Tėvų namai, užmiršti kambariai

Visada grožėdavaus tais kambariais, į kuriuos tėvų namuose grįžta vaikai. Per filmus. Jie grįžta po penkmečio, po dešimtmečio, per Kalėdas, jubiliejus, laidotuves, ir tie kambariai, kuriuose vaikai praleido randuočiausius savo jaunystės laikus, būna nepasikeitę. Mamos juose kasdien valydavo dulkes ir purendavo pagalves ant lovos, pavasariais išblizgindavo langus. Mergaičių karoliai kabėdavo ant veidrodžio ten, kur jos ir buvo juos palikusios, berniukų plakatai su nuogom bobom taip pat dengdavo vaikiškus tapetus nepaliesti, tik šiek tiek išblukę nuo rytinės saulės. Per filmus.

Suaugusiems vaikams trumpam grįžus į savo kambarius, nesvarbu, kokia proga, kambariai tyliai šnabždėdavo jų praeities istorijas, apie tylų sliūkinimą namo grįžus daug vėliau, nei leistina, grįžus susikibus virpančiom rankom su Kažkuo. Apie paaugliškas ašaras, išbliautas į pagalvę, kuomet atsibudus ryte ji dar būdavo šlapia, o išsižiovavęs paauglys net neprisimindavo, dėl ko konkrečiai bliovė. Apie visas iš įvairių pusių trankytas duris. Apie naktinius sms po antklode, pasakojančias apie mėnulius, pingvinus, apie tylų tikėjimąsi. O dar tie paveikslai ant sienų, nuotraukos prismeigtos adatėlėmis. Kiekvienas paveikslas su savo istorija, su savais mėnuliais, kiekviena nuotrauka primena, kiek alaus ten buvo išgerta, kiek ežerų išbraidyta, kiek daug kalbėta, bandant atrasti save ir kitus savyje. Per filmus.

Kambariuose likę ir seni suplyšę, lopyti ir perlopyti džinsai, burtų knygos, kuomet vaikai tikėjo, kad prigavus savo simpatijos šešėlį ant popierėlio ir priklijavus jį lipnia juostele, tada popierėlį užšaldžius vandens sklidiname plastikiniame butelyje, simpatija atkreips į juos dėmesį. Kiek šešėlių klijuota, kiek rožių puselių upėse skandinta, kiek guobos šakelių kaspinėliais rišta. O simpatijos nueidavo pas tuos, kieno veidai keturioliktaisiais gyvenimo metais būdavo simetriški ir smakrais nemigravo spuogai.

Slapčiausiuose kambarių kampuose suslėpti vaikystės dienoraščiai, tokie, į kuriuos vaikai dar rašydavo ranka. Lapai sugeltę, rašalas vietomis išblukęs, bet tarp lapų slepiasi natūralių plaukų sruogelė, nuotraukos iš pirmos neblaivios kelionės prie jūros, kadaise kurtų dainų akordai (keturi), o tekstai ne tokie ir prasti. Į dienoraščius prikišta lapų, kuriuose rašyta ekspromtu, lauke, laiptinėje, traukinyje, kai kurie lapai užverkti, kai kurie sulamdyti, plėšyti ir klijuoti, kai kuriuose parašyta tai, ko užaugę vaikai nė už ką nenorėtų leisti rašyti saviems vaikams.

Kambariai tyliai apkabina visą tą praeitį, susupa į save, ir niekam nerodo, tik tiems vaikams, trumpam, netikėtai grįžusiems, per Kalėdas, jubiliejus, laidotuves. Tiems laimingiems vaikams, kurių kambariai nepaversti į sandėlius, ir neišprievartauti visais įmanomais būdais, kaip kad nutiko manajam. Visai ne kaip per filmus.

9 laik

, , ,

Vieta jūsų įžvalgoms :

  1. viz3
    2012.06.27 @ 19:52 linkas

    Būdamas neapsakomai iškrypęs, pageidauju išprievartauto kambario nuotraukos.

  2. crazy
    2012.07.08 @ 09:00 linkas

    Nepamiršk, kad per tuos amerikietiškus filmus ten nuosavi namai su bent 10 kambarių, tuo tarpu kai mūsų tėveliai tenkinosi 2-3 kambariais daugiabutyje:)
    Tad gal neverta labai pykti ant savo tėvų? Jie tiesiog neturėjo tinkamų salygų užkonservuot tavo kambarį:)
    Beje, mano/brolio kambarys irgi paverstas pusiau sandėliu… – reiks ten pasitvarkyti artimiausiu metu:)

Išsikalbėk ir būsi išklausytas

PAGRAŽINK KOMENTARĄ:

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>

Užsisakyti šias įžvalgas
«