Moments

Ir taip, ji pasikasė pakaušį. Visa veikla atrodė beprotiškai įprasminta. Ji kėlėsi. Linkomanijos reitingą. Ji gėrė. Arbatą su pienuku. Ji čiulpė. Neo-anginą. Viskas nuo pradžios iki galo buvo tobulai išbaigta. Kambario temperatūra. 15◦C plius minus. Megztinis. Sako, islandiškos avies vilnos, islandiškos bobulės mezgimo. Nagų lakas. Nutrupintas ir nutrupėjęs. Katė. Su žieminiu sidabriniu pokailiu. VLC. Lostlostlostlost.

Šiom kerinčiom dienom teko pagalvoti. Ar man ėmus ir pasimirus (tikiuosi tai padaryti bent kiek grakščiai ir maloniai, nes juk miršta visi, net patys fainiausi), kas nors vartys mano senovinius paaugliškus užrašus ir stebėsis, kaip aš taip ir sugebėjau. Kaip buvau po dvyliktos klasės susidėjus su vietiniu bomželiu narkomanu, dar tais laikais savo aukso amžių išgyvenančioje Zapoje, jis sukdavo tabaką į laikraštį ir visiems mane pristatydavo kaip savo meilužę. Bet tada aš buvau dar sąlyginai padori mergiotė, o jį netrukus išvežė į armiją, nes tada dar veždavo.

Arba jau kiek vėliau, pirmam kurse, buvo vėlyvas bet šiltas ruduo, ir aš savo mylimiausią švarkelį netyčia palikau Tamstos klubo berniukų tūlike, ir stovėjau geras dešimt minučių Subačiaus gatvėj, pusė keturių ryto, ir susigėdinus laužiaus, ar eit pasiimt ar ne. Nuėjau. Barmenas šypsojosi ir palinkėjo saugios kelionės namo.

O paskui aš ėmiau ir nustojau rašyti tuos gražius atvirus užrašiuksus, laikui bėgant vėl pradėjau, tik jau wordiniam formate, ir netrukus mano senasis mielasis asus’as užlūžo ir aš jau buvau juos palaidojus, bet tada asus’ą pataisė, ir jie niekur nebuvo dingę, bet mane tas užlūžimas kažkaip palaužė ir neberašiau.

Galvojau, ir taip prisiminsiu, kaip kažkokiam vyrui po koncerto prie lošimų automatų žadėjau su juo nuo rytojaus apsigyvent, arba kaip Šilo ežere paskendo mano sijonėlis ir namo grįžinėjau su rankšluosčiu ant šiknos.

Arba tikrai neįmanoma turėtų būti pamiršti, kaip pasiklydau ant traukinių bėgių praplyšusiom pėdkelnėm ir durna šviesia galva, ir mielas mėlynanosis mašinistas man parodė kelią namo/į klaipėdietišką klubelį.

Bet dabar galvoju, visai be reikalo nustojau kurt ir saugot tuos užrašiuksus. Norėčiau, kad man ėmus ir pasimirus (bent kiek grakščiai ir maloniai, nes juk miršta visi, net patys fainiausi), kas nors galėtų garsiai visa tai paskaityt – bent jau pasijuoktų tie, kas būtų susirinkę.

Nes šiaip, blemba, ar jūs pagalvojat, kokia supistai graži ta mūsų kasdienybė? Ir net šlykštūs ir graudūs ir bjaurūs dalykai yra gražūs, savotiškai gražūs. Gražu, kaip mes nervinamės, kai tas/ta nerašo, neskambina, nebūna, nemyli, gražu, kaip jaudinamės prieš kažką ar ką nors. Ir kaip eidami namo braukiam pirštais per senamiesčio sienas, ir tinkas nubyra, o pirštai lieka balti.

, ,

  1. Stebuklingas Šeškas
    2010.10.09 @ 20:45 linkas

    Mane vėl pažadino mėntai. Jau tada supratau kad bus linksma diena :D
    kai gulinėjau ligoninėj tai man kolega atvežė knygą “kas verks kai tu mirsi?” buvo labai funy :D

    mergaite aš tave myliu ir kiekvieną įrašą suvalgau labai skaniai

  2. alkoholikairnieksai
    2010.10.10 @ 17:24 linkas

    omaigat pats baisiausias pabudimas mano gyvenime buvo nuo mento su žibintuvėliu:)
    aha, įdomu, kas verks. visiem turbūt įdomu:) norėčiau paskaityt tą knygą bet tingiu.

    labai malonu, kad mane myli;)

  3. deathblow
    2010.10.10 @ 19:50 linkas

    ir vėl gerai parašei ;)

  4. Stebuklingas Šeškas
    2010.10.12 @ 20:27 linkas

    Kai a mirsiu :-D noriu kad visi juoktusi skaitydami mano memuarus :-D

  5. proz
    2010.10.18 @ 01:27 linkas

    labai labai teisingai!

«