Nereikia bijoti pasiųsti tave varginančio niekšo

Vaikų darželyje taisyklės paprastos – mamos ir tėčio čia nėra, todėl savo problemas turi spręsti pats. Kitas vaikas turi traukinuką – prieini ir sakai „duok“. Jei tas nesupranta – pakartoji garsiau ir savo prašymą sustiprini smūgiu į galvą. Pasiimi traukinuką. Jei viskas vyksta ne pagal planą ir traukinuko paėmimą apsunkina įsikišęs suaugęs žmogus, turi pilną teisę klykti, kristi ant žemės ir raudoti. Jei pakankamai neišlieji emocijų, jos grįžta naktį ir išsiveržia pro užmerktas akytes „duok, duok, duok!”

Suaugusiųjų pasaulyje negalima to daryti. Čia konfliktai sprendžiami diskusijos būdu, jei tau pasisekė pakliūti į civilizuotą aplinką, arba, jei sėkmė nebuvo tokia palanki, susiduri su intrigomis, nutylėjimais, ir kartais tau tenka dealinti su žmonėmis, kurie yra arogantiški, susireikšminę, nenuovokūs, piktavaliai, arba tiesiog kvailiai. Ypač blogai būna, kai visos tos savybės susikaupia viename asmenyje, kurio negali tiesiog imti ir pasiųsti nachui.

Tie trys žodeliai, „eik tu nachui“, yra griežtai nepriimtini brandžioje suaugusiųjų aplinkoje, nors kartais jie atrodo kaip vienintelis validus atsakymas. Kartais taip norisi imti ir pasakyti – eik tu nachui. Šiandien įsivaizdavau, kaip atrodytų to žmogaus veidas, man su šypsena ištarus šiuos žodžius. Turbūt tą vaizdą atsiminčiau ilgai. Netikėtumo faktorius čia sužaistų taip, kad trys paprasti žodžiai sukeltų didelę laviną šūdo, arba, taip vadinamą shitstormą. Bet manęs tie šūdai nesuteptų. „Eik tu nachui“ suveiktų kaip didelis pliažinis skėtis su Coca-Cola logotipu man virš galvos. Įsivaizduoju, kaip stoviu gražiame ofise, girdžiu tik jūros mūšą, man virš galvos skėtis, klykauja žuvėdros, ir lyg per stiklo sieną matau išpūstas akis ir dėmėm išmuštą veidą, kažką man „argumentuojantį“.

Šiandien pagalvojau, kad turiu vieną gyvenimą. Turiu nuostabią šeimą, kurią myliu ir kuri myli mane. Šeimą, kurioje jaučiuosi saugi ir suprasta, kurioje galiu būti savimi, galiu nieko nenutylėti ir galiu nebijoti būti pasmerkta. Turiu draugų, nors ir nedaug, bet labai artimų, tikrų ir nuostabių, kurie buvo šalia man sunkiausiomis ir gražiausiomis akimirkomis ir šalia kurių taip pat buvau aš. Turiu galvą ant pečių ir kelis išskirtinius gebėjimus, moku kalbėti ir moku išklausyti, moku vertinti informaciją ir ieškoti sprendimų. Turiu trūkumų, bet jie tik padaro mane žmogumi. Turiu vieną gyvenimą. Ir turiu visišką teisę pasakyti „eik tu nachui“ tada, kai man tai rodosi prasminga.

Norėčiau neturėti, bet turiu blogų pavyzdžių. Turiu blogų nuolankumo pavyzdžių, samarietiško kentėjimo pavyzdžių, „šventinių servizų“ pavyzdžių, gyvenimo dėl rytojaus pavyzdžių. Taip, sutinku, kad nereikia shitstorminti per dažnai, ir kad mano veiksmai šiandien formuoja mano galimybes rytoj, tačiau jaučiu, kad svarbiausias dalykas, kurį turiu saugoti ir tausoti, yra mano emocinė būklė.

Per keturis pastaruosius metus patyriau daugiausiai džiaugsmo ir daugiausiai skausmo savo gyvenime. Bet jei man dabar duotų progą to skausmo išvengti, aš veikiausiai atsisakyčiau: nes matau visame tame prasmę. Prieš keturis metus pirmą kartą gyvenime pastojau, bet nėštumas nesibaigė kaip kiti sėkmingi nėštumai. Jis nesibaigė raudonskruosčiu kūdikiu, o baigėsi fizinėmis ir emocinėmis žaizdomis, hormonų disbalansu ir juoda neviltimi. Prieš beveik tris metus antras mano nėštumas baigėsi kaip baigiasi didelė dalis sėkmingų nėštumų. Jis baigėsi raudonskruosčiu kūdikiu, hormonų disbalansu ir pogimdyvine depresija. Tie du laikotarpiai po abiejų nėštumų buvo kiekvienas savaip pakertantis kojas, tačiau abu užaugino manyje tvirtą skūrą. Kai žiūri į pasaulį pro pilką pūkuotą lexotanilio skraistę, ji atfiltruoja tam tikras šiukšles, kurios maišosi po akimis įprastai. Ir nors lexotanilis mano akis dengė labai trumpai, jis išmokino mane būti čia ir dabar. Kai tavo akys truputį pridengtos, negali labai smarkiai kurti ateities planų ar grūzintis dėl praėjusių nelaimių. Tu sėdi susisukus į pledą ir girdi, kaip plaka tavo širdis, užuodi ant palangės žydinčią gėlę ir matai, kaip saulės blyksnyje lėtai leidžiasi dulkės. (Jo, čia visame tame prisimeni Škėmą).

Kai su tam tikromis parkėmis susidūriau darbe prieš penkis metus, dar nebuvau viso to patyrus. Nebuvau tiek ašarų išverkus ir nebuvau jautus tos tuštumos, ir nebuvau palaipsniui, iš lėto pagijus ir pamačius, kaip smarkiai tam tikri dalykai does not matter. Tada net mintyse nemačiau savęs stovinčios gražiame ofise su fiktyviu pliažiniu Coca-Cola skėčiu, dengiančiu mane nuo šitstormo, kilusio po mano ištarto „eik tu nachui“. Dabar matau, ir tai man suteikia tokio lengvumo, tokios ramybės, kaip Hario Poterio knygoje personažams supratus, kad patį baisiausią tavo gyvenimo košmarą įkūnijantį kauką nugali… juokas. Juokas nugali tavo baisiausius priešus, tavo baimes, tavo nepasitikėjimą savimi ir tavo susikurtas kitų žmonių savybes, atrodančias stipresnėmis už tave.

Taip, aš dar nepasakiau „eik tu nachui“. Dar neapsisprendžiau, ar tikrai noriu iš esmės keisti savo gyvenimą ir po tiekos metų viską pradėti iš naujo. Dar nenusprendžiau, kaip tiksliai elgsiuosi pirmadienį ir po savaitės. Bet supratusi, kad visuomet turėsiu kišenėje „eik tu nachui“ galimybę ir daug atvirų durų į kitas puses, man ramiau. Po dviejų mėnesių gyvenimo girnapusės pasisuks ir nusvies mane ten, arba kitur. Man pačiai keista, kad jaučiu daug visko, bet baimės tame nėra.

4 laik

, , , , ,

Vieta jūsų įžvalgoms :

Išsikalbėk ir būsi išklausytas

PAGRAŽINK KOMENTARĄ:

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>

Užsisakyti šias įžvalgas
«