supista bokalo magija

Pasaulyje anapus baro yra daug neteisybės. Kai iškiši nosį iš mylimiausio rūsio ir pasileidi Vilniaus gatvėmis, kurių univierą nebūtinai esi baigęs, supranti, kad kelelis nevisada lygus, o asfaltas tik ir taikosi pisti tau į nosį. Spėju, dėl to visi niekšai ir geria, kad galėtų pasiteisinti tuo girtumu, susivynioti į jį lyg į šiltą vilnonę skarą, negeliančią skruostų, ir užmiršti visas nesėkmes, negandas ir skausmelius.

Susivynioję į šiltą girtumo skarą jie jaučiasi gražūs, faini, tobuli, jų svajonių princai ir princesės krenta jiems į lovas, hamburgeriai nenusėda ant šiknos, o alus – ant pilvo, darbai prasideda ir pasibaigia patys, rytais šviečia saulė, o vakarais – raudona pilnatis, kuomet visi iškvaišta, praranda nekaltybes miesto parkuose arba išvažiuoja į kairę ir negrįžta niekada. Rodos, tada viskas būna taip šiltai užpildytai gera, nebelieka nieko, dėl ko kartais tenka gerti valerijonus šalia vodkės, nebespaudžia deadlainai ir pažįstami keisti vyrai nesituokia su savo keistomis moterimis iš ne tokių ir keistų reikalų, viskas būna gerai, nešlampa batai, ir visi, kam jie pasiūlo po piet susitikti, sutinka, arba, dar geriau, nereik nė siūlyt, nes siūlo jiems.

Toj girtumo skaroje jie išsiraito traukinių bėgiais, tarp žaliuojančių beržų, traukiniai lekia prie jūros, o prie jūros laukia jūros, ir ledinis vanduo apsiveja apie kojų kauliukus, nusileidžia saulė, tiesiai į raudono vyno butelį ir galima susisupt į smėlio patalynę, nes smėlis nebyra, negraužia, netarkuoja ir netrukdo.

Ir kai jie galiausiai pakelia galvas nuo baro paviršiaus, nusivalo seilę, nutekėjusią lūpų kampučiais ir pakelia sekantį bokalą alaus, viskas grįžta, nes viskas grįžta, kada jie nori, ateina, kada jie nori, ir dingsta, kada jie nori. Vilnonėse girtumo skarose. Kur moterys gražios, o vyrai – vinai dyzeliai.

Ir kartais, baro gilumose, išsilukštena kalbos apie planus. Kalbos, kaip geriau neturėti, nei turėt. Plano. Nes kai turi planą, stengiesi dėl jo išsipildymo. Jei pavyksta – džiaugiesi, jei ne – lieki nusiminęs. Kai neturi plano, nesistengi dėl jo išsipildymo. Netyčia kam nors nutikus, džiaugiesi dvigubai, nenutikus – net nesužinai, kad kažko nenutiko, nes nieko nelaukei. Telieka pakelti galvą, ir susipilt tą paskutinį. Arba prieš.

išgalvoti personažai, pjankė, žmonės