supista bokalo magija

– You do drink, dont you, sir?

– I just said i’m a writer, of course i drink.

Štai aš negaliu rašyti negerdama kavos. Laikausi, kol kas, galiu rašyti neišgėrus alkoholio. Bet, kiek pažįstu šį pasaulį, čia tik laiko klausimas. O aš nežinau, kas yra laikas. Žinau tik, kad jau nuo septintos klasės nenešioju rankinio laikrodžio, kai vieną naktį, neištvėrus įkyraus tiksėjimo, uždusinau jį pagalve.

Turiu mitą galvoje, kad man geriau sekasi rašyti rūkant. Bet negaliu to pilnai patvirtinti, nes labai mažai esu tai darius (ne mažai rūkius, o mažai rašius rūkant). O ir tie rašymai rūkant veikiau buvo psichoterapija staigiai užklupus piktam panikos vilkui. Gedimino kalno papėdėj.

Pats rūkymas man irgi buvo psichoterapija. Čia palieku minutėlę gardžiam cinikų juokui. Kiekviena cigaretė ne tik atimdavo kelias minutes (valandas? dienas?) iš mano gyvenimo, bet ir užsifiksuodavo dar kažkur. Visose jūsų dūmuose paskendusiose virtuvėse, aplink besimalant šunims, kai kepėm space-blynus pirmam kurse. Visuose mažuose nuomuojamuose kambariuose, pilnuose tapetų ritinių, čiužinių ir tuščių butelių. Visuose jūsų balkonuose ant margų pledukų, kur dangus visad būdavo debesuotas.

Neprisimenu, kodėl pradėjau rūkyt. Bet atsimenu, kaip pirmą kartą pirkau sidabrinį marlboro ir rankos drebėjo. Tada vienas tapytojas, labai gabus ir visa kita, tapė mano portretą, lyg tyčią labai nevykųsį. Ir tapydamas klausėsi kažkokio iš proto vedančio laundžo, ar kažko, dabar tame nesigaudau, tada nesigaudžiau tuo labiau. Aš sėdėjau ant kažkokios pakylos ant klibančios kėdutės, pro palėpės langą švietė balandžio mėnesio saulė, ir aš sugalvojau, kad norėčiau parūkyt.

Per tuos visus penkis metus porą kartų norėjau mesti. Vienas kartas truko dvi savaites be vienos dienos, ir tai dienai sutrukdė antino gelbėjimo ekspedicija. Antras kartas truko keletą dienų ir tada aš įsimylėjau.

Na, ko ir benorėt, visada pasiduodavau kvailiems malonumams. Sirgdama bronchitu vieną pavasarį rūkiau mėtinį tada dar barclay, ir jis netyčia įkrito į Vilnelę, ir džiovinau cigaretes, o kai jos išdžiūvo, buvo rudos ir bjaurios, bet aš vis vien nemečiau rūkyt, nors tada tik sirgau bronchitu, o ne gelbėjau gyvūnų teises ir tuo labiau nebuvau įsimylėjus.

Ir kaskart, kai mes išeinam iš mylimiausio baro parūkyt, ypatingai, kai dar būna vidurys dienos, o mes jau po poros bokalų, man labiausiai patinka pūsti dūmus skubančioms pro šalį damoms pavymui, kai apsnigtas asfaltas mano akių lygy, o virš galvos kabo holivudo verti varvekliai.

baras, cigaretės, praeitis