Apie british dry cider ir viešus wc

Yra dviejų tipų žmonės: tie, kurie viešą tūliką po savęs palieka gražesnį nei rado ir tie, kurie nepalieka. Kad bachūrai gali kažko nepastebėti, aš suprantu, nes pati su tokiu gyvenu, bet kad bobos gali lengva dūšia palikt kruvinus dangčius ir nenuleistus šūdus po jais, tai man jau virš visko. Taip visai ne happy pasibaigė vakaras Happy Brew bariuke, kuriame turėjom semtis žinių apie juodąsias skyles, bet pasisėmėm tik pilnus plaučius CO2 mažiukėj salytėj su dar 30-ia susigrūdusių smalsuolių. Super hipsta craft kvietinis irgi negelbėjo, nes jo skonis buvo kaip šnekučio kanapinio ir net AŠ palikau pusę butelio mirčiai brome. O šiaip jei darai renginį, kuriuo feisbe suinterestuoti tūkstantis žmonių, tai gal būtų visai good idea pasirinkti ne kišenės dydžio vietą, kurioje net langai neatsidaro.

Yra dviejų tipų žmonės: tie, kurie mėgsta british dry obuolių sidrą ir tie, kurie nemėgsta. Vakarą išgelbėjo Prohibicija su savo nerealaus skonio ir nerealaus brangumo Hogan‘s – dabar sėdžiu, googlinu, ir matau, kad apart barų jo niekur nėra nusipirkti, nebent Bottlery pardėj subačiovkėj, kuri turi vieną likutinę bonkę, arba iš Sidro Namų, kurie parduoda tik didmena licenzijuotom įmonėm. Pats Prohibicijos barmenas purto galvą, kol supranta, ko iš jo noriu – nee, nei DRY, nei FRENCH REVELATION mes nebeturim, turim tik MEDIUM – pirmą bonkę ištraukė iš šaldytuvo, antrą, kurios grįžau po valandėlės, jau iš sklepo. Srsly?? Pasijutau vienintele to sidro gėrėja, o su tokiom pajamom kaip mano, ne kasdien gurkšnosi dulkėtą buteliuką už 4.5. Suprantu, kad grįžus pas juos dar po mėnesiuko turėsiu gert kokį pussaldį perį. Lietuviai nesupranta gero sidro! O tie, kurie supranta, turi jį pirkti bare už 4.5 eur arba tenkintis Vilkmergės draft, kuris yra geriausias popular pasirinkimas iš blogiausių.

Yra dviejų tipų žmonės: tie, kurie lieka ištikimi sau ir tie, kurie nelieka. Neneigsiu, pati smarkiai pasikeičiau nuo early twenties iki late. Nebegeriu šnekutinių kanapinių alų, o jei kiek ir išgeriu, tai kitą dieną vaikštau sopančia galva ir kvėpuoju burbuliukais iš mineralkės. Nebepakelių nei tūsovkių, nei nemieganakčių, pagirios man panašu į būseną po gimdymo. Nerūkau žolės ir neinu į miestą tam, kad rasčiau nuotykį. Bet aš nesmerkiu tūso kartos. Nesuprantu, kaip galima visą jaunystę prasišniot on the edge, o „susitvarkius gyvenimą“ šlietis verygai prie šono ir neigti jaunystės gaivališką dvasią. Ne iš mamos perspektyvos, tikrai ne iš jos, šia perspektyva tais klausimais laviruoti dar nemoku, bet, dievaži, jaunos dienos ir skirtos festivaliams. Tiesiogine ir perkeltine prasme. Jos skirtos degtinei ir alui, šokiams ir flirtui, bėgimui iš pamokų ir atsibudimui ant nepažįstamos pagalvės. Lauko kavinėms švintant, trise rūkomai cigaretei, ekspromtinėms kelionėms ir purviniems sportbačiams

Kai pagalvoju, kad visa tai jau turėjau, kad turėjau ir nebetūrėsiu, man susopa širdį. Kai pagalvoju, kad visa tai gali turėti mano sūnus, man paspartėja širdies ritmas – o su kuo? O ar saugiai? O kur ir kaip ir ar ilgai? O ar nesušals, ar nesuduš, ar nepaklys? Tačiau kaip besijausčiau, aš stengsiuosi įkrėsti proto jam į galvą, įžiebti pasitikėjimo savimi jo širdy ir įskiepyti jam giliai, kad manimi galima pasitikėti – o tada paleisiu į visus tuos festivalius stačia galva, kad švęstų gyvenimą, kol tos šventės linksmiausios. Ir aš iš paskutinių stengsiuos netapti tokia, kaip tos mamos, kurios urzgia dėl perplėštos kelnės, dėl supurvintos kuprinės, dėl vietomis apkeistų darbų, o paskui dejuoja, kad vaikai nebėga pas jas dėl perplėštos širdies, dėl supurvintos karmos ar apkeistų vietomis gyvenimo rolių.

Tikiuosi, kad viską padarysiu teisingai, o tos klaidos, kurių neišvengsiu, nesutrukdys mums su sūnum po 20 metų sumušti british dry bokalais.

2 laik

skaityt įžvalgas

, , , , , , , , , ,

Susimylėkime facebook’e

Ai bala nematė>>
Bus tikrai malonu, jei paseksite blog’ą facebooke :*

https://www.facebook.com/alkoholikairnieksai/

skaityt įžvalgas

, , , , , ,

Shortcut to happiness

Vasarą eina į pabaigą.

Paskutiniu metu daug kas eina į pabaigą ir tai nėra blogai. Vynas eina į pabaigą, nors ką tik įsipyliau pirmą taurę. Taurės eina į pabaigą, nors ką tik turėjau tiek, kad netilpo į lentynas. Niekada negalėjau gerti vyno iš kitokios, nei vyno taurės. Vyno taurės yra vyno taurės, ir tai, kad man, Rašytojų Sąjungos Salione paprašius dvigubo raudono vyno, jį supylė į pina colados taurę yra mažu mažiausiai SAD. Vyno negalima gerti nei iš vienkartinio puodelio, nei iš arbatos ar kavos puodelio, nei iš stakano, nei iš likerio taurytės. Vienintelė išimtis gali būti taikoma vienkartiniam kavos puodeliui, kai vyną geri Gedo prospekte arba bažnyčioj. Vyną galima gerti arba iš vyno taurės, arba iš butelio.

Namuose taip pat visada turiu valerijono tinktūros. Valerijono tinktūrą geriu, kai vynas būna nuėjęs į pabaigą, o man pasidaro arba liūdna, arba pikta, arba šiaip striomna ir viskas vienu metu. Paskutiniu metu mano nervai dažnai eina į pabaigą. Mano Obsessive-Compulsive tamsioji pusė vis labiau perima vadžias ir aš pati nejaučiu, kaip penktą kartą valau viryklę, šveičiu kriauklės kraną ar siurbiu kilimus, ir manyje gyvena ir kunkuliuoja begalinis poreikis, kad būtų švaru, būtų kvapnu, aš noriu gyventi Ikėjoj, noriu gyventi bent jau Mindaugo Maximoj, kur produktai surikiuoti kaladėlėmis ir gali nusipirkti amerikietiško steikų padažo ir kanadietiško klevų sirupo.

Kartais pagalvoju, kad tokius uraganus sukelia gluten-dairy-sugar free gyvenimo būdas, tiesiog žmogus negali likti visiškai sane, jei šitaip valgai. Tu tiesiog tyčiojies iš sistemos ir finale ji vistiek pasityčios iš tavęs. Bet šiuo metu noriu užpakalį inkišt į bent jau 40 dydžio džinsus ir nematau kito būdo levituot šitoj realybėj  – nemaišoma su durpėm dar vieno addiction.

Į pabaigą eina kava, migdolų pienas, vienkartiniai rankšluosčiai, razinos, saliero šaknis, balzamiko actas ir rūkytos paprikos milteliai.

Paskutiniu metu vėl bandau grįžti prie Ilzės eksperimento ir nusipurtyt negatyvą, kuriuo esu apsisukus kaip kokiu sexy kašmyro šaliu. Išsitryniau iš feminizmo grupės feisbuke. Stengiuosi nežiūrėti VAlesiaus foto, neskaityti AJegelavičiūtės komentarų ir delfio straipsnių antraščių. Turiu pripažinti, kad man po paskutinės pokalbių laidos vėl ėmė patikti BTiškevič, nes boba susirado diedą ir grįžo į pozityvo kelią.

Užrašams: reikia kuo skubiau nuvažiuoti į Ikėją nusipirkti vyno taurių. Trukdis: Ikėjoj dažniausiai nusiperku papildomą vonios kilimėlį, patalynės komplektą su akcija, peilių rinkinį (nes senieji atšipę, o aš nemėgstu galąsti), dirbtinį lubiną, kvepiančių žvakių, dėžutę daikčiukams, lempučių, žaislą vaikui ne pagal jo amžių ir dar kartais kokį nors baldą. Vis dar neturiu tiek pinigų, kad galėčiau laisvai pasitaškyti Ikėjoje ir paskui nesriūbauti, kad vėl neturiu lyšnų babkių ant Aperolio bonkės, kuriai šiandien beje Maxei akcija.

Dasigyvenau iki to, kad pati namie maišaus Aperolius, o alų geriu kartą per mėnesį ir dažniausiai netyčia arba ne savo. Kita vertus, neseniai netikėtom aplinkybėm sutikau savo paauglystės draugę. Ar kaip pavadinti tą amžių, kai tau 17-20 metų? Na, nevadinsi juk jaunyste, nes tada kaip ir apeliuotum į prabėgusias dieneles. Tai, žodžiu, netikėtai susitikom, abi su vaikais, visa kita. Bet kai gėrėm alų ir kepėm šašlus jos name, kuriame pirmą kartą kadaise dalyvavau tikram „plote“ – su laižiakais, buteliu, vėmalais, drakėm – nepaisykim, kad šiandien jau aplink lakstė mūsų vaikai, kažkaip supratau, kad viskas dar tikrai neina į pabaigą, o kaip tik priešingai, tik prasideda.

3 laik

skaityt įžvalgas

, , , , , , ,

Devyniolika mėnesių

Neseniai man suėjo 29-eri. Pasitikau juos tądien saulėtoje Preiloje, uosdama vandenišką marių kvapą pro palėpės langą apsilaupiusiais baltais dažais. Klykavo kirai (o gal žuvėdros? aš vis dar tingiu išsigooglinti, kuo skiriasi kiras nuo žuvėdros), pūtė stiprokas šiltas vėjas, o mano plaukuose žaidė smulkios smėlio smiltys.

Nesijaučiu dvidešimt devynerių. Ir kiti jų manyje nelabai jaučia. Būna, vis dar tenka parodyti pasą perkant vyno butelį. Vis dar neperku brangaus vyno, nors kartais ir galiu sau leisti. Perku kokią akcijinę Fronterą ar Inti ir dažnai būna, kad ir išgeriu tą butelį viena sau, ir nei apgirstu, nei rašyti pradedu, kaip kad būdavo anksčiau. Prie to vyno perku sveiko maisto, vėl grįžau į savo emocinį paleo kelią ir jaučiu, kaip po 3 mėnesių ne tik triūsikai aukščiau užsitraukia, bet paryčiais nebeapima siaubo priepuoliai, o visi hormonai, kuriuos lengviausia jausti, tvarkingai sustoję į savo vietas.

Vis dar nepradėjau savo verslo, neapkeliavau nei pasaulio, nei Europos, nesistatau namo, neperku kotedžo ir neturiu vairuotojo teisių. Vis dar perku Rimmel krempudrą ir lūpdažius po 3 eurus, nesidarau fotoepiliacijos ir nepasidovanoju sau permanentinių antakių. Kokių antakių, net tatuiruotės nesugebu pasibaigti, nors turiu dovanų čekį, kurio pratęsimas po mėnesio baigsis. Per pastaruosius du metus keturis kartus gulėjau ligoninėse ir du kartus po sedacija ir mano kūnas išbandė daug įvairaus pobūdžio skausmo, kuris kartais atrodė nebepakeliamas. Po viso to eiti badytis tatūškės man atrodo biški not fair, atsiprašant. Anksčiau tas tatuiruočių ir auskarų skausmas išlaisvindavo, pravalydavo čakras, jausdavaus lyg atgimus, o dabar. Ačiū, bet jaučiuos pakankamai prisiskausminus. Kita vertus, pusiau nuspalvinta ranka irgi atrodo dolbajobiškai.

Kuo galiu džiaugtis, tai po truputį išmokstu būti mama. Norėjau rašyt „gera mama“, bet tokį vertinimą galėtų pateikti tik vienas žmogus, o jis dar nemoka kalbėti. Dėka savo humanitarinio proto perskaičiau nemažai knygų, straipsnių ir blog‘ų įrašų, kad galėčiau visą mišrainę susidėlioti taip, kad gautųsi mums abiems valgomas patiekalas. Beveik nebeprarandu savitvardos, mano taikomi metodai dažnai suveikia ir aš dažniau esu laimingai, nei nelaiminga. Tiesa, kai kurie procesai mano galvoje pasisuko nebegrįžtama linkme. Nepažįstamus žmones vertinu pagal tai, kaip jie žiūri į mano sūnų. Ir nors pati perdėm stengiuosi visais įmanomais būdais nesutrikdyti aplinkinių būties gerumo mažo vaiko egzistencija, daug labiau stengiuosi atsakomybę prisiimti pati, o ne neleisti vaikui būti vaiku. Vis dar esu tikra, kad tie, kurie „nemėgsta mažų vaikų“ iš tiesų nemėgsta tų vaikų debilų tėvų.

Niekada nesijaučiau tokia graži, kaip sulaukusi dvidešimt devynerių. Net nepaisant tų kilogramų, kuriuos kaip visada reikia numesti, niekada nesijaučiau tokia graži. O gal anksčiau nebuvo tokių gerų appsų su tokiais gerais filtrais, čia dabar jau nesužinosi. Dabar gerai atrodo mano plaukai, mano oda, mano nagai, dabar moku nepriekaištingai naudotis visomis įmanomomis makiažo priemonėmis, bet net ir be jų galiu išeiti į parduotuvę ir nieko neatsitinka. Atsimenu, metus po gimdymo atrodžiau nelabai gerai. Tris mėnesius trukus depresija naudos irgi nepridavė, ir po visko sugrįžti tiek į save, tiek į „ją“ – naująją mamą, tiek į „mus“ – mudu su vyru, nebuvo nei lengva, nei smagu. Aš nenorėjau niekur eiti, aš tilpau tik į išsitampiusias gietras, man net nutraukus žindymą skaudėjo papus vien nuo minties apie prisilietimą, man ant veido kilo spuogai, o plaukai nuslinko durnais kuokštais. Nemokėjau nieko daryti, ir atrodė, kad taip ir neišmoksiu. Atrodė, kad nemoku mylėti vaiko ir nebemoku mylėti vyro.

Kaip bebūtų keista, viskas ne tik praėjo, bet ir patapo geriau. Aš atrodau geriau, bendrauju lengviau, problemas sprendžiu vikriau, delfio komentarų skaitau mažiau, vėl noriu keliauti, mylėtis, auginti gėles, žvengti su draugėmis ir nusipiešti uodegėles su akių liner‘iu. Susitvarkau su darbu, sumoku mokesčius, suplanuoju 5 pietus į priekį, kartais išeinu pasitūsinti, nebesriūbauju, jei vaiką tenka migdyti 2 valandas nuo 3:00 iki 5:00, ir net sugebu palaikyti idealią tvarką namuose, kuriuose gyvena du vyrai. Kai atsimenu save pirmom savaitėm po gimdymo, maniau, kad jau niekada nebebus gerai. Tokios patirtys kaip mūsų, kai teko ne tik išgyti po nesėkmingo nėštumo, pergyventi savo pusę metų iki sekančio ir išverkti devynis iki stebuklo, kuris vos nesustojo pakeliui, atrodo, kad visi aplinkui yra pasiruošę suvaryti peilį tau į krūtinę, atrodo, kad visi žvengia iš tavęs gerdami aperolius raudonuose porshuose, atrodo, kad pati sėdi šūde iškėlusi vaiką į viršų ir nežinai, nei kaip išlipti, nei kaip išlaikyti, nei ką daryti, jei visgi tie du pirmi kažkaip pavyks.

Dabar galiu pasakyti, kad niekas taip nesustiprina ir nesucementuoja, nei šeima, kurią pats susikūrei, pastatei iš mažų dalelių, kurią lipdant buvo ne kartą sustota, įsipjauta, sugriūta, bet niekuomet nebuvo nuleistos rankos, nes jei jau darai darbą, turi daryti jį gerai, o šeima yra darbas, toks darbas, kaip nei vienas kitas, duodantis tokių saldžių vaisių ir tokį sielos pilnumą, kaip niekas kitas. Ir aš esu pilna, aš esu laiminga, net jei verkiu rūkydama balkone, nes viskas užpiso, aš esu sėkminga, net kai mano vaikas sutrenkia kitam vaikui per galvą iš kastuvo, aš esu saugi, net jei kažkas vyksta ne taip gerai, kaip galėtų, aš esu mylima ir aš myliu, aš myliu ir esu mylima. Anksčiau mano gyvenime buvo daug vyrų, dabar yra du ir niekada nesijaučiau tokia apsupta.

3 laik

skaityt įžvalgas

, , , , , , , , ,

prev posts