Ko niekas nešneka apie nėštumą, gimdymą ir vaikus

Nenuostabu, kad kai tampi jauna besilaukiančia mamyte, o paskui tiesiog jauna mamyte, nebelieka tinkamų atodūsių rašyt apie alkoholikus ir niekšus. Nors, kita vertus, nebe tokia jau ir jauna ta mamytė.

Nors visada nemėgai vaikų, tiesa yra ta, kad labiau nemėgai jų tėvų. Nes tik anie yra kalti, jei vaikas raitosi ant maximos grindų, jei mėto makarus restorane (ką vaikas vapšie veikia restorane?) ir jei nusukinėja galvas bitutėms ar, neduokdie, kačiukams.

O sukurti sveika aplinką savo kūdikiui, kuris neužilgo taps vaiku, galinčiu daugiau, nei tu pajėgi įsivaizduoti, nėra taip lengva. Kaip visų pirmą nėra lengva pastoti, todėl jei bent kartą palinkėjai draugams „šeimos pagausėjimo“, „vaikučių“, „antro“, „sesytės“, tai geriau prisikąsk liežuvį arba duok sau grūšią per kaktą. Nes kol pati nepabandai, irgi atrodo viskas paprasta – viens du, išmesk gandonus į šiukšlynę ir viens du, tu jau mamytė. Pasirodo nifiga. Net kai pagaliau pamatai pergalingus II ant brangiausio nėštumo testo, dar nešaudyk fejerverkų. Bet kai ištveri net tai, tuomet niekas pasaulyje nebeatrodo sunku.

O paskui laukia so much fun devyni mėnesiai, kuomet po pirmų pravalų niekam nedrįsti nieko sakyti ir apsimeti, kad geri antibiotikus, o paskui vėl antibiotikus, nes anie nesuveikė. Rytais vemi į tūliką ir į kriauklę ir į celofaninį maišelį, bėgi penkissyk darytis hcg tyrimų ir pagaliau randi žauriai fainą gydytoją, dėl kurios nebus baisu daryt anei sesyčių anei broliukų (ieškai geros ginės? esi iš Vilniaus? parašyk man ;)

Ir ta agurkėlių romantika gal šiek tiek išgalvotas dalykas, nes principe paprasčiau laižyt actą. Negali valgyt brie sūrio ir tuo labiau gerti vyno, negali valgyt sušių ir tuo labiau gerti vodkės, negali valgyt vytintos dešros ir tuo labiau gerti švyturio švyturio.

Mėnesiams bėgant kai kas palengvėja, kai kas pasunkėja. Jau nebemeluoji, kad geri antibus, nes ir taip visi viską suprato, ypač bendradarbės, kurios dabar sako, kad „žinojau, žinojau“, nors nifiga jos nežinojo, kai gulėjai tūlike ant grindų ir darei poguliuką, arba pylei keglėvičių į pinigų medį.

O paskui viskas tampa rimta. Išeini „dekretinių“, nors iš tiesų po juodami ir toliau dirbi, pilvas ima spausti gerklę, inkstus, širdį, porą kart su greitąją nuvarai „paklausyt toniukų“, paskui pasipila kitos chuinios, apie kurias gerai kad buvai pasigooglinus, ir galiausiai, su daug kraujo, baimės ašarų ir komplikacijų pasaulį išvysta naujas žmogus.

Ir tau sako – prisiglausk savo vaiką, pažindyk. O tu tik džiaugiesi, kad jis nenumirė. Ir kad tu nenumirei. Ir tu nejauti jam meilės. Ir tu tik nori po 48 valandų pagaliau pamiegot. TRŪ STORY.

Paskui seka patys baisiausi du mėnesiai, kokie gali sekti. Jau apart to, kad natūraliai nejauti meilės vaikui ir tai tave gąsdina – kas per fakin bič? Kaip gali būti bejausmė kalė, kuriai tik rūpi, kad skauda papus? O dar tos ašaros. Žliumbi visur ir visada, išvien. O kur dar susiūta subinė, kai negali nei sėdėt, nei nueit žmoniškai į tūliką, nei nusičiaudėt. Eina nachui. Ausyse teskamba daktaro žodžiai „kaip čia gerai jūs pagimdėt“. Eikit nachui.

Iš pradžių rūpi šikna, paskui parūpsta papai. Jie ištinsta, išpampsta, sukyla 40 laipsnių temperatūra. Tu vis kiši papą abejingam vaikui į burną ir tikiesi, kad danguje tau skaičiuojasi bonusai. Paskui seka antibai nuo mastito, daug avižinės košės, ir net tai košei jautrus vaikas, kurio tu vis dar kažkodėl nemyli!! Tu jauti saugojimo instinktą, tu darai viską, kad jam būtų gerai, bet tas mažas klykiantis vaikutis nevirpina tų širdies stygų nors tu ką! Ar kurioj nors knygos apie nėštumą buvo tai rašyta? Ne ;)

O tada vaikas suserga. kadangi daktarams viskas pochui ir viskas normalu, ligą atrandi pati. Jūs gulit ligoninėj ir pagaliau tau nereikia dirbti, nereikia tvarkytis ir nereikia gaminti valgyti. Tu tiesiog būni su vaiku. Ir pamažu ateina TAI. Nepaisykim, kad vaikis atsisako papo. Jis pirmas vyras, kuris atsisako tavo papo. Nepaisykim, kad vėl su jobanu mastitu, apalpus duše ir kartą išvaryta iš akušerinio, tu pagaliau gauni gydymą ir pasirenki tą smerktiną kelią, kuris pagaliau leidžia įkvėpt ir apsikabint savo kūdikį ir jį mylėt ir nebeduot jam savo papo. Palikit mano papus ramybėj.

Taip ir gyvenat, grįžus namo iš ligoninės mokotės mylėti, ir ta meilė ateina pamažu, bet tokio stiprumo, kad sudreba sienos, ir jei kadaise sakei, kad tavo šuns skriaudėjui nurausi kiaušus, tai vaiko skriaudėjui gyvam numausi skūrą ir sutepus druska palikti saulėkaitoi :) Iš ties gera būti mama. Atmetus kai kuriuos niuansus. Išmokus kai kuriuos niuansus. Tai įdomi, naudinga ir achujienna patirtis.

22 laik

skaityt įžvalgas

Apie apsidraudimą nuo nesėkmės

Visą gyvenimą buvau mokinta, o gal savaime kažkaip išmokusi apsidrausti nuo nesėkmės. Ar tai svarbiau buvo padaryti savo, ar aplinkinių akyse – dar iki galo neaišku. Apsidraudusi nuo nesėkmės galėjau išlikti stipri, nepažeista, nepaliesta, ir, atsainiai mostelėjusi ranka, ištarti „taip ir sakiau“, „nieko ir taip iš to neturėjo išeiti“, „žinojau, kad taip bus“. Sėkmės atveju, vėlgi, galėjau atsainiai gūžtelėti pečiais ir šyptelėti „na ir nėtikėta“, „žiūrėk tu man, kaip pasisekė“ – ir rodytis laimės kūdikiu, kuriam kakliuką kaso seksualioji fortūna.

Apie saviprogramavimą, karmą, ir kitą hipi-budistišką šūdą tuomet negalvojau. Buvo svarbiau jaustis saugiai, o atrodyti nepažeidžiamai. Jokios negandos jos nenuvers – tokia stipri, stovi šit lyg ola. Visą gyvenimą atsiminsiu vienos man labai svarbios merginos žodžius, kuriuos ji pasakė (man žinant? O gal nežinant?) mano tos akimirkos simpatijai, su kuriuo man tikrai nebuvo lemta tųmečių aplinkybių dėka: „nesužeisk jos, ji tik atrodo tokia stipri“. Jau tada ji buvo mane perkandus, it pringles’ą.

Mėgdavau apsidrausti nuo bet kokių nesėkmių, pradedant bernų kabinimu, baigiant bandymu pastoti. „Vistiek nieko nebus, žinau tai ir visai nepergyvenu“ buvo mano mantra, pradžios ir pabaigos žodis. Pradžioje jis mane ramindavo, o pabaigoje guosdavo, buvo lyg šiltutis minkštas violetinis boa saugiai apglėbęs mano pečius. „Nieko tokio, žmonės susimauna nuolat, kam čia tuščiai tikėtis geriausio, o paskui griaužtis nagus“. Na, nagus griauždavau vistiek, bet bent jau iš šono jaučiausi atrodanti stipri.

Man prireikė 10 metų lėtos savidestrukcijos, binge-eatingo ir dietų, polinkio į alkoholizmą ir bulimiją, daugybės praradimų ir tiek emocinio, tiek galiausiai fizinio hormonų disbalanso, kad suprasčiau, kad mano kūnas nėra šiukšliadėžė, mano mintys nėra Vakaro Žinios, o mylėti save ir tikėti savim pirmiausia turi pats.

Praėjusi visą šitą kelią džiaugiuosi, kad susivokti mane privertė tik pakilęs prolaktino lygis ir atsparumas insulinui, pora susirgimų šen ir ten, o ne ketvirta papų vėžio stadija, kaip kitai mano žinomai mergaitei, kuri buvo šimtąsyk sveikesnė ir dvasingesnė už mane, savimi tikėjusi iki paskutinio atodūsio, deja.

Prieš kelis metus, norėdami priversti vadybininkus parduoti mažiau vienkartinių triūsikų ir daugiau aukštos kokybės profesionalios kirpyklinės technikos, mano darbovietės vadovai vežėsi kolektyvą į ištaigingą vilą, kurioje gavome išklausyti seminarą apie savimotyvaciją. Finale vis tiek prisigėrėm kubile, tačiau gavau keletą įdomių frazių apsvarstymui. „Aš labai bijau nesėkmės, todėl geriau jau nebandau, kad netektų patirti nusivylimo“ – sakiau tada dėstytojui aksominiais batais. „Nesėkmė? O kas ta nesėkmė? Turėtume tokią savoką braukti iš savo žodyno – žiūrėkit į savo baisiąsias „nesėkmės“ kaip į laikinai nepavykusį projektą, kuriam iki sėkmės trūksta kelių jūsų korekcijų“. Okei, galvojau tada, tu piniguoti, aksominiais batais ir išbalintais dantimis, greičiau baigiam ir mes eisim į kubilą, gersim vyną ir kepsim šašlą. Tačiau finale matau, kad manyje tie jo žodžiai užsiliko, tik laukė savo laiko.

Šiom dienom sueina simbolinis mano, kaip asmenybės, dešimtmetis. Lygiai prieš dešimt metų, kai man buvo šešiolika, netoli septyniolikos, pradėjau priimti savarankiškus sprendimus, susiradau draugų, pradėjau gerti alų iš bembelio Užupio sąvartynuose. Per tuos dešimt metų tiek kartų pakeičiau savo ideologijas, vizijas, išvaizdą, moto, kad jau pati nebesuskaičiuoju, tačiau jau seniai nesijaučiau tokia rami savyje ir žinanti, ką aš darysiu, kad man pasisektų pasiekti tai, ko aš noriu, ir ko man atrodo, kad man šiai dienai reikia. Ir viskas bus gerai. Ne visiems, bet kai kuriems tai for sure.

14 laik

skaityt įžvalgas

, , , , ,

Nyčiški paubagavimai prarastoms sieloms šeštą ryto

Mano ištikimi skaitytojai (kuriuos kadais turėjau), jeigu jų dar turėčiau, turbūt lauktų, kol mane paliks vyras, padvės mano šuo, ar kaimynė iš gretimo buto persivarius venas iššoks per balkoną rėkdama kažną nyčiško. Nes, kaip sakė visi žavūs prasigėrę diedai, kuriuos kada nors kažkas spausdino, – rašo tik netikėliai, sielos ubagai, nusivylę viskuo ir, pirmiausia, savim; rašo tie, kurie labai bijo, bijodami geria, gerdami daug rūko (vonioje), rūkydami išleidžia paskutinius pinigus, išleisdami juos isteriškai juokiasi.

Rašydama pripažindavau visiems, ir pirmiausia sau, kad esu hujovoj subinėj, kad manęs nemyli vyras, kurį įsimylėjau vakar, kai voliojomės kažkur po krūmais senamiesčio bromoj, o šalia voliojos Tauro bambalys, kai juos dar pardavinėdavo. Pripažindavau, kad rašyt galiu tik kai išgeriu, arba kai man pagirios, arba kai jausmai, kurius laikau esminiais, smaugia man gerklę. Rašydavau, kai maniau, kad vienintelė tikra meilė gali būti mergaitei burbuliuotoj vonioje Klaipėdoje, rašydavau, kai norėdavau, kad mane pamiltų tos mergaitės buvęs vyras. Tiesa, geriausiai buvo rašyti tada, kai visų alegorijų nesuprasdavo nei vienas mano skaitytojas. Kai taip buvo, manęs neskaitė turbūt niekas.

Dabar gi viskas taip susimainę, kad aš nežinau, kada lengviau rašyti – kai problema yra viena ir ji zujęna galvoje taip, kad negali užmigti, ar kai problemų tiek, kad galvoje tylu kaip giliam šuliny iš B-lygio seubeko, ir atbundi plačiom akim 6:10 ir šoki iš lovos, nors yra šeštadienis, bet pamiršai, kad šeštadienis, nes vakar pripisai brendžio su kola, tiek, kaip paauglystėj, nes gal tikėjais, kad gal grįš tie raudoni vakarai.

Vakar su brendžiu ir kola žiūrėdama “Kitokius pasikalbėjimus” su Marijum Mikutavičium supratau, kad esu jau tokio amžiaus, kai 43 metų vyras man atrodo pakankamai seksualus, kad norėčiau ne tik su juo permiegot, bet ir gyventi. Abu esam panašiai susipisę, gal išgelbėtumėm viens kitą arba kuris nors kurį. Ak, ir jam jau tiek metų, kad jis turėtų babkių, džipą ir pakauptą pensijos fondą. Aš dabar tokioj vietoj, kad nebežinau, ką turiu, nežinau, ar tai, ką turiu yra man svarbu, gal noriu turėti tai, ko neturiu, ir svarstau, ar jei turėčiau tai, ko neturiu, man tai atneštų tokią laimę, kad vėl galėčiau neberašyti. Dabar 06:43 ir už lango yra tamsu, nes supista žiema atėjo ir atsinešė savo supistas sąskaitas, kurias tuoj eisiu suvedinėti į e-banko puslapius ir jie nusineš mano 300 litų, kuriuos taip norėčiau tiesiog pragerti, arba bent jau nusipirkti vagabond batus.

Nežinau, ar aš tokioj subinėj, ar Lost’ų penktoj serijoj, kad staiga pradėjau kvestionuot viską, kas anksčiau buvo šitaip aišku. Jaučiuos tiek patyrus, kad laisvai galėčiau būti Marijaus bendraamže. Šita vasara man išdraskė vidurius tiesiogine ir perkeltine prasme, žiūrėjau kaip iš manęs krenta kraujai ir džiaugiausi, nes žinojau kad taip turi būti. Turbūt neužilgo pasieksiu tokį amžių, kai pradėsiu cituoti savo tėvus.

Mergaite burbulų vonioje, jei vis dar skaitai, tai tikiuosi, kad esi laiminga, bet per tą laimę nepametusi galvos ir žinai, kad niekas nesibaigia, tik sukasi kažkokia cirko spirale. Jei skaitai, norėčiau vėl išgert su tavim rašalo ir paskui valgyt kebabus larioke, ir būtume vis dar kol kas gražios, nes aš dabar moku elgtis su kosmetika.

Linkėjimai mano tėvo draugei, kuri mane skaito ;)

15 laik

skaityt įžvalgas

, , , ,

Sąskaitų suvedinėjimas

Back at the days, alkoholis mano gyvenime atliko daugybę svarbių rolių. Jei ne jis, manęs nebūtų čia ir dabar, tokios ir tiek, kaip kad dabar.

Pjankių dėka susiradau draugų, būsimą vyrą, geriausią kompanioną – šunį, pažinau ne vieną pirmą kartą, sužinojau daug paslapčių, kažkiek jų išplepėjau, palaidojau žmonių ir mačiau, kaip žmonės pradedami. Pjankių dėka sudaužiau kelias širdis ir vieną kartą leidausi daužoma pati. Back at the days buvo laikas, kai googlinau AA kontaktus ir verkiau kampe apsikabinus kelius, bijojau, kad bonkė susiurbs mūsų gyvenimus, o tada įkišau jai į gerklę šaukštelį ir pastačiau šaldytuve.

Atsimenu laikus, kai išeidavau į miestą ne pasibūti ir išgerti porą alaus, o nusilakt ir pasivolioti, parsivest namo nepažįstamą vyrą arba pirmą kartą matomai mergaitei išpasakoti savo dulkiniausias paslaptis. Šiandien, būna, užsisakau 0,33 alaus ir tada einu namo savo kojom, šalia tokiom pat kojom einančio iki sielos gelmių pažįstamo ir pažįstančio vyro.

Nežinau, kiek tai truks ir ar tai truks, o gal aš jau pati palaidota ir dabar esu ex-alkoholikų rojuje – kur ne butelis sprendžia ką tu darysi, o tu sprendi, ką darys butelis. Ex-alkoholikų rojus ne be reikalo išsibarstęs priestočio rajone, kur einant siaura akmenim grįsta gatvele iš kiekvieno konteinerio kyšo bomžo šikna, tabaluoja kojos arba girdisi drebančiom rankom draskomo šiukšliamaišio garsas. Bet aš tik einu kaip zoologijos sode ir net nereikia mokėti babkių už vizitą.

Priestočio ex-alkoholikų rojuje susijungia visi Dantės pragaro ratai, katalikiškosios skaistyklos ir Pano labirintai. Čia jaunieji pankai vemia krūmuose, tuose pačiuose, kur esu vėmus ir pati, čia jaunos gotės sutvarstytais riešais sėdi ant Ivanauskaitės katinuko ir geria Bang-Bang longdrinką iš bambalio, tą patį, kurį kadaise lakdavau ir aš. O ką aš? Kartais paklausiu savęs. Tvarkausi su genetiškai paveldėtu vidinio nerimo simptomu, darbe klausausi Madonnos per M1+, noriu vaikų ir žinau savo vestuvių datą.

Kiekvienas gyvenimo etapas savaip žavus, tik reikia nepamiršti, kad tai yra etapas.

12 laik

skaityt įžvalgas

, , , , ,

prev posts