Anksčiau, vaikystėj, man patikdavo sirgti. Jei tik liga ateidavo be aukštos temperatūros, kuomet matydavau baisias haliucinacijas, viskas sueidavo labai gerai. Kartais tam šventam reikalui net valgydavau ledokšnius, nuluptus nuo langų stiklų. Visų pirma, taip, galėdavau neiti į mokyklą. Žinoma, pasižadėjus, kad popiet laidiniu telefonu paskambinsiu kokiam klasiokui ir išsiaškinsiu, kas namų darbų.
O tada gulėdavau. Tėvai išeidavo į darbą, o aš gulėdavau. Kadangi sirgdavau, senelis man skaitydavo Plėšiką Hocenplocą. Čia buvo viena iš knygų numero uno. Senelis mokėdavo itin kokybiškai apipavidalinti tiek Hocenploco balsą, tiek berniukų spygavimus. Tik su princese sekdavosi prasčiau.
Pietums man išvirdavo pieniškų dešrelių, jas valgydavau su savo firminiu padažu – kečupą sumaišius su garstyčiom. Toks aštriai salsvas išeidavo, žinant, kad kečupas būdavo tais laikais blyškiai skaidrus, o garstyčios saldokos. Kadangi sirgdavau, galėdavau valgyt be bulvių ar kokių ten daržovių.
Dabar sirgti man nepasakyčiau, kad patinka. Taip, galiu neit į univerą, bet kad aš ir taip į jį neinu. Taip, turiu puikią dirvą susitelkimui į bakalurinį, bet aš labiau telkiuos į filmų peržiūras. Knygų laikai are so far gone. Nors Plėšikas Hocenplocas tebestovi mano kambary. Tiesa, ne ta pati knyga, kurią skaitydavo senelis. Ji kažkokiais nesuprantamais mamos metodais buvo atiduota į labdarą, o aš (ir ne tik aš) turėjau daug ir nuobodžiai stengtis, kad atgauti būtent tokio, senojo leidimo, knygą.
Dabar aš verduos stiprią aštrią citrinos, medaus ir imbiero arbatą, valgau išskirtinai česnakus ir pykstu ant viso pasaulio. Bakalaurinio nerašau, dešrelių nevalgau. Aktyviai galvoju apie tris renginius, kurių nė už ką neagaliu praleisti sekančią savaitę. Svarstau apie antibiotikus, kuriuos susitaupiau po kažkokio sirgimo ir kurie guli mano stalčiuj. Prisimenu, kaip prieš gerą savaitę sakiau kolegei, kad kažkaip įtartinai seniai sirgau. Tai primena mano beviltišką gyrimąsi, kaip manęs nėr supakavę mentai už gėrimą viešoj vietoj.
Ir svarbiausia, nei aš ledokšnius valgiau, nei nuoga pusny gulėjau, tik apsimūturiavus megztiniu, pripučiamu paltu, PĖDKELNĖM po džynsais ir vilnoniu šaliku išgėriau ant bortelio žalių, o tada iki ryto įvykdžiau iš kojų verčiantį maršrutą Vilniaus gatvė – Pilies – Didžioji – Pylimo. Ftw.
Girdėjau sakant, nuo tokių peršalimų, kai nėr temperatūros, pipirinė gerai ištraukia?
2010.12.08 @ 11:36 linkas
Ei, neuždėjai perspėjančio ženkliuko. Todėl, ką tik perskaičiau ir nusičiaudėjau (: Einu ieškotis imbiero užkrimsti.
2010.12.08 @ 13:16 linkas
et, neblogai skaitosi šitas įrašas ką tik grįžus iš gydytojos su receptuku rankoj. ir jėėėzau kaip norėčiau dešrelių dabar.
man tai kaip tik patikdavo, kai užkildavo labai aukšta temperatūra, nes kai užkyla nedidelė, tai nelabai kas kreipia į ją dėmesį, nors jautiesi šūdinai, bet va kai aukšta pakyla – tai ir haliucinacijos (mano atveju, visai smagios) atsiranda, ir visi šeimynykščiai (nežinau, ar gerai parašiau) ateina šalia pabudėt, pašnekint, priperka, ko nori :)
2010.12.08 @ 13:34 linkas
as tai neinu pas gydytojus dėl peršalimų, nes jie tik antibiotikus visais atvejais išrašo. nebent ten jau visai su bronchitais užsikriokiu :)
tai gerai tau, kad normalios haliucinacijos, mane tai užuolaidos smaugdavo ir sienos judėdavo viena prie kitos:D
2010.12.08 @ 14:50 linkas
va va, tonzilitą įsigijau, tai išrašė antibiotikų, niekur nesidėsi.
mano tipinė haliucinacija buvo toks žalias blynas, kurį varinėdavau po lubas ir sienas :D smagūs laikai buvo, dabar užkyla iki 39 ir nebepasirodo mano draugelis vis tiek :/
2010.12.08 @ 22:21 linkas
pz 39, mane jau greitoji vežtų. sėdžiu su 37,2 ir jau mirinėju, o artėjant prie 38 (kas o jergau itin retai būna) ir balti arkliai kosmiškai artėja :D
2010.12.10 @ 00:06 linkas
O man ir iki 39 retkarčiais pakyla, bet nei sienos juda nei kitaip vaizduotė šėlsta. Kaip čia taip jum sekasi :D
2010.12.11 @ 22:30 linkas
Man numero uno sergant buvo Danuko Dunduliuko nuotykiai :)
Dabar papasakok, kaip imbierą verdi? Niekada to nedariau, o šaldytuve guli šmotas.
2010.12.12 @ 01:19 linkas
Gerk 3 devynerias su arbata. Nu aišku ne litra :-D Mama padaro kartais iš naminės degtinės ir kažkokių tų žolių. Tai kai peršali labai gerai būna prieš miegą. Gaila dabar neturėjo. Būčiau koki puslitrį prigirebęs. Dar alus kartais padeda ir miegas ir vlagymas normalus. O pas daktarus nereikia eit :-D aš tai einu tada kai nebepaeinu ir vistar gyvas
2010.12.13 @ 21:33 linkas
buržujau, aš į pusę litro vandens įdedu Gerą valgomą šaukštą medaus, visą citriną supjaustytą ir Gerą gabalą imbiero, užverdu ir paverdu 5 min ir geriu:) visi peršalimai nudulka. tik čia jei aštriai pakenti, jei ne, tai neišgersi:) ai dar prieš geriant sugrūsk kaip nors citriną su kokiu grūstuvu ir nukošk ten viską. aš dar aišku suvalgau po to tą imbierą :D
šeškai, kaip tai nelitrą?…. mano mama padaro Stumbrinės! labai neblogas reikalas, į vodkę įdedi stumbražolių ir palieki, nuo visokių apsinuodijimų sako labai gerai (apsinuodijimu MAISTU;). o aš žinai kaip gėriau, čia supermamose beroc radau receptą :D į karštą vandenį medaus sutirpdinau ir stopkę tos stumbrinės (nors ten paprastą vodkę rašė) ir dar čili pipirų. šlyštu buvo po pusės puodelio, bet kitą dieną pasveikau :)
2010.12.13 @ 21:34 linkas
ai nu ir aišku imbierą prieš verdant supjaustyt reik :)
2010.12.15 @ 14:32 linkas
vakar įsitikinau, kad “žalios devynerios” veikiau geriau nei lašai nuo slogos. o ir linksmiau!