Kaip aš svorį mečiau ir kanapėles laisčiau

Jei negerčiau alkoholio, dabar atrodyčiau kaip Pikul, tik su gražesne galva. Ir gal ne tokiais gražiais papais.

Tačiau gyvenimas yra gyvenimas, ir šalta lambruskės taurė nori nenori įslenka į delną, o burbuliuojantis gurkšnis – bunon. O tada jau nesvarbu, ar voliotis žolėj, ar mylėtis vonioj, ar valgyt makdonalde. Ir jei būdama septyniolikos gerdavau rašalą ir kagorą, devyniolikos – alaus bambalius, dvidešimt vienerių – bokalus kabokuose, o dvidešimt trejų – kokteilius darbe, tai priėjusi netoli mini jubiliejaus gurkšnoju baltą sausą vyną skiestą su mineralke, palaikytą šaldytuve, teisingai ten atcoolintą, vieną butelį, antrą, trečią.

Nes pažvelgusi į save iš šalies, aš dažnai imu ir nustėrstu – kas būtų pamanęs? Tapau tokia, kokios manęs norėjo tėvas, ir dėl ko kaldavomės gerus 10 metų. Tik jis, matyt, to dar nežino – nebent nujaučia. Tapau tvarkinga, atsakinga, pareiginga, išsilavinusi, graži ir mylinti. Tapau sarginiu šunimi, tapau kanarėle narve. Kasryt panaudoju lygiai 8 kosmetikos priemones neskaitant dezodoranto ir dantų pastos. Per penkis mėnesius numečiau 17 kilogramų ir telpu į madingų parduotuvių madingas ne paties didžiausio numerio kelnes. Man mirkčioja jaunuoliai, diedai ir dvimečiai.

Ir kaip bebūtų netikėta, bet niekada o niekada supista bokalo magija nebuvo taip arti manęs. Aš kasnakt miegu vienoj lovoj su vyru, kuriam sutikčiau ir netgi norėčiau gimdyti vaikus, tačiau manyje miegantys demonai niekada nepaleidžia manęs nuo lenciūgo. Aš matau juos bokaluose, kuriuos geria nepažįstami žmonės lauko kabuokose. Ir žinau, kad jie mane lydės, kokį dailų fasadą aš besusitverčiau, kiek vaikų bepagimdyčiau, kiek naktų nemiegočiau jiems negrįžtant namo. Nes puikiai atsimenu, ką veikdavau, kai negrįždavau pati. Kokios puikios naktys būdavo.

Aš numečiau 17 kilogramų lašiakų, tačiau neatsikračiau nei vienos baimės, slogučio, panikos krebždulio. Viso to, dėl ko dvidešimt trejų lakdavau kokteilius darbe ir namuose ir parkuose ir po suoliukais ir pažįstamose/nepažįstamose palapinėse. Dar baisiau, aš su jais susigyvenau, jais susižavėjau, dar niekada mes neradome tokios bendros kalbos. Jie skiedžia mano baltą vyną mineraliniu ir atkemša antrą butelį, kai būna ilgu. Bybis žino, ko.  Saulėlydžių, saulėtekių, purvinų suktinių, manęs, savęs, princesės bambos gilumoj (kurios negali imti ir mylėti banditai).

Anksčiau aš labai gerai žinojau, ko noriu gyvenime. Dabar viską, ko norėjau, turiu, tai nežinau, ką daryti – ar džiaugtis ir atsipist nuo norų, ar norėt kažko kito, ar įsivelt į filosofines interpretacijas. Vietoj to 4 kartus per savaitę einu kočiotis į sporto klubą ir googlinu, kiek sveria Aguilera. O paskui geriu lambruskes.

11 laik

, , ,

Vieta jūsų įžvalgoms :

  1. ss
    2013.06.21 @ 23:35 linkas

    Kai nebėra ką daryti, visada galima susikauti su savo demonais.

  2. Donatas
    2013.07.05 @ 09:55 linkas

    Kokie virsmai! :) spaudžiu leteną.

  3. Kaip
    2013.07.12 @ 16:30 linkas

    Kaip sukonstruoti tobula bloody mary?

  4. alkoholikairnieksai
    2013.07.12 @ 17:06 linkas

    Komponentų kiekis priklauso nuo to, kokią mėgsti: vieniem patinka aštri, kitiem rūgšti, kitiem aštri ir rūgšti, o dar kiti išvis mėgsta su krienais:)
    O veiksmas ir ingredientai tokie: į šeikerį dedi leduką ir pili 40-60 degtinės + 200-250 ml pomidorų sulčių.
    Toliau aš sau daryčiau taip: išspaudi pusę nedidelės citrinos, pili gerus 5 pilstelėjimus Tabasco, beri mažą žiubsnelį druskos ir pipirų, įdedi baziliko, truputį Vorčesterio padažo. Suplaki gerai, kad atšaltų ir pili į taurę be ledukų.
    Tada gali merkt salierą ir puošt baziliko lapais.
    Man didžiausia daugelio kabokų bėda ta, kad jie net citrinos neįpila:(

  5. crazy
    2013.08.16 @ 10:01 linkas

    subrendai. vaikučių pradėjai norėti, ramybės – toks gyvenimas;)
    tik nesusenk viduje per greitai, bo net šiurpas nukrato kai sutinki kokia 20-30-etę “senutę”;)
    malonu buvo paskaityt:)

  6. @
    2013.11.05 @ 15:34 linkas

    Kodėl kodėl tu neberašai?
    O kai rašai, tai nebe taip pat..

  7. alkoholikairnieksai
    2013.11.06 @ 07:13 linkas

    Labas, @
    anksčiau girdėjau sakant, kad geras poetas – nelaimingas poetas. Anksčiau rašiau apie gėrimą ir vyrus, dabar geriu tik dėl skonio, o vyrą turiu vieną – net norėdama apie tai nebeparašyčiau Taip Pat.
    Kai pradėjau rašyti, tai rašiau pagrinde iš to, apie ką parašyta pirmame šio blog’o įraše. Dabar tuo nebegyvenu, dėl to ir nebegaliu rašyti.

    Kad neberašau visai – man pačiai dėl to ilgu, bet nebesirašo. Tikiuosi, tai ne visam laikui, ir tikiuosi, kad kai vėl imsis rašyti, vis dar bus skaitančių.

    Ačiū už komentarą;)

  8. momo
    2013.12.03 @ 21:44 linkas

    Žinau tuos flešbekus, kurie ateina įnirtingai valant JŪSŲ namus Velykoms, kai atsidarai butelį vyno ir tamsoje sėdėdama ant grindų galvoji, ar visi JIE dabar irgi gyvena taip. Taip lamingai.Taip nuobodžiai.

Išsikalbėk ir būsi išklausytas

PAGRAŽINK KOMENTARĄ:

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>

Užsisakyti šias įžvalgas
«