Mažos paslaptys stiklainiuose nuo agurkų

Mano priklausomybė gėrė mane iš butelio plačiu kakleliu. Mano priklausomybė nuolat apsipildavo manimi, kaip apsipilama kaskart dėl to kaklelio platumo. Ji tyliai nusikeikdavo, nes mano priklausomybė buvo neįtikėtina dama, užsilikusi dar iš devyniolikto amžiaus pradžios.

Mes su priklausomybe gulėdavom ant šlapios žolės, ir rytinės boružės ropodavo pašiurpusia mano oda. Jei tik damų oda apskritai šiurpsta. Gulėdamos stebėdavom, kaip iš lėto išdžiūsta rasa. Nuo nutriušusių dobiliukų, nuo butelių plačiais kakleliais ir nuo mūsų paraudusių veidų. Nes damos rausta, kukliai nudelbusios akis.

Mano priklausomybė, nepaisant jos manierų, likusių nuo devyniolikto amžiaus pradžios, buvo dar labai jaunutė. Jai dar mokytis ir mokytis buvo iš manęs, nors ji to niekada ir nepripažindavo. Prisiskaičius Radausko, ji glostydavo mano vyrams nugaras ir piešdavo ant jų tų medžių, kurie auga mums po langais, žiedelius. Nepaisant to, kad jie žydi tik vėlyvais pavasariais ir labai trumpai.

Bet per tuos žiedus mudvi mes ne kartą negrįžom namo.

Mano priklausomybė dėl savo simpatijos Radauskui niekada neskaitydavo Salomėjos Nėries, ir užpustytais žiemos vakarais ji lindėdavo stiklainy nuo raugintų agurkėlių, tame pačiame, kurį ištuštinom vienuoliktoj klasėj su nol’penkiais degtinės ir miegojom apsikabinusios stalo koją. O gal tai dariau viena, be jos, nebepamenu. Gal vienuoliktoj klasėj dar nebuvom tiek prisijaukinusios, kad kartu gertume po stalu.

Tame stiklainyje kitais metų laikais laikydavau alaus kamštelius, baltus centus, batareikes pridavimui ir subtilius niekučius, kuriuos man buvo kažkas padovanojęs. Jei kas ironiškai paklausdavo tai jau kažkas padovanojo, ar ne, visada paneigdavau šią nedidelę savo silpnybę.

Blogiausia, kad mano priklausomybė tomis ilgomis žiemos naktimis niekada nemiegodavo, ir įkyriai belsdavo į stiklainio kraštelį kokiu nors aštriu daiktu – klik klik – gal kriaukle, ar moneta, ar tušinuko širdele. Tada aš sapnuodavau vandenynus ir laimę nešančias triušio kojeles, kurios iš tiesų tebuvo triušio lavono dalys, nudažytos geltona spalva.

Kartais išleisdavau savo priklausomybę iš stiklainio pažadėjus, kad tikrai nesušlaps kojų į ištižųsį sniegą. Išgerdavom tada kartu saldžiai kartaus limonado iš butelio plačiu kakleliu ir ji, atsidususi pro langą, grįždavo į stiklainį. Palaukdavo, kol užmigsiu, ir vėl pradėdavo belsti į kraštelį. Tik tik, tik tik – šį kartą raktu, kuris nieko nerakina, puikiai skirdavau tą garsą, net kiaurai per sapnus.

, ,

Vieta jūsų įžvalgoms :

  1. proz
    2010.02.26 @ 14:07 linkas

    skaityti tave ir skaityti

  2. alkoholikairnieksai
    2010.02.27 @ 11:46 linkas

    tave irgi;)

  3. momo
    2011.12.22 @ 19:48 linkas

    “Bet per tuos žiedus mudvi mes ne kartą negrįžom namo”, – ak.
    Aš po visų “susiėmimų” ir išklydimų – vėl – vis dažniau prisimenu tuos kambarius, kuriuose būdavo rūkoma atsidarius langus.

Išsikalbėk ir būsi išklausytas

PAGRAŽINK KOMENTARĄ:

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>

Užsisakyti šias įžvalgas
«