Apie šūdų malūnus ir psichologus

Šiuo metu susikaupė labai daug šūdo, su kuriuo nebemoku princesiškai dealint, taigi nusprendžiau pasinaudoti statistinio USA gyventojo, arba statistinio holivudo filmo personažo (nes kiek aš čia žinau apie realius USA gyventojus) patirtimi ir apsilankiau pas psichologę. Kas gali būti blogiau, pagalvojau? Kas antras mano pažįstamas žmogus jau yra tai daręs, kaip ir gėręs psichotropinius vaistus ar turėjęs kitų gliukų.

Nesiginsiu, pykčio savyje turėjau ir anksčiau, tačiau mano „profesionali“ pagalba apsiribodavo kontempliavimu prie penkto alaus bokalo ar antro vyno butelio, baruose vėlų vakarą ir ant gatvių bortelių paryčiais. Anksčiau turėjau, kam išdalinti savo skausmą, pyktį, neviltį, pasišlykštėjimą, liūdesį, ir tai padarius visas tas mėšlas sumažėdavo dvigubai, jei ne visiškai. Dabar taip daryti nebegalima. Dabar aplinkui žmonės ramūs, suaugę, susiturintys, arba tiesiog užsiėmę savo reikalais. „Neimk į galvą“, „per daug jautriai reaguoji“, „kam kreipi dėmesį“, „ar neturi daugiau ką veikti“ nėra tie atsakymai, kurie galėtų sumažinti visą besikaupiantį šūdą, todėl jis kaupiasi, kaupiasi ir prasiveržia mažiausiai trokštamais šūdų malūnais – aš apšaukiu vaiką, kurį iš tiesų myliu labiau už visą pasaulį, išsilieju ant vyro, kuris yra mano gyvenimo ramstis ir laimė, arba tiesiog žliumbiu daužydama puzlės dėžutę į grindis, nes nerandu vienos trūkstamos detalės.

Šitie šūdų malūnai ėmė mane sekinti vis labiau ir labiau, ir aš pagalvojau – kodėl gi ne? Gal „specialistas“ galės padėti man susirinkti save ir tapti ramesne, išieškotesne, mažiau irzlia, labiau atsipalaidavusia, gal padės išmušt man iš subinės pedantizmą, OCD apraiškas, pykčio priepuolius ir tą dusinantį tiršto kisieliaus klampumo nerimą, kuomet atrodo, kad einant gatve mane nušaus koks psychas arba partrėkš mašina?

Oh well.

Po antro vizito, į kurį atėjau geros nuotaikos, pasiruošusi namų darbus, gražiai apsirengusi, pasidažiusi ir, kaip man įprasta, 10 min anksčiau, jaučiuos daug šūdiniau, nei kada anksčiau. Puikus to įrodymas yra, kad pagaliau rašau blog‘o įrašą, ar ne, mano 5 likę skaitytojai? :D

Suprantu, kad bėda iš dalies manyje, ir kad niekada nelaikiau psichologo profesijos rimtu deal‘u. Jau vien ko verti dėstytojo Bliumo žodžiai pirmam kurse, kuomet turėjom sujungtą paskaitą su psichlogais – įstojote į psichologiją? Sveikinu, turite nemažai psichologinių problemų. Psichiatras, psichoterapeutas – taip. O psichologas… tikėjausi, kad realybėje pokalbis nevyksta taip:

- „bet koks sakinys“

- „Ir kaip dėl to jaučiatės?“

- „belekoks atsakymas“

- „ir kaip dėl to jaučiatės?“

EIK TU NACHUI. Jei aš jausčiaus gerai, dabar lesinčiau antis su vaiku parke, o ne sėdėčiau poliklinikoj!

Visų pirma, tundra specialistė vėluoja į darbą 10 minučių. Nueinu į registratūrą – gal aš sumaišiau laiką? Kaip tu gali dirbt su visokiais depresuotais debilais ir VĖLUOTI Į SUSITIKIMĄ?? Registratūroj susireikšminus boba meta, kad „čia ne bankas ir galima vėluot“. Rimtai. Rimtai? Po 10 minučių vėlavimo specialistė ateina ir, praėjus pro mane kaip pro stulpą, užsidaro kabinete. Laukiu minutę, dvi, tris, šimtąmilijonų minučių, kol pasibeldžiu. Tyla. Atidarau duris – laba diena? Ką ji man sako? PALAUKIT. Palauk, Karlai. Lyg aš to nedariau 15 minučių.

Taip, žinau, kad čia šūdas. bet kai esi tokioj būsenoj, kad išdrįsti vapščie eiti pas psichologą, tai būtent šūdai ir geba geriausiai išvesti iš pusiausvyros. Būtent šūdai ir yra tai, kas sukelia šūdų malūną. Juk aš sveika, graži, turiu mylinčią šeimą, gražius namus, draugų, turiu rūbų, batų, babkių, iphoną, turėčiau būt psichiškai subalansuota. Bet ne, mane išmuša iš bėgių tokie šūdai, kaip vėluojantys į vizitą gydytojai. Po tokios pradžios nieko gero būti nebegalėjo. Kadangi buvau pikta, nusprendžiau nemeluoti ir pasakyti, kad pykstu, nes kokio bybio aš ten einu, jei negaliu pasakyti, kad pykstu. Dėl pykčio juk ir einu. Faktas, kad geriau reikėjo nesakyti. Nes jei po pirmo vizito aš dar galėjau šiek tiek tikėti jos galimybe man padėti, tai dabar manau, kad man padėti galėtų bet kas kitas, tik ne psichologė. Nebent čia buvo socialinis eksperimentas ir jis pavyko OVER THE TOP.

Tiesa, gavau nupiešti namą-medį-žmogų. Dešimtis kartų daryta užduotis, bet aišku viską buvau pamiršus, ir piešiau taip, kaip tuomet rodėsi. Namie googlas pasakė, kad viskas su manim pakankamai blogai :D Medis be žemės po juo, žmogus su kojas dengiančiu sijonu ir panašiai :D Oh dear. Viena, kas pas mane išryškinta ir sustiprinta, tai galimybės mąstyti, svarstyti, kurti interakcijas ir socialiai integruotis. Tik kad aš paskutiniu metu pritrūkstu žmonių, su kuriais tai būtų galima daryti. Kadangi daug laiko praleidžiu su vaiku ir su internetu, tai kaip niekada gerai pastebiu debilus, jie yra visur ir jų yra daug, ir mano socialinis burbulas rodosi kažkoks mažas ir sukiužęs. Debilai seime. Debilai vyriausybėje. Debilai komentaruose. Naudingi debilai. Debilų debilai. Dar niekada manęs taip nesiutino politinės erdvės įvykiai, dar niekada viskas nesirodė taip arti ir taip pavojinga. Bijau ir pykstu, pykstu ir bijau, o debilams visiškai pochui. O kur dar mamyčių forumai, kur irgi ne visi pieštukai aštriausi pieštukinėj, tačiau tu negali atsiriboti nuo tos sferos, nes kurgi dar išsikalbėsi? O paskui šeima su savo pričiūdais, Barboros kurjeriai, kasininkės Ikiuke, mėsos pardavėjos Halėj, paštininkė ir Vinted pardavėjos – kai kada paglosto širdį, kai kada norisi kaukt į mėnulį. Reikia tik nepamiršti – geriau jau kaukt į mėnulį, nei eit pas nemokamą psichologę.

Tiesą pasakius, visa tai parašius jaučiuosi šimtą kartų geriau, turbūt dėl šito jausmo aš ir rašydavau blog‘ą.

7 laik

skaityt įžvalgas

, , , , ,

2017-ų retrospektyva

2017 buvo dosnūs ir laimingi. Nors didžiausią dovaną gavau dar pernai, šiemet viskas stojo į savo vėžes ir sužydėjo sieloj vyšnios.  Radau savo ramybę mūsų nedideliam bute, kur visuomet šilta, kvepia kava ir cinamonu, čia dienomis  sienom eina mūsų vaikas, o vakarais geriam vyną ir žiūrim filmus, čia aš auginu gėles kurios pagaliau nevysta ir kalėdoms puošiu eglę, kuri kokia graži, kad noriu laikyt ją iki velykų.

Šiais metais atsišliejau nuo nemalonių žmonių, nuo santykių iš reikalo, įsileidau į savo gyvenimą naujų asmenybių, ko man šitaip trūko, turėjau daugiau mergaitiškų vakarų, kurie baigiasi 3 ryto, šiais metais pradėjau jaustis sau labai graži, nors ir neišeina vėl būti plona,  sugebėjau susitvarkyti jausmus, hormonus ir prisiminimus. Bėgantis laikas užgydė žaizdas, kurias dovanojo laikas nuo mūsų sprendimo turėti vaiką iki maždaug šeštojo jo mėnesio. Daug kas pasakytų, kad esu myžnė ir be reikalo tryznioju, bet aš jau išmokau tokiems pasiūlyti eiti nachui.

Šiais metais gyvenant Lietuvoje teko susitaikyti su daug sveiku protu nesuvokiamų dalykų, valdžios kišimosi į privačiausius ir jautriausius klausimus, bet, neabejoju, čia dar tik pradžia. Prikišę nagučius prie dirbtinio apvaisinimo, vaistų nuo migrenos ir vyno bonkės 21:00, jie persimes prie abortų, kito ryto tabletės ir mėtinio marlboro. Ko tikiuosi, tai kad tie marazmai greitai pasiliks tik naujai perrašytuose istorijos vadovėliuose, kuriuos mūsų vaikai su pasimėgavimu krims naujose liberaliose mokyklose tarp matematikos, filosofijos ir savalaikio lytinio švietimo užsiėmimų.

Šiais metais aš stengiuosi apie visa tai negalvoti. Mėgaujuosi augančiu vaiku ir į naują etapą peržengusia draugyste su savo vyru. Dabar, kai esam tėvai tam mažam žmogui, lengviau rasti kompromisą ir mylėti vienas kita be konkrečių priežasčių. Nors, be abejo, visiškai pisti proto aš nenustojau, o jis nenustojo daryt iš mano virtuvės kiaulidės, bet susitvarkom. Esu laiminga, kad mano gyvenime yra šie du vyrai.

Ateinančiais metais pasižadu valgyti skanų ir sveiką maistą (ir nevalgyti sumuštinių), gerti vyną, viskį, sausą sidrą, ir per vakarėlius rūkyti mėtinį marlboro, neskaityti delfio komentatorių, nebent Andriulio komentatorius, toliau lakuotis nagus, dažytis antakius ir progai esant pasipuošti šventine suknele, o ne šventiniais džinsais. Pasižadu gauti vietą tame darželyje, kurį pasirinkau pirmu numeriu ir padaryti viską, kad jei ten deda cukrų į arbatą, jo nebedėtų. Pasižadu nesakyti vaikui, kad kažkokias dovanas atneša mistinis kalėdų senelis. Pasižadu mylėti save ir mylėti vyrą ir mylėti sau malonius žmones, o į nemalonius nekreipti dėmesio ir nesigadinti sau dėl jų nervų. Pasižadu stengtis nesivelti į beprasmes niekur nevedančias diskusijas su priešingą nuomonę turinčiais ponais ir poniom feisbuke. Pasižadu toliau su saiku domėtis politika, genų inžinerijos naujovėmis ir nasa misijomis.

4 laik

skaityt įžvalgas

, , , ,

Video will continue after meetoo

Siaubas, kaip užpisa. Tu žiūri snacko su cheddario sūriu recipe, tokį, kurio tikrai negaminsi, nes reikia tešlą vynioti aplink iš folijos išlanktytą dūdos formą, bet čia panašiai kaip su visais lesbian porn, na mažai kas iš mūsų panų bandė, bet nemažai yra, kas žiūrėjo galvą pakreipusios. Žodžiu, žiūri, tik jau įsijauti į tą cheddario sūrį ir staiga tau – oplia – 12 sekundžių reklama. 12 sekundžių pakankamas laikas, kad ne tik nuskrolintum feisbuku žemyn, bet ir nuspręstum, kad sekso su kažkuo nebenori.

Siaubas, kaip užpisa. Visas brudas, kurį turi semti į gerklę, jei turi internetą, visas heitas, visos story, hashtag meetoo, aš skaitau, viską iš eilės ir kartais pakartoju, dar niekada nebuvau tokia neradus savo nuomonės visam tam sraute. Esu buvus įvairiose situacijose, pradedant nuo to, kaip mane mielą septyniolikinę čiešino pirmas „vaikinas“, o aš laužiaus iki negalėjimo, baigiant tuo, kaip pati naudojaus proga, situacija ir vyno kiekiu ir likau nakvoti pas kažką, kas to ne visai norėjo. Mes visi tokie smarkiai fucked up, savo auklėjime, požiūryje, peer pressure, baimėse, viena iš tų merginų, dėl kurių užvirė tas www balaganas, pamenu, ji buvo mano mamos bendradarbės dukra, keliais metais už mane jaunesnė, ir jie turėjo namuose kompą, kai mes neturėjom, ir aš pas juos porą kart žaidžiau kompų žaidimus. Internetuose labai daug teisingų minčių pasakyta, pavyzdžiui, juos gina tie, kas patys taip darytų – ir mes nuleidžiam galvas; pavyzdžiui – prabilk pati, kad jau taip lengva – ir mes nuleidžiam galvas.

Siaubas, kaip keista. Univerkės laikais trankaus po daug keistų užkampių, keistų plotų ir koncų ir nesuvokiamų tusofkių – nė karto neteko tapti meetoo auka – gal tiesiog per daug lengvai prieinama buvau, ir viskas man buvo vakarėlis. O gal pankroko vyrai pasitaikė faini. Atsimenu, buvau labai jauna, gal devyniolikos, ir man taip patiko vienas vaikinas – kai glamžėmės su juo Tamstos berniukų tualete, palikau ten savo švarką, ir paskui 4 ryto grįžau pasiimt jo iš baro, ir buvo gėda. Dar kažkada buvau pas jį plote ir jis paklausė, ar gali mane pabučiuoti, ir viskas buvo tokia romantika, nors jam priklausė būt visai kitokiam. Kita vertus, esu ėjus gatve ir gavus per šikną ir man buvo griebę už papų – tokie supisti bailūs berniukai, kurie mandri tik kompanijoj arba už kompų ekranų, jų tipažai iškyla skaitant visus tuos vėmalus. Ir aš atsimenu tą savo jausmą tomis akimirkomis – kai tu pasijunti šiukšle, kurva, vien todėl, kad turi papus ir šikną, ir eini su jais gatve.

Siaubas, kaip keista, kad vienas stipresnių argumentų yra „ o jei tai būtų tavo dukra“ arba „o jei taip padarytų tavo sūnus“. Kaip tę bebūtų, aš neabejoju, kad dabartinė pampersinė karta bus laisva ir drąsi ir laiminga ir brandi ir gebanti gerbti „bobas“ ir nemananti, kad „jie visi vienodi“. Kai man, 13 savaitę nėštumo, genetikė echoskopo metu pasakė, kad turėsiu berniuką, aš tyliai sau pagalvojau „aleliuja, nereiks perteikt gebėjimo būti dama“. Nes aš jo neturėjau. Mano smagiausi jaunystės atsiminimai buvo tūsofkės su bernais baruose, sklepuose, po tiltais ir paalpinėse. Dievaži, su savo sūnaus tėvu ir dabartiniu mylimuoju ne kitaip susipažinau. Aš pati galiu sakyt meetoo tiek pat, kiek sakyti gali ant manęs. Nežinau, kur yra tiesa, o kur yra faktas, pirmą kartą internetinės dramos taip smarkiai išmušo mane iš vėžių.

Šiandien esu tik laiminga ir pasimetus, kad gyvenu ir auginu sūnų tokioje info lavinoje, kai karbauskiai ir verygos nori uždrausti pirkti be recepto vaistus ir ekstrinę kontracepciją, darytis abortą, savo savijautas užgert vynu 21:00, tuoktis ir gimdyt vaikus su tuo, ką myli, papūst žolės kaimyno balkone, bet mes vis dar turim žodžio laisvę, ir tie visi draudimai su ta visa žodžio laisve taip keistai sukoreliuoja, čia įsipina žurnalistai, seimo nariai, social media influenceriai, kad jau nebežinau, kur mes būsim rytoj. Kai esi mama, tau prabanga tampa įsisukt į pledą ir išgert butelį vyno ir tiesiog pasėdėt ant sofkos, tada sugalvoji, kad viską surašysi į blogą, bet kai mintys šitaip šokinėja, atrodo, geriau viską būtų palikti insta stories.

6 laik

skaityt įžvalgas

, , , , , ,

Apie british dry cider ir viešus wc

Yra dviejų tipų žmonės: tie, kurie viešą tūliką po savęs palieka gražesnį nei rado ir tie, kurie nepalieka. Kad bachūrai gali kažko nepastebėti, aš suprantu, nes pati su tokiu gyvenu, bet kad bobos gali lengva dūšia palikt kruvinus dangčius ir nenuleistus šūdus po jais, tai man jau virš visko. Taip visai ne happy pasibaigė vakaras Happy Brew bariuke, kuriame turėjom semtis žinių apie juodąsias skyles, bet pasisėmėm tik pilnus plaučius CO2 mažiukėj salytėj su dar 30-ia susigrūdusių smalsuolių. Super hipsta craft kvietinis irgi negelbėjo, nes jo skonis buvo kaip šnekučio kanapinio ir net AŠ palikau pusę butelio mirčiai brome. O šiaip jei darai renginį, kuriuo feisbe suinterestuoti tūkstantis žmonių, tai gal būtų visai good idea pasirinkti ne kišenės dydžio vietą, kurioje net langai neatsidaro.

Yra dviejų tipų žmonės: tie, kurie mėgsta british dry obuolių sidrą ir tie, kurie nemėgsta. Vakarą išgelbėjo Prohibicija su savo nerealaus skonio ir nerealaus brangumo Hogan‘s – dabar sėdžiu, googlinu, ir matau, kad apart barų jo niekur nėra nusipirkti, nebent Bottlery pardėj subačiovkėj, kuri turi vieną likutinę bonkę, arba iš Sidro Namų, kurie parduoda tik didmena licenzijuotom įmonėm. Pats Prohibicijos barmenas purto galvą, kol supranta, ko iš jo noriu – nee, nei DRY, nei FRENCH REVELATION mes nebeturim, turim tik MEDIUM – pirmą bonkę ištraukė iš šaldytuvo, antrą, kurios grįžau po valandėlės, jau iš sklepo. Srsly?? Pasijutau vienintele to sidro gėrėja, o su tokiom pajamom kaip mano, ne kasdien gurkšnosi dulkėtą buteliuką už 4.5. Suprantu, kad grįžus pas juos dar po mėnesiuko turėsiu gert kokį pussaldį perį. Lietuviai nesupranta gero sidro! O tie, kurie supranta, turi jį pirkti bare už 4.5 eur arba tenkintis Vilkmergės draft, kuris yra geriausias popular pasirinkimas iš blogiausių.

Yra dviejų tipų žmonės: tie, kurie lieka ištikimi sau ir tie, kurie nelieka. Neneigsiu, pati smarkiai pasikeičiau nuo early twenties iki late. Nebegeriu šnekutinių kanapinių alų, o jei kiek ir išgeriu, tai kitą dieną vaikštau sopančia galva ir kvėpuoju burbuliukais iš mineralkės. Nebepakelių nei tūsovkių, nei nemieganakčių, pagirios man panašu į būseną po gimdymo. Nerūkau žolės ir neinu į miestą tam, kad rasčiau nuotykį. Bet aš nesmerkiu tūso kartos. Nesuprantu, kaip galima visą jaunystę prasišniot on the edge, o „susitvarkius gyvenimą“ šlietis verygai prie šono ir neigti jaunystės gaivališką dvasią. Ne iš mamos perspektyvos, tikrai ne iš jos, šia perspektyva tais klausimais laviruoti dar nemoku, bet, dievaži, jaunos dienos ir skirtos festivaliams. Tiesiogine ir perkeltine prasme. Jos skirtos degtinei ir alui, šokiams ir flirtui, bėgimui iš pamokų ir atsibudimui ant nepažįstamos pagalvės. Lauko kavinėms švintant, trise rūkomai cigaretei, ekspromtinėms kelionėms ir purviniems sportbačiams

Kai pagalvoju, kad visa tai jau turėjau, kad turėjau ir nebetūrėsiu, man susopa širdį. Kai pagalvoju, kad visa tai gali turėti mano sūnus, man paspartėja širdies ritmas – o su kuo? O ar saugiai? O kur ir kaip ir ar ilgai? O ar nesušals, ar nesuduš, ar nepaklys? Tačiau kaip besijausčiau, aš stengsiuosi įkrėsti proto jam į galvą, įžiebti pasitikėjimo savimi jo širdy ir įskiepyti jam giliai, kad manimi galima pasitikėti – o tada paleisiu į visus tuos festivalius stačia galva, kad švęstų gyvenimą, kol tos šventės linksmiausios. Ir aš iš paskutinių stengsiuos netapti tokia, kaip tos mamos, kurios urzgia dėl perplėštos kelnės, dėl supurvintos kuprinės, dėl vietomis apkeistų darbų, o paskui dejuoja, kad vaikai nebėga pas jas dėl perplėštos širdies, dėl supurvintos karmos ar apkeistų vietomis gyvenimo rolių.

Tikiuosi, kad viską padarysiu teisingai, o tos klaidos, kurių neišvengsiu, nesutrukdys mums su sūnum po 20 metų sumušti british dry bokalais.

5 laik

skaityt įžvalgas

, , , , , , , , , ,

prev posts