Rytai yra labai suktas laikas. Prisimenu rytus mokykloj – tamsa ir šaltis, miusliai su pienu, pirmosios pamokos stebint savo nelabai gražų paauglišką atspindį lango stikle. Bandelės ir saldi arbata, neėjimas parūkyti. Prisimenu rytus univere – dažnai pramiegoti, beveik visada pachmielni, nuraudę prisimenant praėjusį vakarą Bixuose. Prisimenu rytus ne taip ir seniai praėjusią vasarą – auštant eidavau namo Stepono gave, susivėlusia galva, supyšusiom pėdkelnėm, su neslepiama šypsena skruostų duobutėse. Prisimenu rytus ką tik praėjusį rudenį – kvepiančius juoda kava, valant šunelio primyžtus vandenynus, išlydint M. į darbą ir žaidžiant namų šeimininkę.
Dabar prasidėjo rytai lediniame troleibuse, nepavalgius ir neišgėrus kavos, nes pykina nuo nenoro kažkur važiuoti, ten, kur tikslas pasiekimas po pusės valandos, o pro duris praeini tik su plastmasinės kortelės pyptelėjimu. Hello, my name ir Amy, how can i help you? Can i have your infonotice number, sir? Kasdvivalandiniai parūkymai ir plepėjimai tarp skambučių su L. ir P., kurie bent kažkiek praskaidrina darbinę rutiną. Ir nuolatinis skaičiavimas, kada viskas baigsis, ateis Kalėdos, ir mes su M. sėsim į traukinį ir dingsim bent savaitei povelnių.
Nes darbe negalima nešioti džinsų, tačiau toleruojamos suplyšusios kostiuminės kelnės, negalima prie kompo laikyti kavos, tačiau niekas nieko neminėjo apie šnapsą, ir snikersai kainuoja pigiau nei kioske prie stoties. Darbe aš galvoju apie M., ir kad jam dabar dar nesmagiau, galvoju apie šunelį, kuris irgi blūsta iš vienatvės, galvoju apie žmones, kurie tokius darbus dirba ne laikinai, o visada. Nuotaiką pakelia thank you, darling ir pasivažinėjimai liftu parūkyt po lietum.
Tiesa, aš dar noriu laikytis teises ir lankyt kulinarijos kursus, gaut diplomą ir nieko su juo neveikt. Gal netgi išsilaikyt teises ir vežt pankus pavasarį į Gadi su geltonuoju mikriuku, kuriam krenta durys ir nelaiko akumas. Bet užtai jis jaukus ir nostalgiškas net man, ką jau bekalbėti apie M. Ten kažkur tarp bardako tebesimėto Avarinio Įėjimo kompaktas, kurį mes pirkom su nuolaida tą vakarą, kai aš gėriau antibiotikus ir švepsą šotais ir buvau labai labai įsimylėjus.
Taip ir gyvenam, o rytus praskaidrina naujoji lempa disco ball’as, nepilnai atremontuotą kambarį pavertęs vakaruškų meka.
Comments are closed.