jis man. Ne idealiam pasauly randiesi, šyptelėjo. Išėjus daktarėliui palatoj liko vyresnio amžiaus akušerė. Vaikas tiek valandų kabo ant krūties? Kreivai šyptelėjo. Matomai, tu NETURI PIENO. Taip pirmą kartą sulaukiau pasiūlymo nusipirkti mišinuko. Ji pamaigė mano papus ir, pamačiusi vos kelis lašiukus pieno, pergalingai triumfavo – VA! NETURI PIENO. Kaip minėjau, buvau tvirtai pasiryžusi žindyti, ir vietoj to, kad nusipirkčiau mišinuko, išskundžiau akušerės pasiūlymą žaviajam neonatologui. Atsiprašau, pasakė jis. Visko čia būna.

PIRMOS SAVAITĖS: SUNKU, NESĄMONĖ, BET MAN PAVYKS

Namo grįžom penktadienį vakarop. Kas vyko savaitgalį, žinau tik iš prikraigalioto dienoraščio lapų, nes pati neatsimenu nieko. Per didžiausius skausmus maitinau vaiką, pati negalėjau sėdėti, vaikščioti ir čiaudėti, pirmom dienom niekas man iš tų papų nebėgo, bėgo tik ašaros, kad nieko nebus. Sekmadienį pasipylė pienas. Tokiom čiurkšlėm, kad buvau visa šlapia. Mano E dydžio papai turbūt tapo H dydžio, juos beprotiškai skaudėjo, jei tik vaikas laiku nepavalgydavo. Laikas papams atrodė kas 2 valandas. Dieną. Naktį. Naktį. Dieną. Kadangi iš pradžių labai bijojau, kad neturėsiu pieno, jam atsiradus džiaugiausi ir žindžiau vaiką, kuris labiau norėjo miegoti, nei valgyti. Buvau visa lipni nuo saldaus pieno. Negalėjau miegoti jokia poza, nes visomis skaudėjo papus. Jaučiau tokį skausmą, kad kišausi žvakutes į užpakalį ir gėriau ibuprofeną.

Tačiau vaikas gėrė mano pieną, aš jo turėjau, per kelias dienas skausmas tapo pakenčiamu, nusistovėjo šiokia tokia dienotvarkė, ir vaikas per savaitę priaugo pusę kilogramo svorio. Viskas buvo gerai, kol nenusprendžiau, kad nenoriu keltis naktį kas 2 valandas ir purtyti miegantį vaiką ir kišti jam papą į kietai užčiauptą burnytę. Atsikelsiu kas 3 valandas. Arba kas 3.5, pagalvojau. Ryte papai sprogo. Termometro stulpelis pakilo iki 39. Tokios temperatūros neturėjau nuo vaikystės. Man atrodo, šnekėjausi su tais, kurių bute nebuvo. Papų negalėjau priliesti niekuo, todėl vaikščiojau namie plika. Plika su H dydžio papais. Kai keisdavau vaikui pampersą ant vystymo stalo, jis man spirdavo į papus. Kartą, manau, buvau atsijungus. Dienai einant į pabaigą, temperatūrai pasiekus 40 laipsnių, vaikui giliai miegant, bandžiau pieną nusitraukti pientraukiu. Neištraukiau nė lašo. Paskambinau savo ginekologei ir pasakiau, kad, man atrodo, mirštu.

Paskui sekė diagnozė mastitas, pirmieji antibiotikai, bandymas trauktis pieną visais įmanomais būdais, vis abejingesniu tampantis vaikas,  nepaliaujamas skausmas žindant, pripažinimas, kad soskės davimas vis tik pakenkė žindymui, noras pamiegoti nors 2 nepertraukiamas valandas, ir nuolat, be perstojo klykiantis vaikutis, kuriam pradėjo skaudėti pilvą. Dar po kelių savaičių vaikas nustojo valgyti. Aš kišau papą jam į burną, vargšą skaudantį suskeldėjusį papą, žvygteldavau kaskart jam sukandus, sumokėjau 50 eurų žindymo konsultantei, kuri liepė mums miegoti vienoje lovoje ir laikyti papą vaiko burnoje, nebepaisiau skaudančios šiknos ir bandžiau maitinti sėdėdama, išbandžiau visus būdus suskilusių spenelių užgydymui, bet vaikas tik klykė prie papo ir nebevalgė. Pagalvojau, o gal jis serga. Ir nors mano daktarė tvirtino, kad „visi vaikai verkia“, išreikalavau kraujo ir šlapimo tyrimų. Sekantį vakarą išvažiavom į kūdikių ligoninę – vaikui nustatė šlapimo takų infekciją.

NAUJAGIMIŲ LIGONINĖ: „VISKAM YRA RIBOS“

Ligoninėje viską daryti buvo drąsiau. Ligoninėje viską daryti sekėsi geriau. Vaikas pradėjo geriau miegoti, nors ir verkė daug vakarais. Išmokau jį vystyti ir užmigdyti, čiūčiuoti ir netgi dainuoti. Tik jis ir toliau klykė prie papo. Slaugytojos ateidavo į mus pažiūrėti ir atsinešdavo popkornų. Vaiko gydytoja, žavinga daktarė gražiomis lūpomis ir vakariniu makiažu, prašė manęs, kad stengčiausi žindyti. Ir aš stengiausi. Slaugytojos atnešė man svarstykles ir liepė sverti vaiką prieš ir po žindymo. Išmokau taip sukišti papą jam į burną, kad nespjautų. Jis kabėdavo pusę valandos prie vieno papo, tada aš jį pasverdavau ir svarstyklės parodydavo +30 gramų. Kartą parodė +10. Toks vaikas turėdavo išgerti bent 100 ml pieno. Pripažinau, kad per tuos jo nevalgadienius man tikrai sumažėjo pieno. Vaikui miegant pumpavau papus pientraukiu. Pritraukdavau nedaug, bet aš stengiausi. Mano kaimynė sėkmingai žindė saviškį rubuiliuką, ir jos speneliai buvo man kaip gyvas priekaištas. Per juos nesimatė pačių papų. Tas vaikas nieko daugiau neveikė, kaip valgė, sveikai raugėjo ir daug kakojo. Aš gi bijojau užėjusių slaugučių klausimo „Nagi, kiek šiandien kartų kakojot?“

Aš slankiojau koridoriais ir klausinėjau patarimo visų, ką sutikdavau. Viena vyresnio amžiaus daktarė net sakė galinti išrašyti man receptą oksitocinui, kurį pauosčius užsives pieno gamyba. Man, kaip nė karto nebandžiusiai nieko traukt per nosį, tai buvo baisiau nei baisu. Gal ačiū, sakiau ir toliau niurkiau papus pientraukiu. Vargšas vaikas, pripumpuotas antibiotikų, daug miegojo ir visai nesirūpino savo mityba. Atrodė, kad jam užteko tų kelių lašų pieno, net svoris jam nekrito.

Vieną naktį pramiegojau savo kas-keliavalandinį pieno traukimą. Atsikėlus skaudėjo kairį papą. Jau žinojau, ką reiškia tas skausmas. Bandžiau patraukti prientraukiu, bet nebėgo nė lašas. Žadinau vaiką ir kišau papą jam į burną, bet jis negėrė, jis net neatsimerkė. Ryte papą skaudėjo dar labiau, bandžiau vėl jį kišt vaikui, bet po pusvalandžio pasvėrusi mačiau, kad teišgėrė 10 ml. Papą skaudėjo vis labiau ir pakilo temperatūra. Drebėdavau vien nuo minties apie pientraukį. Mane pamačiusi neonatologė vakariniu makiažu grįžo su siuntimu į akušerinį. Keliauk, sako, viskam yra ribos.

VIZITAS Į AKUŠERINĮ: PART I

Taip pėškom nukeliavau į akušerinį kitoj gatvės pusėj. Einant skaudėjo, o akys nuo 40 temperatūros nefiksavo vaizdo. Kadangi jau vieną kartą turėjau tokią situaciją, viską aiškiai išdėsčiau priėmime. Žinau, kad priėmime jie yra užsipisę, žinau, kad pas juos kasdien sulekia 100 nėščiųjų, nenorinčių eiti pas savo gines, žinau, kad jie kai kada būna pikti, ir kad kai kada gali grubiau pašnekėti. Pati nėštumo metu kelis kartus važiavau pasitikrinti, ar viskas gerai, pati ten lankiausi dienos stacionare, ir puikiai žinau, kad kaip šauksi, taip atsilieps. Buvau sutikus vriednų daktarių (būtent daktarių, daktarai visi buvo šilkiniai), tačiau normalus bendravimas visuomet duodavo vaisių. Šį kart mačiau, kad bus kitaip. Na, visų pirma, neturėjau pilve negimusio vaiko. Automatiškai nukeliavau į eilės galą ir visiškai nesipriešinau. Laukiau porą valandų. Po jų kažkas pamatė, kad tikrai prastai atrodau, ir mane priėmė faina akušerė, su kuria jau buvau susidūrus kai atvažiavau gimdyti. Ji mane prisiminė, pašnekėjom, ji viską puikiai suprato ir suvarė man į subinę diclac‘o. Akyse prašviesėjo. Kadangi mane vėl neaišku kokiam laikui paliko palatoje, atsistojau prie kriauklės ir bandžiau nusitraukti pieną. Kadangi skausmas greitai atlėgo, sugebėjau tai padaryti, ir aišku tuoj pat pasirodžiusi puiki gydytoja Rūta Kurtinaitienė pamatė, kad man tas pienas bėga (o sakiau gi, kad nenusitraukiu nė lašo, kaip ir buvo). ir čia prasidėjo. Visų pirma ji mane apkaltino, kad gal man gripas ir nachui aš čia atėjau pas juos. Kas Yra? Sugriebė man papą, paspaudė visa jėga – matai, pienas bėga? Bėga. Tavo kraujo tyrimai geri. Ko tu nori? Eik pas vidaus ligų gydytoją. Gal tau skarlatina. Bandžiau atsargiai paklausti, gal CRB rodiklis dar nespėjo užkilti, nes man blogai pasidarė tik rytą? Gal galiu pasikartoti tyrimus rytoj?? Gavau griežtą NE. Viskas. Ir ji išėjo. Išrašė diagnozę O86.4 – Neaiškios kilmės karščiavimas po gimdymo ir išėjo. Paliko mane su viena tų jaunučių daktarių, kurios dažnai būna geros ir bijo labiau už nėščiąsias. Ten aš palūžau. Pradėjau verkt ir prašiau, kad ji man padėtų ir taip neišvarytų, nes aš nebegaliu. Nebegaliu ir nebenoriu maitint, negaliu ant rankų iš skausmo paimti vaiko ir man tuoj nuvažiuos stogas. Sėdėjau, blioviau, ir prašiau, kad MAN PADĖTŲ. Kiek bandau prisiminti, to nesu dariusi niekada gyvenime. Tačiau ta pynda pasirodė dar abejingesnė už Kurtinaitienę. Taigi pienas jums bėga, sako. Nusitraukit pienuką, DĖKIT VAIKELĮ PRIE KRŪTIES ir viskas susitvarkys. KITOS NE TIEK IŠKENČIA. Vaikeliui JŪSŲ PIENELIS YRA NEPAMAINOMAS. Turit DĖL JO SETNGTIS. Ir nusiuntė mane pas vidaus ligų daktarę, kad atmestų gripą, tymus, skarlatiną ir ūminę psichozę. Per ilguosius santarų koridorius po 15 min pasiekiau vidaus ligų gydytojo kabinetą ir man ten iš karto diagnozavo laktostazę. Ko tave čia atsiuntė? Tau reikia į akušerinį. Tau reikia gydymo. Eik į akušerinį, jie kaip visada bando nusikratyt pacientų. Jūs turbūt juokaujat? Paklausiau. Pasirodo, gydytoja nejuokavo. Jau norėjau pyzdint nachui iš tos velnio ligoninės, bet supratau, kad nelabai žinau, kaip išeiti per kitur, nei buvau atėjusi. Bendrojoje poliklinikoje buvo pilna kosinčių, vemiančių ir kruvinų pacientų ir aš bijojau tikrai neužnešt vaikui kokios skarlatinos. Skausmas buvo puikiai nuimtas diclac‘o , tai apsivyniojau galvą šaliku ir grįžau į akušerinį. Ten kaip tik sutikau jaunąją daktarę. Parodžiau jai vidaus ligų gydytojo išrašą – skirkit man gydymą nuo laktostazės, sakau. BET GYDYMO nėra. Jei norit, kad gydymas būtų, eikit pas savo ginekologę. Taigi pienas jums bėga, sako. Nusitraukit pienuką, DĖKIT VAIKELĮ PRIE KRŪTIES ir viskas susitvarkys. KITOS NE TIEK IŠKENČIA. Vaikeliui JŪSŲ PIENELIS YRA NEPAMAINOMAS. Turit DĖL JO STENGTIS.

Nepamenu, ar pasiunčiau ją kur nors. Turbūt ne. Dabar gailiuosi. Gailiuosi, kad nežinau jos pavardės ir negaliu parašyt jai neapykantos, paniekos ir prakeiksmų kupino laiško. Taip, tai nieko nepakeistų. Taip supistai, kaip tą akimirką, dar niekada nesijaučiau. Tiesa, ateinanti naktis žadėjo dar daugiau. Jaučiaus nuskriausta, pažeminta, išspirta, išėjau į šaltą vasario naktį ir vėl apsiblioviau. Tikiuosi, niekas manęs tada nematė ir negirdėjo, nes nežinau, ką galėjo pagalvoti. Tiesiog matyt kiekvienas žmogus turi savo skausmo ir kančios ribą – aš ją priėjau ir peržengiau. Visos Vitkausko skambios frazės, visi žindymo konsultantės šilti žodžiai, visi besišypsančio kūdikėlio su papu burnoje imidžai skriejo mano galvoje ir aš bėgau tuščia Santariškių gatve pas savo kūdikį, kuris tuo metu buvo pagirdytas mėlyno Aptamilio (nuo kuriame esančios laktozės vėliau jam bus skausmo priepuolis, trukęs parą) ir taikiai miegojo vyrui ant rankų, aš bėgau, ir bėgo ašaros, ir aš turbūt pamiršiu savo komplikuotą gimdymą, bet nepamiršiu to jausmo, to skausmo, bejėgiškumo, pykčio, sumišusio su begaline kalte.

AŠ NEBEŽINDYSIU SAVO KŪDIKIO

Grįžus į ligoninę papuoliau tiesiai į slaugytojos Liudmilos minkštą glėbį. Ji buvo tas žmogus, kuris man padėjo labiausiai, nors jos tiesioginė pareiga buvo rūpintis mano kūdikiu, Liuda ne ką mažiau pasirūpino manimi. Kol dar veikė vaistai, ji padėjo man nusitraukt pieną, taip numaigė papus, kad net su pientraukiu pritraukiau pilną buteliuką. Bėgo pienas, gerėjo nuotaika, net bandžiau duoti papą vaikui, deja jis tik ėmė klykti, spjovė, draskėsi ir žiūrėjo į mane paklaikusiomis akimis. Tą vakarą pagirdžiau nutraukti pienu iš buteliuko ir vaikas užmigo. Pabandžiau užmigti ir aš. Po kelių valandų pabudau vėl su 39 temperatūros. Papai degė, negalėjau prie jų prisiliesti. Vaikas palaimingai miegojo. Išgėriau ibuprofeno ir bandžiau traukti pieną pientraukiu – juk ką tik pavyko, kodėl vėl nieko nesidarė?? Mano pastangas pamatė budinti slaugytoja ir liepė eit į karštą dušą ir ten trauktis. Pasirodo su 39 temperatūros tai nebuvo geriausia mintis. Tačiau mane taip purtė šaltis, kad drebėjau ir kalenau dantimis, net negalėjau nulaikyti daiktų. Duše susirangiau ant žemės, pasileidau ant savęs vandenį ir sėdėjau taip tol, kol atsijungiau. Nežinau, po kiek laiko atsigavau. Bet tada supratau, kad metas viską baigti. Grįžau pas miegantį vaiką, išgėriau dvigubą ibuprofeno ir užmigau.

Iš ryto, besijausdama taip pat tragiškai, paklausiau Liudos, ar galima kūdikių ligoninėje pasidaryti kraujo tyrimą. Pasirodo, galima. Susimokėjau keliolika eurų ir mane pasitiko visai nenustebinęs CRB atsakymas – rodiklis, kaip ir buvau 100% įsitikinus, pakilo virš 100 (pirmus antibus mano ginekologė paskyrė, kai viršijo 40). Liuda iškvietė man budinčią daktarę, gavau antrą siuntimą į akušerinį ir dar suorganizavo, kad su greituške mane nuvežtų – finally some success ;)

VIZITAS Į AKUŠERINĮ: PART II

Šį kartą viskas buvo kitaip. Kadangi turėjau kraujo tyrimus su baisiuoju CRB, mane priėmė daug greičiau, o ir daktarai buvo kiti. Dėl sistemos klaidos mane priėmęs daktaras pasirašė ne savo el.parašu, todėl nežinau jo pavardės. Bet tai buvo jaunas, malonus, šiltas ir draugiškas daktaras ir tokia pati nuostabi jo kolegė. Man išdėsčius savo situaciją pirmas jų klausimas buvo – ar norite toliau žindyti kūdikį? Ir aš, visa išmesta raudonio, nudelbusi akis pasakiau – ne, aš nebegaliu. Dar norėjau teisintis toliau, bet jie net nepradėjo manęs smerkti. Iš karto buvau supažindinta su sekančiomis procedūromis ir vaistais, aš net išdrįsau paprašyti papų echoskopijos ir jie man ją padarė!!!! Na, ir, žinoma, išspaudė visas laktostazes, ko skausmas buvo panašus į gerų sąrėmių. Visa išmučinta ir drebanti iš skausmo gavau ukolą į užpakalį ir pluoštą receptų. Vis nenustojau dėkoti ir skųstis praeitu vizitu. O jie manęs nuoširdžiai atsiprašė už savo koleges. Čia būna… tokių visokių… pasakė. Išėjau iš kabineto negalėdama patikėti, kad viskas baigėsi.

BROMKRIPTINAS IR ŠVIESA AKYSE

Grįžau pas savo kūdikį, pamaitinau jį mišinuku, kurį tas labai godžiai ir laimingai gėrė (ne taip, kaip draskydavosi prie krūtinės), sugėriau visus man išrašytus vaistus, ir, man rodos, tą naktį gerai miegojom. Žinoma, dar bandžiau nusitraukinėti pieną, nes praėjus ukolo poveikiui man pradėjo labai skaudėti, bet nieko doro nesigavo. Ryte sekė dar didesni skausmai ir bjaurūs šalutiniai nuo Bromkriptino, tačiau mano emocinė būklė buvo nepalyginamai geresnė. Nuo manęs ėmė trauktis juodas debesis, kybojęs ir smaugęs nuo pat vaiko gimimo. Aš valgiau ir gėriau kavą, valgė mano vaikas, aš nešiojau jį ant rankų ir kalbėjausi su juo, aš netgi išsišukavau plaukus ir pasidažiau blakstienas. Internete susiradau papų masažistės kontaktus ir susitariau, kad ji padės man viską pasibaigti. Po kelių dienų gavome visiškai švaraus pasėlio rezultatus ir mus paleido namo. Grįžtant nusipirkau Statoilo sumuštiaką ir kavos.

MIŠINUKŲ PASAULYYYJEEE

Aišku, mano laktozės netoleruojančiam ir pieno baltymui alergiškam vaikui (tą žinau, nes vėliau darėme jam kraujo tyrimus ir alergija buvo patvirtinta) netiko mėlynas APTAMILIS. Netiko ir hipoalerginis APTAMILIS (nes jis su laktoze). Netiko ir HIPP. Nuo vieno buvo kiek geriau, nuo kito buvo kiek blogiau. Išmokau pilvuko masažų, išbandžiau VISUS pardavime esančius simetikonus, ėjau į privačią kliniką pas pediatrę. BET svarbiausia buvo tai, kad aš GALĖJAU visa tai daryti. Aš galėjau rūpintis savo vaiku. Ir aš pajutau ne tik rūpestį ir ne tik baimę, kad viskas būtų gerai. Aš pajutau meilę. Meilę savo vaikui. Kai nebejutau prievolės žindyti, kai palaipsniui pasitraukė visi skausmai, kai nebesijaučiau pažeminta, pažeista ir silpna, kai nebejaučiau panikos, kaip tada, bėgdama iš akušerinio į naujagimių skyrių, aš pajutau meilę. Aš supratau, kad aš padarysiu VISKĄ. Ir kad viskas bus gerai.

Tas viskas, kaip bebūtų keista, buvo nelegalus belarusiškas mišinukas, kuriuos stumdo mamkos verslininkes per skelbiuLt. Aišku, pirma mano reakcija buvo „nu jau kažkokio baltarusiško šūdo aš vaikui neduosiu“. Daviau. Ir baltarusiškas šūdas nuėmė visus skausmus. Vaikas godžiai valgė ir gerai miegojo. Naktį jis nebeskleidė JOKIO garso. O aš jau buvau patikėjus, kad normalu, jog naktį kūdikiai inkščia, urzgia, stena, verkia. Nenoriu net pagalvot, ką jautė mano vaikas iki tol. Jis tą jautė visą mėnesį, kol maitinau savo pienu, valgydama tik kokius 3 produktus iš įmanomo raciono ir jis tą jautė kokią savaitę maitinamas brangiausiai hipoalerginiais HIPP ir APTAMILIAIS. Taip pradėjau urmu pirkti nelegalius belarusiškus hipoalerginius mišinukus, juos man atveždavo daili blondinė su mersu iki durų, o kartą atvežė du dvimetriniai plačiapečiai skustagalviai, ir palinkėjo „geros dienytės leliukui“. Mišinuką mano sūnus gėrė iki metų ir trijų mėnesių, tada nutarė, kad jis jau didelis ir dabar valgys suaugusių žmonių maistą. Jį sėkmingai valgo iki šiol.

O KUR ARTUMAS, KUR ODA PRIE ODOS?

Maitindama vaiką glėbyje jį migdžiau iki kokių 9 mėnesių. Tol, kol netilpo į glėbį. Kėliausi naktį ir maitinau iki metų ir dviejų mėnesių, kol jis atsikėlęs nebenorėjo valgyti. Naktį kėliausi ir jį čiūčiuodavau iki antro gimtadienio, kol jis nustojo keltis. Kai dabar mano trimečiui naktį pakyla temperatūra, jam skauda pilvą arba jis vemia nuo darželinio žarnyno viruso, mes gulim apsikabinę ir praeina visos ligos. Nėra artumo, jei nežindai? Supistas supermamyčių išmislas, kurio vienintelis tikslas – pasijaust geresnei už kitą. Aš nesu geresnė už kitą. Nesu geresnė už mamą, kuri žindė savo vaiką. Bet ji nėra geresnė už mane. Mes visos geriausios mamos savo vaikui. Nes pagimdyti vaiką yra š vietoj, tas skausmas yra juokingas. Juokingas palyginus su tuo, ką kartais tenka patirti po to.

Šias eilutes rašau šiandien, praėjus beveik lygiai 3 metams po mano sūnaus gimimo. Tie metai buvo patys įdomiausi mano gyvenime. Kiek aš visko patyriau, kiek visko išmokau, kokia fakin stipri tapau. Blemba, man dabar nebaisu niekas :D sunku patikėti, kaip aš užaugau, kaip mane buvo lengva sužeisti prieš tris metus, ir kaip būtų sunku dabar. Aš pamiršau skausmą gimdykloj. Beveik pamiršau, kaip vos nemirė gimdamas mano vaikas, kaip manęs vos neišvežė į operacinę, kaip už durų sekundes skaičiavo mano vyras, kuriam neleido būti šalia. Pamiršau aš ir tą šiknos skausmą, pamiršau pogimdyvinę ir nuo nemigos matomas haliucinacijas. Bet aš nepamiršau to vakaro, kai ta kūrva rezidentė išvarė mane iš akušerinio, kaip bėgau per vasario nakties šaltį ir blioviau iš visos gerklės į žvaigždėtą dangų, kaip girdėjau plyštant mano ploną raudoną liniją, skiriančią sveiką protą nuo psichozės. Visų raudona linija yra skirtingoje vietoje. Linkiu nei vienai savosios nepasiekt. Aš savo pasiekiau, bet man viskas baigėsi gerai. Tai tiek šiam kartui.

FED IS BEST.

Dalbajobiškus komentarus trinsiu :)

3 laik

, , , , ,

Vieta jūsų įžvalgoms :

  1. Greta
    2018.12.14 @ 22:33 linkas

    Mintys skaitant: eina šikt, eina eina šikt, jokių vaikų nebenoriu, niekada.
    Kažkaip noriu sakyt, kad užjaučiu, bet nemanau, kad reikia, nes viskas lyg ir gerai baigėsi.
    Bet buvo labai įdomu ir nežinau, kas per abejinga žmogysta tokio teksto neperskaitytų iki galo.

  2. alkoholikairnieksai
    2018.12.15 @ 07:42 linkas

    Greta, viskas baigėsi gerai! Vaikai jėga (aišku, jei tik jų nori, puikiai suprantu, kad galima tiesiog nenorėt), jie labai išpildo, suteikia prasmės ten, kur jos nebuvo, išmoko kantrybės, bet tikrai gerai prieš vaiką paturėt šunį pvz :D
    smagu, kad patiko tekstas.

  3. Dalia
    2018.12.15 @ 16:07 linkas

    Labai ačiū už pasidalinimą. Skaitant ėmė toks noras jus apkabinti… O aš dar galvojau, kad man žindymo pradžia buvo sunki… Su per naktį verkiančiu naujagimiu, po 3 val kabančiu ant papo, su kraujuojančiais speneliais, su suakmenėjusiom krūtim trečią dieną, vaikščiojimu lygiai taip pat nuogai po namus, nes niekas negalėjo prie jų liestis, kėlimusi naktį kas dvi valandas ir vyro kėlimu, nes tokiom sąlygom vaiko maitinimas buvo tapęs two men job, tekant pienui ir ašarom, su “miegojimu” ant į baranką susuktos žindymo pagalvės, kad į tą jos “skylę” įstatyčisu papus ir jie prie nieko nesiliestų… Tada irgi ėmė mintys, kad šūdas buvo tie gimdymo be epidūro skausmai, palyginus su šituo, bet taip pat kaip mantrą kartojau, kad ir tai praeis, į šiuos tris žoždius buvau nagais ir dantim įsikibus turbūt jau nuo pirmų stipresnių sąrėmių pradžios. Ir praėjo! Bet esminis skirtumas mano situacijoj buvo profesionali ir empatiška pagalba tiek ligoninėje, tiek grįžus iš jos, deja, ne LT, nors neabejoju, kad ir ten taip pat būna, bet… Skaitant suėmė toks pyktis už jus ir visas kitas moteris, kurios tokioje jautrioje, svarbioje ir pažeidžiamoje situacijoje turi kęsti tokį neprofesionalumą ir nežmogiškumą ir kažkokias patyčias. Aš taip pat visada norėjau žindyti, vis atsargiai pridurdama “jei pavyks”. Man jokių abejonių nekyla, kad jūsų situacijoj nutraukti tą kankyne tapusį procesą buvo teisingiausias sprendimas, ir visiškai pritariu, kad fed is best, šiuo atveju gaila net visai ne to, kad jūsų, vaikas negavo to motinos pieno, bet visų pirma kad jums ir daugeliui kitų mamų tenka tai išgyventi…

    Atsiprašau už litaniją, bet dar kai ką iš jūsų patašymo noriu pakomentuoti dėl paties žindymo, gal kam iš skaitančių bus aktualu. Visų pirma, žindymas tikrai nevisada būna toks sudėtingas, bet nėra ir toks savaime suprantamas. Čia gal atsakant į Gretos komentarą ir padrąsinant tas, kuriom viskas prieš akis. Dar, pirmas tris-penkias dienas po gimdymo pieno ir nebūna, būna priešpienis ir jo būna labai mažai, nes kūdikio skrandis tada būna vyšnios dydžio ir jam reikia tik kelių mililitrų. Iš esmės non stop tada kabėdamas ant papo jis tą pieną ir “užsakinėja”, t.y. mamos smegenim siunčia signalą pradėt jį gsminti. Ir į laikrodį visai nebūtina tada žiūrėti, nebent tik tam, kad spenelių nenukramtytų. O pienas “sukyla” dažniausiai tą trečią-5 dieną, kada ir suakmenėja papai, ir tai praeina po 2-3 dienų. Todėl maigyti krūtinę pirmą dieną ir sakyti, kad va nieks nebėga, yra visiška durna ir demotyvuojanti nesąmonė. Beje, suakmenėjusius papus prieš maitinimą ar pieno traukimą padeda paminkštinti stiklinė karšto vandens sandariai uždėta ant spenelio. Susidaro toks vakuumas, panašiai kaip su tom tsurėm, kur statydavo ant nugaros vaikystėj. Palaikyt porą minučių. Man šis triukas buvo išsigelbėjimas. Ir dar, nesvarbu, ką jūs valgysit ar nevalgysit, tai vaiko pilvo pūtimui neturi įtakos, nes jūsų į skrandį įdėti kopūstai niekaip į tą pieną nepereina. Pilvą jiems pučia, nes jų šviežia virškinimo sistema turi užsivesti ir dėl to, kad žįsdami prisiryja oro, kuris turi pro kur nors išeiti.

  4. alkoholikairnieksai
    2018.12.15 @ 20:09 linkas

    Dalia, ačiū ir jums, kad dalinatės. apie stiklinę ant papų nežinojau ;)) išbandžiau kitų įvairių būdų, su šilta-šalta ir panašiai… pirmą mėnesį, kai vaikas valgė, tai dar įmanoma kentėt, jei nebūtų nustojęs (o nustojo matyt kad susirgo, o gal šiaip, jau nesužinosiu), nes kai jis nustojo gert, tik ciunkino tuos papus, o dar aš pati ir su pientraukiu patampiau, tai man ir kilo tie mastitai. tiesiog nepasisekė ir tiek, aplinkybės tokios. realiai net nežinau, ar man būtų padėjęs palaikymas.
    bet faktas, kad čia tik viena patirtis, kitoms biški pakentėjus išeina, o dar kitom iš kart sekasi net be pastangų! nepabandžius nežinosi :)

  5. Dalia
    2018.12.15 @ 21:17 linkas

    Ačiū jums už atsakymą. Taigi, taip jau yra su tais pieno reikalais, čia tiesiog pati gamta, todėl ir visos tos situacijos skirtingos, manau, net ir patyrę konsultantai kartais tegali tik spėlioti kas ir kaip. O jūsų atveju ko gero taip ir buvo, kad mažylis čiulpdamas to pieno prisiprašė daug, o paskui negėrė, tai ir susidarė uždegimas. Čia gi kai pagalvoji tai nuo abiejų, tiek nuo mamos, tiek nuo vaikelio, priklauso :)

    O palaikymas, manau, visada padeda, jei ne toliau žindyti, tai tada ramiai tą žindymą nutraukti… Galų gale, kad mamos nesijaustų, kad kaltos dar ir dėl to. Aš čia apskritai platesnę problemą įžiūriu – tai tą požiūrį, kad ai, čia tie moteriški reikalai, visokie hormonai, tai tegu jos pakenčia – gimdymą, kraujuojančius papus, haliucinacijas, psichozes, tegu pėsčiom eina vienos per lauką į kitą skyrių su 40 temperatūros (WTF?!!) ir tt. Kas ir kokiais atvejais taip elgtųsi su vyrais pacientais ir kad po to nekiltų skandalas? Man norėtųsi, kad visuomenėj apskritai šie visi dalykai būtų suvokiami ne kaip kažkokie moteriški reikalai, taigi a la tokie gėdingi ir nereikšmingi, o kaip labai svarbūs visos visuomenės sveikatos klausimai, juk realiai tai aktualu visiem, kad kuo daugiau paramos gautų ateinančią kartą auginantys žmonės. Palaikymas yra ir nebrukti dezinformacijos, kad neturi pieno. Aš realiai galvojau, kad čia taip būna, vienos moterys turi pieno, kitos ne, gal čia jų papai kokie tai skirtingi… Nes tokia informacija kažkaip mane buvo pasiekus iš tėvų kartos. Ir tik prieš gimdymą beskaitinėdama sužinojau, kad svarbu ir kaip tą motoriuką užvesi. Kaip mano akušerė sakė, fiziologiškai ir teoriškai žindyti gali visos, nebent neturi spenelių, beje tokį atvejį ji buvo mačiusi… O praktikoj jau visaip būna.

    Dar pridurčiau, kad be empatiško ir profesionalaus personalo, norėtųsi ir tarpusavio supratimo ir palaikymo tarp mamų ir moterų, kaip jūs rašot, nesvarbu, kas kaip maitina ar kokiu būdu kas pagimdė ir pan.

    Todėl manau, kad tokie pasidalijimai, kaip jūsiškis, labai svarbūs ir naudingi, tiek tom, kurios juose atpažins save, tiek tom, kurios gal kitaip pažiūrės į savo draugę, kuri “nemaitino pati” (koks išvis durnas pasakymas!). Taigi dar kartą ačiū už tai ir atsiprašau už “lyrinius nukrypimus” :)

  6. alkoholikairnieksai
    2018.12.15 @ 21:46 linkas

    Dalia, žinau labai gerą atsakymą į klausimą “ar maitini pati?” – “ne, pats sumuštiaką pasidaro!”
    aš irgi norėčiau, kad kalbama tom temom būtų daugiau, ne tik apie žindymą, bet ir apie persileidimus, pogimdyvinę depresiją, tos temos tokios lyg neliečiamos, info apie jas daug, bet tik tada, kai ieškai.. aš būčiau norėjus būt tam pasiruošus, žinot, kaip būna ir kas būna, ir kad ne tu esi crazy kukumaku, o tiesiog taip būna, ir viskas yra (o svarbiausia bus) gerai.

    Jūs kaip suprantu gyvenat užsieny? ar teisingą įspūdį susidariau, kad lietuvoje breastfeeding police kiek smarkiau įsigelėjęs? ;)) ar klystu? dar turėjau gerą pavyzduką, jau po to, kai maitinau mišinuku, norėjau nusipirkt vaistinėj paracetamolio žvakučių, kad turėt – tuo momentu net neketinau duot, ėjau ne extra, bet ligoninėj duodavo, kai būdavo kapec naktys, padėdavo, ir norėjau turėt namie. tai nuėjau vaistinėn, paprašiau.
    sako – o kam jums reikia?
    - na būna, kad labai pilvuką naktim skauda, norėčiau turėt, jei ką
    - o pati maitinat?
    - ?????? ne, o ką?
    - tai dėl mišinio ir skauda pilvuką, visada taip būna, gal dar pavyktų pienuką atgal prisišaukt?
    -?????????

    žindymo nutraukimas bromkriptinu iš vis yra Lietuvoj sulyginamas su naujagimio nuleidimu į klozetą, rimtai :) aš žinau, kad fiziologiškai “visos gali žindyt”, tai tiesa. bet be fiziologijos yra dar psichologiniai dalykai, o jie nustumiami į šoną. bet ko norėt, kai ir nuo paprastos depresijos pas mus gėda gydytis… aš viską realiai žinojau, kad “pienas gaminas galvoje”, kad pirmom dienom vaiko skrandis kaip vyšnia, ir tt. ir pan… tiesiog tada galva buvo išprogus į visas 4 puses, aš nieko nesupratau.. gal būtų padėję, jei būtų priskirtas konkretus slaugos personalas, kuris švelniai, o ne grubiai gebėtų padėt, pamokint, nuramint. čia dar daug kur eit į priekį, nors draugė neseniai pagimdė Antakalny, sakė viską puikiai pamokino. tose pačiose Santariškėse irgi girdėjau, kad nuo pamainos priklauso. vėl – man fucking nepasisekė :D

  7. Dalia
    2018.12.17 @ 21:32 linkas

    Tikrai labai geras atsakymas ;) Taip, kalbėti reikia tikrai visom šitom temom daug. Juk kai tai nutinka ir nieko nebūni girdėjus, tai tiesiog labai sunku būna, ir dar kažkokia gėda ir kaltė prasideda. Čia kaip kai mergaitės suserga mėnesinėm ir mano, kad miršta, nes nieko nebūna apie tai girdėję… Manau, dalijimasis savo patirtim atvirai, kad ir tik draugių rate, jau yra gera pradžia.

    Taip, aš gyvenu užsienyje. Čia mano gimdymo ir priežiūros patirtis buvo teigiama, nors manau, kad būna, kaip ir visur, visko. Bet ko gero tai mažiau priklauso nuo sėkmės, nei pas mus. Kartais man atrodo, kad čia žmonės gal apskritai daugiau turi empatijos ar gal bent išoriškai yra mandagesni ir mažiau to stačiokiškumo,. Man taip pat iš įvairių pasakojimų susidarė įspūdis, kad kai kurios personalo žinios yra ne pačios naujausios, o bendravimo su pacientais kažkoks treiningas vargu ar vyksta, kažkokie mokymai apie psichologinę pusę. Nors gal ir klystu… Ir dar, nenorint per daug lysti į kritiką, bet deja dar pas mus likęs toks mentalitetas, kad kas man iš to, arba kas man už tai, arba tai man daryti nepriklauso ir manęs neliečia. Pažįstama slovakė papasakojo tokią situaciją, kai lankė Slovakijos ligoninėj savo ką tik pagimdžiusią draugę seselė kažką labai grubiai tai draugei atsakė į jos klausimą apie tai, kodėl jos leliukas daug verkia. Mano pažįstama pasipiktinus klausia tos seselės, kaip jūs taip šnekat su ką tik pagimdžiusia moterim, kuri uždavė visai normalų klausimą? O ta seselė pareiškė, kad jai už buvimą malonia nieks nemoka. Tai tokia tad ta geležinė logika ir galbūt dar deja toks rytinės pusės užsilikęs mąstymas.
    Čia, kur gyvenu, ligoninėja artėjant gimdymui akušerės pildo nėščiosios bylą subklausimais apie pageidaujamą gimdymo eigą ir vienas iš klausimų yra, ar moteris norėtų žindyti, nes nuo to priklauso personalo elgesys iškart po gimdymo, bet tai nėra priimama kaip kažkas savaime suprantamo ar privalomo. Aš sakiau, kad norėsiu, ir kadangi vaikeliui iš pažiūros viskas buvo gerai, man jį ne tik padėjo ant krūtinės , bet apskritai mus paliko ramybėj kokiom trim valandom, jo nematavo, nesvėrė ir nerengė, o paliko prie manęs skin on skin, jis susirado papą ir prasnaudėm taip abu tas tris valandas (tiksliau, visi trys, vyras šalia fotely) stebėjimo gimdykloj. Tokia jauki patirtis. O paskui savo palatoj ištiestos rankos atstumu turėjau raudoną mygtuką, kurį paspaudus per porą minučių ateidavo dažnai vis kita, bet visada paslaugi ir maloni seselė ir dieną naktį akcentuodavo, kad kviesčiau vėl, jei tik reikės. Ir dar prie to paties mano vaiką išvadindavo visokiais malonybiniais žodeliais. Or kai jos jį paimdavo, jis visuomet nurimdavo. Vieną naktį, kqi jis arba klykė, arba kabėjonprie papo, seselė pasiūlė jį išsinešti valandai, kad aš pamiegočiau, o po valandos jineisianti maitinti kito leliuko mišinuku, nes jo mama taip pat iksisi… Ir tik išvažiuodami sužinojom, kad ligoninė buvo perpildyta ir gimdyvės vos ne koridoriuj laukė savo eilės. Bet mes iš jokių išraiškų ar tonų to visai nejutom. Ir čia irgi seselės tikrai kažkokių kosminių pinigų neuždirba. Ir netgi priešgimdyvinėj pamokėlėj apie žindymą mokytoja visų paklausė, kas norėtų tą daryti, ir akcentavo, kad to nebruka. Kalbant apie pagalbą, čia po gimdymo į namus ateina akušerė ir gali lankytintam tikrą skaičių kartų, priklausomai nuo kiekvienos šeimos poreikių. Maniškė tikrai buvo superinė, labai daug padėjonir labai patiko jos raminantis sveikas požiūris. Kai pasiskunžiau dėl nuėstų spenelių, iškart paklausė, ar manau, kad galiu tęsti žindymą? Jei ne, išvardino galimas priemones ir vėl gi liepė jai skambinti ar rašyti, jei tik kas. Bet nesakė tiesiog dėkit vaikelį prie krūties ir eikit n… iš esmės…

    Vietiniame mamų forume viena pakomentavo, kad nepateisina motinų, ne tų kurios bandė ir nepavyko, bet tų, kurios net nebando žindyti… Ir, koks sutapimas, jos pavardė skambėjo rytųeuropietiškai. Iš kitų mamų ji susilaukė tikrai ne palaikymo, bet mandagaus bandymo aiškinti, kad tai yra kiekvienos pasirinkimas ir pan. Juk būna visokiųbir asmeninių, psichologinių dalykų, kaip pvz kadaise patirta seksualinė prievarta, tam tikras sensorinis jautrumas ir pan. Aišku, svarbu, kad ir tokiu atveju būtų pagalba. Bet ar pas mus kas nors apie tai išvis kalba? Aš gal tik kokį vieną straipsnį esu mačiusi.

    Kita vertus, mano pažįstama čia po cezario turėjo sunkumų su žindymo pradžia ir iš savo daktaro ligoninėj, jam pasakius, kad labai nori žindyti, išgirdo : ir kam gi, karvės jau tūkstančius metų prijaukintos (?!!)… O man boba liepė eit į tualetą maitintbarba eit lauk iš viešo muziejaus foje, o pasakius, kad tualete vaiko nežindysiu ir tuojau išeinu, iškvietė man apsaugą… Taigi, it goes bith ways… Visada išlieka žmogiškasis faktorius. Bet labai reiktų tiesiog daugiau solidarumo ir tarpusavio supratimo.

  8. Rasa
    2018.12.20 @ 09:37 linkas

    Man buvo ne taip blogai, bet irgi ne kažką. Pradėjo varyt tas pienas kibirais. Aš tai net ir nežinojau kas kiek ten maitint reikia. Vien žo užsikimšo visas. Papai guzais nuėjo, galvojau mirsiu. Gerai, kad kažkur skaičiau, kad kopūstlapiai uždegimą ištraukia. Tai visa kruvina, pienuota, maskatavausi apsiklijavus kopūstlapiais. Draugės nuvežė į polikliniką, kur mano debilė ginekologė užbliovė (pamačius mano suvarytus papus) “Jūs ką??? Motinos neturit?”. Nesupratau kuo čia dėta mano motina, ji ne ginekologė, jeigu ką. Seselė spaudė mano pieną, į kriauklę. Vos nenudvėsiau (gerai, kad seselė gera ir kantri buvo), bet palengvėjo. Tada man paaiškino, kad man reikia pientraukio. Apie tokį šūdą nebuvau girdėjus. Mano mama tokiu nesinaudojo, gimdžiau 2000 – aisiais. Tada dar negooglindavom. Traukiojausi su tuo pientraukiu, speneliai susikilo. Antspeniai, kremai… O vaikas lyg tyčia žaizdon pataiko, taip, kad akyse tamsu pasidaro, tai supratau, kad nieko čia nebus. Maitinau aš 3 savaites ir buvo šikna. Taip, kad perėjom ant mišinių. Vaiko gydytoja – reklamuotoja brukte bruko “Nan” mišinį. Vaikas staugė lyg skerdžiamas, veidą bėrė. O ta pizda brukdavo “kremuką”, už aukso kainą, nuo bėrimų. Gerai, kad turiu motiną, kuri nors ir ne ginekologė ar vaikų gydytoja, drėbė, kad akivaizdu jog vaikui mišinys netinka. Pizda gydytoja – reklamuotoja Žvinakevičiūtė mus net vertė darytis mokamus bereikalingus tyrimus Grybo g. Gyvenom poliklinikoj tuo metu. Vaikas kaukdavo 24/7, man irgi norėjosi kaukt. Vieną kart netyčia padegiau namus: ant stalo padėjau įjungta elektrinę spiralę. Ėmus liepsnoti stalui, puoliau liepsną daužyti metaliniu arbatinuko dangčiu. Pyliau ir per degančius įjungtus elektros prietaisų laidus. Gyva dar, net nenukratė :). Kaimynas, išgirdęs klyksmus, pabaigė gesint. Galų gale atitaikėm mišinį (Similac) ir klyksmai liovėsi. Gydytoja – reklamuotoja, mano gyvenimą 3 mėn pavertusi į zombio košmarą, dar drįso pasipiktinti, kad be jos žinios mes pakeitėm mišinį. Labai gaila, kad nespjoviau jai snukin. Ir kiek pirkau jos brukamo brangaus šūdo… Šiaip tai aš buvau vieniša motina, studentė, po gimdymo grįžusi į nusususį bendriko kambarį. Vien žo pinigų nebuvo fontanai, bet sąžiningai pirkau jos brukamus šūdus. O su išvarymu… Mane okulistė išmetė Antakalnio poliklinikoj. Vien žo, jau visai visai prieš pat gimdymą mano ginekologė susigriebė, kad aš gi ačkarikė ir vat nėra okulistės apžiūros. Nusiuntė mane mygom pasiklaust ar galiu natūraliai gimdyt. Įeinu, sakau: mane čia iš moterų konsultacijos siuntė pasiklaust ar galiu natūraliai gimdyt. O ta debilė žiūri į mane žuvies žvilgsniu ir sako “visos gali natūraliai gimdyt”. Aš ėmiau veblent pasimetus: bet moterų konsultacijoj sakė… siuntė va. O tada ta gnyda pradeda staugt. Staugt ant 9 mėnesį nėščios, BE JOKIOS SUŠIKTOS PRIEŽASTIES. Ji ėmė klykt: nei jūs, nei moterų konsultacija manęs nevarinės (aš ir nesiruošiau tos debilės kažkur varyt, atėjau ble pas akių gydytoją, kad mane, trumparegę apžiūrėtų ir ne pati iš lempos gi sugalvojau). Kažkaip be proto pasimečiau, nes tiesiog sveiku protu nesuvokiau, ko ta boba dabar staugia, kas jai negerai. Išspaudžiau: jūs nerėkit, man tuoj gimdyt. Padla atšovė: tai eik ir gimdyk. Nu ir išėjau aš nx. Grįžau į moterų konsultaciją, sakau: išmetė mane. Nu ten tik pečiais chebra patraukė. Ligoninėj irgi klausė, ar man laido natūraliai gimdyt. Sakau, nežinau… mane išmetė (iki šiol neaišku kodėl). Gimdžiau natūraliai. Blogai ten labai viskas buvo, bet va šiemet mano duktė – jau pilnametė

  9. alkoholikairnieksai
    2018.12.20 @ 12:20 linkas

    Rasa… :D sorry bet aš juokiuos balsu :D ačiū, kad dalinatės, vien dėl tokių tekstų vertėjo man čia tą litaniją įmest.
    sveikinu užauginus dukrą. neabejoju, kad ji nereali pana ;))

    p.s. kopūstlapius aš irgi bandžiau, prieš pirmus antibiotikus, dar dabar atsimenu to šilto kopūsto, sumišusio su saldžiu pienu, kvapą :D

  10. Saulė
    2019.08.01 @ 22:44 linkas

    Labai per aplinkui netyčia radau.
    Ir aš nenoriu panaudot frazės, man pasisekė, aš galėjau žindyt.
    Taip gavosi, kad žindžiau ir pirmąjį, nors ir labai sunkiai pradėjom, ir su visais psichoziniais staugimais nakty, kodėl mama mirus, su kuo pasitart, kam paverkt į pažastį.
    Žindžiau ir antruosius savo, dvynius, kas yra šiaip visiškas hardkoras, žindžiau blet juos tandemu, vienas neapžioja, kitas godus ir stumdosi, pirmas užmigo nepavalgęs, antras slysta nuo pagalvės. Ir sakiau kad neduosiu soskės ir mišinuko, guess what. Davėm nuo antros paros. Nes būčiau susimumifikavus gyva kaip tie japoniški vienuoliai besėdėdama nonstop. Ir taip atlėgo, pasiskirstėm krūvį su vyru, ir prašviesėjo. Vienas su soske išmoko pats užmigt, jautresnįjį žindžiau ilgiau, glaustomės visi vienodai.
    Nelabai žinau, ką norėjau tuo pasakyt. Kad būna visaip, ir kad visa viltis į tuos, kurie pasako – nebekentėk. Nuo to niekam nebus geriau. Gaila, kad tai nėra dauguma medikų, gaila, kad laktonaciai yra ir tetos, anytos, močiutės, draugės. Man pasisekė su savo ginekologe ir jauna rezidente gimdymo namuos.

Išsikalbėk ir būsi išklausytas

PAGRAŽINK KOMENTARĄ:

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>

Užsisakyti šias įžvalgas
«