supista bokalo magija

Vieninteliai, kas man gadina nervus gyvenant šventojo S. gatvėje, tai BOMŽAI. Čia yra tokia didelė jų koncentracija, kad kas anksčiau atrodė fun ir dzin, palaipsniui įsiėdė ir uždziorgino. Bomžai čia gyvena už konteinerio ir kai kuriose laiptinėse, bazuojasi prie ikiuko ir prie naujosios iki eko-punkto, kuičia konteinerius ir šika už jų, nusivalydami užpakalius tetrapakais.

Kai kurie bomžai yra tylus sanitarai ir jų dar galima nepaisyti, tačiau didelė dalis bomžų yra achujielinę įžūlūs degradai, kaulyjantys babkių, cigarečių, ugnies, bonkių, stiklo, skardos, tavo durų, šuns, gyvenimo. Kai kurie bomžai įsitikinę, kad nepradėjusi rūšiuoti dėl Motinos Žemės, aš imsiu tą daryti dėl jų. Didelė dalis įžuliųjų bomžų yra mūsų kaimyno Juozo sugėrovai ir dažniausiai arba kaukia po balkonu, arba ardosi laiptinėj, arba myždami nepataiko į bendrą tūliką ir laiptinėj dvokia bomžo myžalais, ko nenugali nei smilkalai iš jogų pardės, nei sinusitas.

Trys dienos po Juozo pašalpos gavimo bomžai iš buitiako persikelia atgal prie konteinerio – o pastarųjų šalia manęs yra net 7 – ir ne tik aš jais naudojuosi, o ir pats Mikutavičius ir, nepabijosiu tu žodžio, kartais ir Progrebnojus. Atnešant nerūšiuotų šiukšlių maišelį (o nerūšiuoju ne tik aš, bet ir Mikutavičius, ir man rodos, net Progrebnojus, bet didesnė tikimybė, kad jis apskritai namie nevalgo ir šiukšlių jam nesusikaupia per dažnai), tave jau iš tolo stebi smalsios paburkę akys, ir vos spėjus jį švystelėt į konteinerį pastarasis būna ištrauktas – ar kapliu, ar rankom, ar burna – ir išdarinėtas. Neliks nepastebėtas nei vienas pasibaigęs triūsikas, nei vienas papajos kaulelis. Bomžai galėtų parduoti informaciją, ką valgo Mikutavičius, jei jis būtų Pitas, o čia būtų Holivudas.

Atmetus antisanitarines sąlygas, sukeliamas bomžų, dar yra moralinis aspektas, kuris laikui bėgant ima žlugdyti – kur beitum, į tave sminga žvilgniai ir ištiesti delnai, kas antrą dieną pakeliui į ikiuką gulintį bomžą tenka apžengti, vedant šunį traukti jį nuo švirkštų ir šūdų, o nusipirkus brangesnės kielbasos slėpti ją greitai, nes mol nepadoru prieš aplinkinius. O kur dar didysis mano kuklumas – visi bomžai žino, kada aš gėriau brendį fleškėm, o kada tris bambalius mineralinio, kad kartais, būna, ėdu daug marinuotos silkės arba Milkos su Daimu. Ne paslaptis jiems nei mano staniko dydis, nei kvepalai, kuriuos dažiniausiai išnaudoju. O dar kažkas sako, kad Feisbis ir instagrama – savanoriškas atsidavimas institucijoms.

Tolimesniems veiksmams – ar būti bomžu ir gyventi už konteinerio yra legalu, ar aš galiu juos išskųst mentams (katriems pochui)?

bomžai, gyvenimas, kasdienybė, šūdas