Ko niekas nešneka apie nėštumą, gimdymą ir vaikus

Nenuostabu, kad kai tampi jauna besilaukiančia mamyte, o paskui tiesiog jauna mamyte, nebelieka tinkamų atodūsių rašyt apie alkoholikus ir niekšus. Nors, kita vertus, nebe tokia jau ir jauna ta mamytė.

Nors visada nemėgai vaikų, tiesa yra ta, kad labiau nemėgai jų tėvų. Nes tik anie yra kalti, jei vaikas raitosi ant maximos grindų, jei mėto makarus restorane (ką vaikas vapšie veikia restorane?) ir jei nusukinėja galvas bitutėms ar, neduokdie, kačiukams.

O sukurti sveika aplinką savo kūdikiui, kuris neužilgo taps vaiku, galinčiu daugiau, nei tu pajėgi įsivaizduoti, nėra taip lengva. Kaip visų pirmą nėra lengva pastoti, todėl jei bent kartą palinkėjai draugams „šeimos pagausėjimo“, „vaikučių“, „antro“, „sesytės“, tai geriau prisikąsk liežuvį arba duok sau grūšią per kaktą. Nes kol pati nepabandai, irgi atrodo viskas paprasta – viens du, išmesk gandonus į šiukšlynę ir viens du, tu jau mamytė. Pasirodo nifiga. Net kai pagaliau pamatai pergalingus II ant brangiausio nėštumo testo, dar nešaudyk fejerverkų. Bet kai ištveri net tai, tuomet niekas pasaulyje nebeatrodo sunku.

O paskui laukia so much fun devyni mėnesiai, kuomet po pirmų pravalų niekam nedrįsti nieko sakyti ir apsimeti, kad geri antibiotikus, o paskui vėl antibiotikus, nes anie nesuveikė. Rytais vemi į tūliką ir į kriauklę ir į celofaninį maišelį, bėgi penkissyk darytis hcg tyrimų ir pagaliau randi žauriai fainą gydytoją, dėl kurios nebus baisu daryt anei sesyčių anei broliukų (ieškai geros ginės? esi iš Vilniaus? parašyk man ;)

Ir ta agurkėlių romantika gal šiek tiek išgalvotas dalykas, nes principe paprasčiau laižyt actą. Negali valgyt brie sūrio ir tuo labiau gerti vyno, negali valgyt sušių ir tuo labiau gerti vodkės, negali valgyt vytintos dešros ir tuo labiau gerti švyturio švyturio.

Mėnesiams bėgant kai kas palengvėja, kai kas pasunkėja. Jau nebemeluoji, kad geri antibus, nes ir taip visi viską suprato, ypač bendradarbės, kurios dabar sako, kad „žinojau, žinojau“, nors nifiga jos nežinojo, kai gulėjai tūlike ant grindų ir darei poguliuką, arba pylei keglėvičių į pinigų medį.

O paskui viskas tampa rimta. Išeini „dekretinių“, nors iš tiesų po juodami ir toliau dirbi, pilvas ima spausti gerklę, inkstus, širdį, porą kart su greitąją nuvarai „paklausyt toniukų“, paskui pasipila kitos chuinios, apie kurias gerai kad buvai pasigooglinus, ir galiausiai, su daug kraujo, baimės ašarų ir komplikacijų pasaulį išvysta naujas žmogus.

Ir tau sako – prisiglausk savo vaiką, pažindyk. O tu tik džiaugiesi, kad jis nenumirė. Ir kad tu nenumirei. Ir tu nejauti jam meilės. Ir tu tik nori po 48 valandų pagaliau pamiegot. TRŪ STORY.

Paskui seka patys baisiausi du mėnesiai, kokie gali sekti. Jau apart to, kad natūraliai nejauti meilės vaikui ir tai tave gąsdina – kas per fakin bič? Kaip gali būti bejausmė kalė, kuriai tik rūpi, kad skauda papus? O dar tos ašaros. Žliumbi visur ir visada, išvien. O kur dar susiūta subinė, kai negali nei sėdėt, nei nueit žmoniškai į tūliką, nei nusičiaudėt. Eina nachui. Ausyse teskamba daktaro žodžiai „kaip čia gerai jūs pagimdėt“. Eikit nachui.

Iš pradžių rūpi šikna, paskui parūpsta papai. Jie ištinsta, išpampsta, sukyla 40 laipsnių temperatūra. Tu vis kiši papą abejingam vaikui į burną ir tikiesi, kad danguje tau skaičiuojasi bonusai. Paskui seka antibai nuo mastito, daug avižinės košės, ir net tai košei jautrus vaikas, kurio tu vis dar kažkodėl nemyli!! Tu jauti saugojimo instinktą, tu darai viską, kad jam būtų gerai, bet tas mažas klykiantis vaikutis nevirpina tų širdies stygų nors tu ką! Ar kurioj nors knygos apie nėštumą buvo tai rašyta? Ne ;)

O tada vaikas suserga. kadangi daktarams viskas pochui ir viskas normalu, ligą atrandi pati. Jūs gulit ligoninėj ir pagaliau tau nereikia dirbti, nereikia tvarkytis ir nereikia gaminti valgyti. Tu tiesiog būni su vaiku. Ir pamažu ateina TAI. Nepaisykim, kad vaikis atsisako papo. Jis pirmas vyras, kuris atsisako tavo papo. Nepaisykim, kad vėl su jobanu mastitu, apalpus duše ir kartą išvaryta iš akušerinio, tu pagaliau gauni gydymą ir pasirenki tą smerktiną kelią, kuris pagaliau leidžia įkvėpt ir apsikabint savo kūdikį ir jį mylėt ir nebeduot jam savo papo. Palikit mano papus ramybėj.

Taip ir gyvenat, grįžus namo iš ligoninės mokotės mylėti, ir ta meilė ateina pamažu, bet tokio stiprumo, kad sudreba sienos, ir jei kadaise sakei, kad tavo šuns skriaudėjui nurausi kiaušus, tai vaiko skriaudėjui gyvam numausi skūrą ir sutepus druska palikti saulėkaitoi :) Iš ties gera būti mama. Atmetus kai kuriuos niuansus. Išmokus kai kuriuos niuansus. Tai įdomi, naudinga ir achujienna patirtis.

32 laik

Vieta jūsų įžvalgoms :

  1. Ū ilgoji
    2016.04.26 @ 22:34 linkas

    Nespjaudyk sau į bokalą, kad ir kokia adekvati motina norėtum būti, gali ir tau ištikti griūvimo ant maxės grindų efektas. Nes nebūtinai, tai yra auklėjimo pasekmė, gali vaikas tuo metu tiesiog būt pavargęs ar alkanas. Savo kailiu patyriau šituos žodžius. Dar dabar prisimenu TĄ dieną Ikėjoj. Tas pats su restoranu – kai nebus kur vaiko palikt (sesė – atostogauja, mama – serga, auklė – lyg tyčia negali), o jūs su vyru turėsit progą kažką paminėti. O šiaip, nors toks bukovskiškas „dialektas“, bet smagiai susijuokiau keliose vietose. Fain! Parašyk daugiau apie tai, ko niekas nešneka, būnant mama.

  2. alkoholikairnieksai
    2016.04.27 @ 12:24 linkas

    tai kas be ko, neabejoju, kad ir man gali tekti atlaikyti sceną maxėj ar ikėjoj, tačiau gi pati būsiu kalta dėl to, o ne vaikas. alkaną ir pavargusį vaiką reikia maitinti ir guldyti į lovelę, o ne tampyt po pardes :) gaila, kad ne visada taip išeina!

  3. rtfb
    2016.04.27 @ 21:47 linkas

    Let’s be more specific — ne “gali ir tau ištikti”, o ištiks :-). Ta prasme, visi vaikai per tai praeina, skirtumas tik tame, ar po vieno-kito atvejo rasit su vaiku kalbą kaip išvengti sekančių kartų, ar jų bus daugiau (ar, nelinkėčiau, daug daugiau :-)).

    Tas pats ir su restoranais. Vaikai normaliai ir sukalbamai elgiasi pažįstamose aplinkose, jie kuo puikiausiai išmoksta tam tikroms vietoms prideramų elgesio normų. Tiktai guess what? Tam, kad tų normų mokytis, reikia vaikus vestis į tas vietas, kas tai bebūtų, restoranas, teatras, kinas, open airas, whatnot.

  4. Darau, Blė
    2016.05.01 @ 10:22 linkas

    Nu kaipgi šitaip galima. Juk motinystė — absoliučiai faking amžina palaima ir vienas malonumas :-D

    Labai malonu buvo paskaityti šitą atvirą tekstą, nes normaliem žmonėm taip ir būna. Ir dar blogiau. Motinoms didbobėms galų gale jų amžinas pasiaukojimas į gera neišeina.

  5. burok
    2017.02.20 @ 15:07 linkas

    oh kaip tu fainai rašai. kaip džiaugiuos, kad atradau.. gaila, kad tik db, o ne nuo 2008. ač.

  6. Dainius
    2017.02.28 @ 11:38 linkas

    Išties puikus blogas. Visą suskaičiau per kelis prisėdimus. Gaila, kad pirmą perskaičiau kelis naujausius įrašus, o po to nuo pradžių pradėjau, tai jau žinojau, kaip baigsis blogai. Vis tiek buvo amazing. Kaip knietėjo išsiaiškint, koks tas mėgstamiausias baras. Kaip džiaugiaus, kad ir man jis buvo savas. Kaip fainai buvo prisimint tas geras valandas jame. Taip pat patiko visa tavo transformacija – iš “pofik aš graži ir taip” į “aštuonias kosmetikos priemones besinaudojančia kasryt, sportuojančia, minus 17 kg dama”..

    Kažkaip suscribe nebeveik, tai baisu, kad galiu nepamatyt, jei/kai kažką naujo sukursi.

  7. alkoholikairnieksai
    2017.02.28 @ 20:42 linkas

    burok, malonu girdėt, ačiū ;) kaip sako, laimingi poetai nerašo :D

    Dainiau, manau, kad turi omenyje Pogo barą Vilniaus gatvėj? Kiek pamenu, daug istorijų buvo ten. dar smagu būdavo Mergelėse (buvusiose Kolonose, o dabar ten dar kažkas naujo, rūsys prieš prezindentūrą).

    Man visada buvo įdomu – kaip nauji skaitytojai atranda senus blog’us?

    dėl tokių komentarų ir moku kasmet po 12eur už domeną! rašyt dar rašysiu, vaikai užauga, patys išein į barus.

    dėl subsribe pabandysiu pažiūrėt, wtf.

Išsikalbėk ir būsi išklausytas

PAGRAŽINK KOMENTARĄ:

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>

Užsisakyti šias įžvalgas
«