Ką žmonės dirba visą dieną

Vakar pagaliau buvau darbo, kurio visai norėčiau, pokalby, ir, nepaisant to, kad mane ir dar 3 genijus atrinko iš daugiau nei kelių tūkstančių kandidatų, finale darbdavys pasirinko ne mane, o vieną iš tų trijų genijų.

Vakar labai sielvartavau ir keikiau tą nepažįstamąjį, tačiau po mielo ir nuoširdaus pokalbio su K šalia Beer Šeiko bembelio supratau, kad buvau viena koja rutinoj ir būčiau taip lengvai prapisus tai, kuo visiškai pamiršau mėgautis. Ta proga nutariau prisiminti, kodėl gi gera būti bedarbe (jei turi kas duoda pavalgyt).

Štai ką tik mane pažadino ne žadintuvas, o saulytė, plieskianti į veidą pro langą. Neseniai permodeliavom lovą į tokią poziciją, kad tais ne tokiais ir dažnais rytais, kai plieskia saulė, ji pliekstų į veidą (netgi įamžinau tai hipsteriškoj fotografijoj). Ir netgi tomis nepadoriai ankstyvomis valandomis, kuomet keliasi M, saulė jau po trupučiuką bando plieksti. Aš, kaip bedarbė, aišku miegu ir to nepastebiu.

Toliau aš galiu neskubėdama pasidaryti kavos į mėgstamiausią puodelį ir perbrowsint netikusius žinių portalus, supistai beviltiškus darbo skelbimus, Laukines Žąsis, feisbuką, palaikint vieną kitą dirbančiųjų nuotrauką. Galiu ilgai stebėti šunį, kaip jis miega pavėsy išvertęs kiaušus ir iltinius dantis, ant nugaros.
Galiu eit į turgų tuo laiku, kai ten nesimaišo skubantys verslininkai, pasiryžę nusipirkti pusę veršio. Visada paplepu su pardavėjom ir juokiamės iš žodžio garžgarstė. Šiandien, kad nuvaryčiau piktumą ant nepažįstamojo genijaus, praploviau šimtą slovikų ir virsiu savo asmeninę salsą, ir man bus pochui, kad šiaip salsos virt nereikia, aš verdu ir labai gerai išeina.
Paskui išvesiu šunį ir ilgai mėtysiu jam pagalį, kurio jis niekada man neatiduoda.
Dar išplausiu langus.

O dėl darbo, tai esu įsitikinus, kad man koją pakišinėja nenoras lipti per galvas ir verstis per galvą. Aš idiotiškai noriu, kad mano asmeninius gebėjimus ir vidinį talentą būsimi darbdaviai pastebėtų be jokių mano išsipisinėjimų, surežisuotų kalbų, tobulos sėdėjimo manieros ir dar bybis žino, ko. Ir labiausiai užpisa tas, kad aš tikrai galiu būt gera darbuotoja, aš tikrai noriu tokia būti, tačiau nematau reikalo to jiems įrodinėt.
Ai, tiesa, džiaugiuos bent dėl to, kad neteks kasdien 40 minučių važiuoti į fabus. Čia jau vapšie būt pasityčiojimas.

6 laik

, , ,

Vieta jūsų įžvalgoms :

  1. shootingtreatment
    2012.07.04 @ 17:18 linkas

    Ta paskutine pastraipa yra visiskai ossom.Skauciau ir ties kiekvienu zodziu galejau linkseti taip,kad dantys butu iskrite(bet nelinksejau,nes ir be linksejimo savaime suprantama kad ji ossom).

    Galiu tave nudziuginti,kad tavo norai nera utopiniai,ir nuliudinti,kad praktikoje taip beveik nebuna.

  2. alkoholikairnieksai
    2012.07.05 @ 13:21 linkas

    nu jo, praktikoj čiūju galioja arba tu, arba tave principas…

  3. crazy
    2012.07.08 @ 08:54 linkas

    Nežinau, kaip realybėj, bet čia, tavo blog’e, susidaro toks įspūdis, jog esi šiek tiek flegmatiška asmenybė (no offense) ir su gan poch….tišku požiūriu tiek į gyvenimą, tiek į darbą.
    O kaip realybėj? Ir per darbo pokalbius? :)

  4. alkoholikairnieksai
    2012.07.09 @ 18:16 linkas

    Flegmatiška nemanau, kad esu. O kad požiūris į darbą pochuistiškas, tas tiesa. Į gyvenimą – ne. Nes man darbas su gyvenimu nesisieja. Norėčiau, kad kada nors ateityje būtų kitaip, ir imtų sietis, tada ir pochuizmas dingtų. Per darbo pokalbius nematau savęs iš šalies, tai nelabai galiu spręsti.

Išsikalbėk ir būsi išklausytas

PAGRAŽINK KOMENTARĄ:

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>

Užsisakyti šias įžvalgas
«