Facebook’o, Instagram’o ir Snapchat’o laikais – ar dar kas nors rašo blog’us?

Kažkiek metų atgal sugedo mano nustatymas, kad alkoniekšų komentarai pareitų man į emeilą. Kadangi tuo metu jau buvau in “love and marriage”, tai nebebuvau aktyvi blog’o rašytoja, ir nusprendžiau, kad pochui, vistiek susimoviau kaip kūrėja ir mano skaitytojai mane pamirš. Nemeluosiu, gerus 3 metus aktyviai rašiau blog’ą ne tik dėl vidinės grafomanijos ir mėgimo prisgėrus pablevyzgoti, bet ir dėl tų, kurie tas blevyzgas skaitė.

Niekada nepadėkojau tiems savo etatiniams komentatoriams, kurie daugelis liko po anonimų šydu, nors ir rašė su tais pačiais nikais. Oi, kiek aš esu googlinus jus, patikėkit! Kelis buvau biški įsikliopinus, pavyzdžiui, paranojišką “žinučių sau” kūrėją, kuris buvo mano grafomaniškumo etalonas. Man visada buvo keista, kad mano tekstus komentuoja ne vien bobos, nes iš esmės tai reiškė, kad ne vien tik bobos mane skaito, na ir to pasekoje pasitempt norėjosi labiau. Nežinau, ar tai visada matėsi, bet po savo tekstais slėpdavau ne tik vėjavaikiškas pjankes ir one night standus, bet ir daug liūdesio, skausmo ir nevilties, nes kai esi tokia emocionali merga kaip aš, tai neišvengiama. Laksčiau po švintantį senamiestį ieškodama dar neužsidariusio baro, nes gal būten ten manęs lauks nušvitimas, norintis užmauti žiedą man ant piršto.

Ir dabar jaučiuosi kalta labiausiai prieš save, o taip pat truputėlį ir prieš tuos, kuriems rašydavau, o šiandien gal ir prieš tuos, kurie iš nežinia iš kur ką tik atsirado – for realz, feisbuko, instagramo ir snapchato laikais, kaip jūs randat blogus? Googlinat?.. Rašymas buvo mano pachmielas, mano katarsis, mano taip niekada ir neperpjautos venos, mano visi nelaimingi bandymai, mano sėkmės istorijos. Bet kaži kodėl esu sukūrusi įspūdį, kad man baigėsi blogai? Koks yra limitas trankymosi po barus, vėmimo bromuose, vienkartinių santykių (ir nuobliuvų po jų) ir našyvkių, skelbiančių NO FUTURE? Kada esi tiesiog jauna, o kada esi užsisėdėjusi? Man dabar 28-eri ir aš einu į barus, kur alus kainuoja 4 eurus, nes jei eičiau ten, kur kainuoja 2,8, tai ten visi aplinkiniai būtų už mane dešimtmečiu jaunesni! Manęs nei dokumento paprašo, nei mane kabina pirmakursiai eilėje prie tūliko. Esu dėkinga gamtai ir likimui, kad vieno festo palapkėje susimylėjau su savo būsimu vyru ir viskas baigėsi visai gerai. Mieli skaitytojai, ko jūs man linkit? :D this facking sums shit up.

SO, visos mano jaunystės isto(e)rijos, užfiksuotos šiame bloge, jos realios ir fainos. Nieko niekada čia nemelavau, gal kai kur kai ką subtiliai užslėpdavau. Pavyzdžiui, įrašas apie geriausią draugą (butelį) buvo parašytas kitą rytą po dienos, kai mano būsimas vyras po to festo neatėjo į mūsų sutartą susitikimą. Neatėjo, nes susišiko darbe, bet aš aišku tada maniau kitaip. Skaičiau šiandien tą įrašą ir galvojau – mergaite… Ką jau ką, bet savo skausmą ir neviltį aš slėpt mokėjau. Artimiausi man žmonės visą tai kiaurai matė, bet jie tylėjo, nes tą kaukę padaužti baisu buvo visiems.

Šiandien aš vis dar mėgstu gerti vyną, kai mano vyrai miega. Aš vis dar noriu rašyti, bet kol kas man sunku užkabinti reikiamas gaidas. Norėčiau rašyti apie “mom stuff”, bet tai nelabai tinka prie mano blog’o vardo. Norėčiau iškeikt darbdavius, kad mažai babkių moka, bet kažkaip vpadlu, o jei atras, kad čia aš? Norėčiau ne tik rašyti, bet ir skaityti daugiau, tik esu per daug aptingusi, kad tai daryčiau. Nors mano draugai blogeriai jau leidžia knygas! Knygas! Aš visada norėjau, kad kas nors iš mano tekstų padarytų knygą. Tebūnie tai noras į ateitį, nes tada ir parašyt reikės daugiau.

Susumuojant shit up, aš esu visai patenkinta, kaip nutekėjo mano gyvenimo vilnelė. Kiekvienas mano išgyventas šūdas man davė naudos. Net tie dalykai, kurie atrodė, kad išlups nachui širdį, dabar tik padarė mane stipresnę. Kita vertus, nieko tokio baisaus mano gyvenime nėra nutikę. Bet pasakyk tu tai blet dvam dviejų mergai, kuri įsimylėjo ne tą, ką reikia! Dabar aš auginu labai fainą berniuką, jis yra nerealus vaikas, neabejoju, kad daužys tokioms kaip aš širdis ir negrįš namo, nes glamžysis su jom senamiesčio bromose.

Na, ir ačiū, kad skaitot, atsiprašau, kad nerašau. Gaila, kad dudevintais nebuvo instagramo ir snapchato, gal alkoniekšai būtų labiau virAL :D

:*

9 laik

Vieta jūsų įžvalgoms :

  1. Dainius
    2017.03.01 @ 09:51 linkas

    Galiu pasipasakot, kaip atradau tavo blogą. Skaičiau Mahilos blogą, tada parūpo, kas ji tokia ir googlindamas pirma radau rokiškio postą apie kitus gerus blogus, perskaitęs jo aprašymą apie alkoholikus ir niekšus, paspaudžiau linką ir aš jau čia. Perskaičiau pirmą tavo postą labai įdomiai ir užkabino. Pradžioje vengiau dar siūlyti tavo tekstus skaityti kitiems, galvojau gal nenorės gimdyt, dar negimdžiusios, tai persiunčiau tik keletai mamų. Sakė taip ir yra. Dabar ir kitiems pasiūliau susipažinti su tavim, bet bus matyt, ar susidomės.

    Dėl knygos tai norėčiau, kad ji būtų. Viską praktiškai jau turi. Šiek tiek paredagavus rašinius, papildžius gal kažką ir sudėjus į gražų formatą gautum, kur kas įdomesnį variantą nei sausio. Dar šiek tiek promotinimo per socialinius tinklus ir kitais metais per knygų mugę sėdėtum su nuvargusia nuo autografų dalijimo ranka. Taip optimistiškai galvoju.

  2. nedievas
    2017.03.02 @ 09:00 linkas

    Visada laukiu. Tikriausiai iš to ką patyriau ir ko nepatyriau ir yra poreikis tokiems Tavo tekstams.
    Ačiū :*

  3. Dainius
    2017.06.15 @ 08:11 linkas

    Prašymas

    Gyveni, daug kas įvyksta, kažkuri istorija verta atsidurti čia. Nepatingėk, noro juk turi prisėst ir parašyt.

Išsikalbėk ir būsi išklausytas

PAGRAŽINK KOMENTARĄ:

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>

Užsisakyti šias įžvalgas
«