Kai žmogus pasako “aš neberūkau”, mano sąmonė nevalingai uždeda ant jo kryžių. Taip pat kai išgrstu “mes tuokiamės”. Arba “čia tai jau gal nebe pagal metus”. Kas per šūdas. Vakar apturėjau pokalbį su ta savo sąmone. Ji pasiuntė mane nachui ir pasakė, kad tikrai nesitaikstys su tuo, kad aš gal ir nenorėčiau dėti tų kryžių.
Žmonės aplinkui tvarkosi gyvenimus. Pradeda rytais tvarkingai skustis. Gal net išsilygina marškinius. Mano močiutė, pamenu, jaunystėj lygindavo ir triusikus. Dar ji bėgdavo per langą pas bernus. Daug ką iš jos paveldėjau, pavyzdžiuj, C++ liemenuką, dėl kurio daug kas nežino, kokios spalvos mano akys.
Taigi, žmonės aplinkui tvarkosi gyvenimus. Jie apsigyvena su kitais žmonėmis, su kuriais gyventi patogu. Nesvarbu, kad tie žmonės su jais niekada neišvažiuos pirmu traukiniu bet kur. Nes jų gyvenimas tvarkingas. Jų banko sąskaita ne minusinė. Jų kojinės stalčiuj surikiuotos pagal spalvą, todėl jie niekada per skubėjimą neišbėgs iš namų su skirtingom.
Tie žmonės nedaro to, ko jau šimtą kartų žadėjo sau nebedaryti. Jie negeria naktim ant palangės su savo sąmone, sąžine ir piktom akim, kurios kartais nevalingai pažaibuoja į blogus žmones. Mano močiutė yra sakius, kad per mano vestuves padovanos man savo sidabrines apyrankes. Taip norėjau tų apyrankių, kad per išleistuves buvau išprašius, kad paskolintų. Matyt, močiutei išleistuvės asocijavosi su vestuvėm, taigi apyrankes paskolino. Tada aš prisigėriau nelegalaus vyno su savo tų laikų geriausiu draugu (kurį buvau slapta įsimylėjus, bet neleidau sau to pripažint, taigi draugystė sugriuvo, nes ir jis buvo mane biški įsimylėjęs ir leido sau tą pripažinti), ir kažkur pamečiau dvi apyrankes. Taigi, manau, močiutė man jų nebedovanos per vestuves, bet ir gerai, nes nebus tų vestuvių, ir nereiks jai meluot, kad kada nors bus.
O žmonės aplinkui tuokiasi. Jie nešioja žiedus ant dešinės rankos bevardžio piršto. Kodėl tas pirštas taip vadinasi? Ir tie žmonės žada sau, kad visada viskas bus gerai. Aš irgi sau daug ką žadu. Paveldėjau iš močiutės kartu su tuo C++. Taip taip, tuoj užrašysiu tau savo torto receptą. Taip, žinoma galėsi surengti aštuonioliktą gimtadienį sodo namelyje, aplink kurį išlaižiau kiekvieną žemės plotelį, kad tik narcizai gerai želtų.
Visi linkę žadėti. Visi mano alkoholikai ir niekšai vyrai man kažką žadėjo. Ir aš savo alkoholikams ir niekšams vyrams daug ką žadėjau. Jie dingdavo, aš dingdavau. Kai kuriuos išveždavo į armiją, kai dar valstybė tą darydavo. Ir likdavo tuščia pieva prie dailioškės, ant kurios bučiuodavomės per vasarines audras.
O šiandien neturiu pinigų cigaretėms, bet aš dažnai taip sakau.
2010.05.20 @ 10:59 linkas
geras.
2010.05.20 @ 12:09 linkas
man tai kiekvieną kart išgirdus šita frazę apie metimą rūkyt mintyse pasileidžia sarkastiškas atgalinis laikrodis, skaičiuojantis laiką iki tos akimirkos, kol šitas žmogus, gurkštelėjęs šiek tiek daugiau alaus, su tavim vėl parūkys. O bevardis pirštas gal dėl to ir bevardis, kad bent ant galėtum ant jo žiedą užmaut. Kiti tai jau užimti.
2010.05.20 @ 12:26 linkas
povilai, ačiū:)
dovile, apie tą pirštą su žiedu galima visą apysaką parašyt>:)
2010.05.20 @ 16:23 linkas
aš neberūkau
2010.05.20 @ 18:45 linkas
nustok varyt ant močiutės, nes rimtai susipyksim vieną kartą per tą tavo supistą sarkazmą ir kitą šūdą kurį tu ant jos krauni. pradeda trimtai užpist. turi apie ką rašyt ir be močiutės. tai ir rašyk. o močiutę, palik ramybėj.
2010.05.20 @ 21:18 linkas
m, na tikėkimės kad bent jau rūkymas tave metė, o ne tu jį:)
miste, šitas supistas blog’as ir yra skirtas supistam sarkazmui.
2010.05.22 @ 00:10 linkas
čia buvo sarkastiškas komentaras į tavo įrašą :) gali dėti ant manęs kryžių, o kiti paleisti sarkastišką laikrodį. mečiau kokius 35 kartus, šitas buvo 36. atrodo pavyko, nors tą sarkastišką laikrodį pats turiu. visi draugai, kurie metė, per visus tūsus rūko, keli vėl grįžo, net po 3 metų nerūkymo. aš per šiuos nerūkymo vienerius metus tikrai parūkyti norėjau tik vieną kartą, o ir buvau blaivas. daugiau net nekildavo mintis, kad ir kiek gerčiau.
gal pavyko?
2010.05.23 @ 10:26 linkas
m, tai matyt jau atėjo laikas tau;) aš niekad gyvenime negėriau nerūkydama, tai matyt man tai per daug susiję, jei jau mest, tai ir tą ir tą reiktų.
bet vistiek manau, kad su nostalgija prisimeni šitą blogą įprotį ir kai kuriuos su juo susijusius saldžiai karčius aspektus. jei ne – tada tikrai pavyko! :)
2010.05.26 @ 01:24 linkas
su nostalgija prisiminimų buvo. bet šiaip mažai. paprastai pamatęs rūkančius net pasidžiaugiu savo kova. nebent sėdint miške po ištemptu tentu, lietui lyjant, žiūrint į besileidžiančią saulę, prieš nosį tyvuliuojantį ežerą, nei vieno uodo, 22 laipsniai šilumos, šalia moteris ir va tada apima saldaus dūmo nostalgija :))
2010.06.05 @ 20:24 linkas
Gerb. miela alkoholike (kaži kaip reikia šiam gyvenime jaustis, kad tokiu padugnišku vardu save vadinum) šio blogo savininke, man patinka tavo sarkazmas, o asmenybinis išsibarstymas beveik žavi. Tik vat nesuprantu, kodėl tokie kaip jūs į “tvarkingai surikiuotą gyvenimą” žiūrit kaip į šūdo krūvą? Kas, tavo manymu, yra blogai? Mažai adrenalino/spontaniškumo/laimės/vitališko gyvenimo? Per daug susikaustymo/logikos/rimties? Ne pirmą kartą susiduriu su tokiais anarchistais, kurie, didžiuodamiesi išgerto alkoholio kiekiais, piktinasi besituokiančiais, gimdančiais vaikus, turčiais pastovių pajamų ir t.t. Man tiesiog įdomu. Ačiū :)
2010.06.05 @ 20:24 linkas
Ne, nesislepiu
2010.06.06 @ 01:35 linkas
miela Monika, šio blog’o pavadinimas (alkoholikai ir niekšai) toli gražu nereiškia, kad taip čia vadinu save (ne tiek svarbu tai, kiek šiame apibūdinime yra manęs), tai kiek daugiau orientuota į tai, kodėl ir kam rašau. bet, man asmeniškai, alkoholikas tikrai ne visada yra padugnė.
jūs į savo klausimą pati ir atsakėt. galiu tik pridurti – taip.
aš nesididžiuoju išgerto alkoholio kiekiais. nesididžiuoju pragertomis gyvenimo galimybėmis. aš nesipiktinu “tvarkingai surikiuoto gyvenimo” žmonėmis. tiesiog gyvenam reliatyviam pasauly – mums trūksta to, ką turi jie, jiems trūksta to, ką turim mes. aš dar apie tai parašau.
tiesiog, visą laik kitam kieme žolė atrodo žalesnė/geriau nuravėta/labiau sudžiūvus – kiekvienam savaip. čia rašau absoliučiai iš subjektyvios pusės, nesistengdama pateikti sočių argumentų ir pakankamos erdvės plačiai diskusijai, man tai daugiau erdvė išvemt (atsiprašau), tai, ko realiam gyvenime nenoriu aplinkiniams užkraut.
ačiū už klausimą, ir už tai, kad skaitot;)