Būti moterim nelengva. Tiek spaudimo iš reklamščikų, feministinio fronto, giminių. Turi nuolat mainyti kaukes ir būt vienokia darbo pokalbyje, kitokia turguj, dar kitokia lovoj. Turi nepamiršti, kada galima būti moteriška, o kada nevalia. Kada galima būti moteriške, o kada geriau nereikia. Kada galima flirtuoti, o kada reikia. Turi gerai apsvarsyti, ar nori uždirbti daugiau už savo vyrą. Taip pat turi neįsijausti ir būdama tik namų šeimininke. Turi iš pirmo žvilgsnio pamatyti, kuris kaimynas numindo tavo gėlynėlį, o kada vyras mylėtis nenori visai ne dėl to, kad yra pavargęs. Turi būti graži, bet ne visiems. Turi būti gera, bet ne visada. Ir negali pasisiot nusisukus į artimiausią medį. Niekada.
Moteris turi laikyt visus namų kampus, bet taip subtiliai, kad vyras galvotų, kad jis laiko bent tris. Turi gimdyt vaikus, bent du. Ir juos išauginti gerais žmonėmis. O prieš tą išaugimą nusaugoti kaskart, kai jie krenta žemyn galva ant asfalto. Po išaugimo irgi dažniausiai tenka juos saugot. Ir niekada negalima verkti, kai kiti mato. Negalima verkti prie vaikų, nes tie išsigąs. Negalima verkti prie vyro, nes tas išsigąs dar labiau. Negalima verkti prie draugių, nes tos dar ims manyti, kad joms gyventi sekasi geriau. Galima verkti tik duše garsiai bėgant vandeniui, prieš tai nusivalius tušą kosmetine servetėle.
Neatsimenu, kada aš tiksliai supratau, kad užaugusi turėsiu būti moterim. Gal kai mama pirmą kartą supynė bantikus į kasas, gal kai pirmą kartą žiūrėjau, kaip senelė siuva sukneles barbei. Gal tai įvyko kiek vėliau, kai pirmą kartą įsimylėjau murziną mušeiką, besikarstantį darželio sūpynių vamzdžiais. O gal visai vėlai, kai laikiau apkabinus mylimą vyrą už tų plačių pečių ir nežinojau, ką sakyti, kad jį paguost. Žinau, kad netapau moterimi, kai išmokau gaminti lazaniją ar kai pirmą kart pasimylėjau ant kažkokio sklepo laiptų. Gal tikrai reikia pagimdyti vaiką, kad suprastum, ką reiškia būti ta moterimi.
Ir nežinau, gerai ar blogai, kad augau lygybės laikais, kai galėjau nešiot suplyšusius sportbačius, žaisti kamuoliu su berniukais, gerti bare alų, mylėtis su nepažįstamais vyrais ir nemokėti vaikščioti su aukštakulniais. Kartais pagalvoju, kad nenoriu tos lygybės, noriu siuvinėt gėlytes auksiniame narvelyje liemenį susiveržus korsetu, nešioti vyrui brendį ir arbatą ant porcelianinio padėklo, ir būt gražia, tik tiek. Nors, geriau pagalvojus, turbūt ir tais laikais moterys buvo kur kas daugiau, nei kad dabar aš matau aliejiniuose paveiksluose.
Didžiausias keistumas apima pagalvojus, kad aš neturiu galvoje jokio žemėlapio, kokia turėtų būti tobula moteris. Nei kaip ji turėtų elgtis, nei kaip atrodyti, nei ką daryti. Jokia profesija man neatrodo tinkama tobulai moteriai, joks vyras nebūtų jai pakankamai pakankamas. Nepaisant to, manau, kad ta moteris tikrai egzistuoja, kartu su kitomis tobulybėmis. Ji gurkšnoja kavą iš vidutinio dydžio puodelio, kavą su šlakeliu grietinėlės, be cukraus. Sėdi terasoje prie rožių krūmo ir skaito knygą kietais viršeliais. Ir vėjas pusto jos plaukus, moteris nerūko ir neturi niekur spėti, grįžti ar išeiti.
