Jokiu būdu, kas beatsitiktų, nedaryk šitaip.
Betgi, sakysi, atėjo ruduo. Prašlampa sportbačiai vakarais. Kadangi žmogus jau esi pamiršęs, ką tai reiškia, ryte sukiši koją į tokius pat šlapius. Naktim garsiai lyja, rytais randi balas ant palangės, nes fortkė neuždaryta, arba šiaip vis dar neįstiklinta, kaip pas mane. Atsikėlęs geri kavą arba arbatą, o ne šaltas apelsinų sultis. Ir ieškai vilnonio šaliko ir pirštinių, kad vis dar galėtum lauke išgerti alaus. Tačiau bet kokie paskutiniai pasispardymai lauke galiausiai atveda į mylimiausią barą, ir barmenas besišypsodamas įpila tau brendžio, o paskui įpila žalių, ir sušilęs sėdi kamputy tarp šimto žmonių ir kažką sau diskutuoji, pasijuoki, ir taip jauku, net rūkyt nebesinori. Ir taip, tiesa, rūkyt tampa mažų mažiausiai šlykštokoka, ir tas pakelis wall streeto trinasi tašėj visą savaitę, ir galiausiai prieini prie išvados, kad pirksi nebent vynuoginį mac bareną, arba iš vis nieko nepirksi.
Taip viskas ir sulėtėja. O gal kaip tik prasideda. Kiekvieną vakarą mieste kažkas vyksta. Ministerijoj koncertai, poezija, parodos, šiaip makaliūšas, o rotušės rimi – becherovkos išpardavimas. Ir kol draugai skalauja kojas ramiajam vandenyne, statistinis vilnietis traukia iš skladuko antrą pledą miegojimui. Ir katės gimdo kačiukus, darbe klykia simpatiškas samo kūdikis, mes bijom, bijojom… Ir nors man niekad nepatiko ruduo, ruduo tai purvas, mirtis, agonija ir beprasmės poemos, bet apsidairius, kaip visiem kitiem šitas laikotarpis nurovė stogus, jaučiuosi keistai stabiliai stovinti savo šlapiuose sportbačiuose.
O tasai jutubės klipukas puikiai pavaizduoja, kas tuoj prasidės – suraudonuos lapai ant stalo kalno, termometro stulpelis nukris, prasidės šlapdriba, atsivilks supisčiausia metų šventė, tada visi nusilaks per naujus metus, nespėsim net išsiblaivyt kaip pražys žibutės, nasturtos, viščiukai, tada visi pulsim gert kalio papildus ir rašyt rašyt rašyt skaityt parintis rūkyt tūkyt rūkyt, tada staigiai apsiginsim bakalaurus, net nespėsim smarkiai išsigąst, mamos įsistiklins diplomus, o va tada jau galėsim atsimerkt iškėst šonan rankas ir sakyt – wtf?
2010.09.06 @ 00:11 linkas
na ir gražiai tu čia parašei
2010.09.07 @ 10:41 linkas
Vo vo kaip pasakytu mano kaime. Gavus diplomą pasikeis statusas. Iš alkogoliko studento į alkogolią bedarbį. Poto reiks susirasti žmoną su kuria grįžus iš futbolo būtų gali susirieti, pasimušti, paskui pasimylėti. Ryte atsikelti ir vėl iš naujo
2010.09.07 @ 19:48 linkas
nu :)
2010.09.08 @ 20:21 linkas
Puikiai suėjo šitas tekstas, sėdint su laptopu pižoniškoj picerijoj (nes šalta, ble, ir reikėjo kur nors įlįst). Čia graži padavėja man vis neša ir neša alaus. O aš galvoju, kiek arbatpinigių jai palikt.
Dar galvoju, kad ketverius (penkerius??) metus iš eilės esu pirmakursė, mano diplomas dar toli, aš alkoholikė bedarbė studentė, namie manęs nelaukia joks vyras, kurį galėčiau kiauniškai supyzdint už tai, kad mane iškeitė į futbolą, o po to pasimylėt ant skalbimo mašinos, kurios mano namuose tikrai nėra (galima gi pafantazuot).
2010.09.09 @ 09:22 linkas
Šitas dienoraštis yra gerai
:D ble prisiminimai užplūdo. Kaip vienais metais gyvenom 7. Gerdavom, paskui grįžę namo surengdavom “bokso varžybas” o ryte kartais tekdavo vaikščioti su mėlynėm, bet vis tiek smagu buvo…
2010.09.09 @ 09:37 linkas
ahaha pas abudu jus tokios fantazijos šeima-smurtas-seksas:))) man tai primena debilišką filmą mr. and mrs. smith, kur pitas su angelina iš pradžių šaudėsi ir galabijosi o po to mylėjosi tarp buto nuolaužų:D
žinai kiaune, nors aš niekad nebuvau pirmakursė antrą kartą ir (bent šiandien) turiu darbą, kartais man irgi labai pritrūksta to vyro su kuriuo galėčiau rietis dėl beviltiškų buitiškų smulkmenų o po to mylėtis ant buitinės technikos.
bet, iš kitos pusės, septyniese su chebra norėčiau gyventi labiau:)
pjankė ir razborkės, hehehaha:)
2010.09.09 @ 17:44 linkas
Joa. tada buvo aukso (alaus) laikai
2010.09.09 @ 23:51 linkas
o dabar kokie?:)
2010.09.10 @ 10:57 linkas
Dabar vėl bandau po truputi pradėti gerti Alų.
2010.09.10 @ 13:27 linkas
net nesinori galvot, kas turėjo nutikt aukso laikų pabaigoj, kad dabar pratintumeis _po truputį_ gerti alų
2010.09.11 @ 21:34 linkas
:) buvau netoli mirties… ka padarysi
2010.09.12 @ 01:10 linkas
uf.. tikiuosi dabar viskas tvarkoj – alus padeda juk:)
2010.09.12 @ 09:45 linkas
Alus buvo paskutinis skystis kurį gėriau iki ir pirmasis kurio prašiau atsikėlęs po narkozės. Bet tada visi juokėsi davė tik vandens lūpom sudrėkinti ir sakė kad dabar galėsiu gerti tik degtinę… buvo linksmą gerai kad nors Pain Killeriu 6 kartus per para suleisdavo…
2010.09.12 @ 16:41 linkas
va kur maladiec tekstas
2010.09.13 @ 15:05 linkas
šeškai, nu bet ir sudominai, kas gi buvo nutikę:)
nelabaisuprantu – smagu, kad patiko
2010.09.13 @ 20:29 linkas
Nieko baisaus praplyšo vienas vidaus organas ir tiek
2010.09.14 @ 14:13 linkas
man patinka tavo požiūris;D
2010.09.15 @ 21:06 linkas
Ai nepirmą kartą ant stalo :-D Tai nebijau kažkaip jau
2011.04.11 @ 17:13 linkas
Šakės.. Skaitau, ir laik’inčiau kiekvieną. Vienu prisėdimu, prabėgu kelių mėnesių įrašus. Kremtu, kremtu. Skaniai sueina :) p.s. Nebijok Šiaurės Atėnų. Skaitydama net užsimanau rašyt. Tikrai patinka.
2011.04.11 @ 18:17 linkas
ačiū ;)