Nereikia bijoti pasiųsti tave varginančio niekšo

Vaikų darželyje taisyklės paprastos – mamos ir tėčio čia nėra, todėl savo problemas turi spręsti pats. Kitas vaikas turi traukinuką – prieini ir sakai „duok“. Jei tas nesupranta – pakartoji garsiau ir savo prašymą sustiprini smūgiu į galvą. Pasiimi traukinuką. Jei viskas vyksta ne pagal planą ir traukinuko paėmimą apsunkina įsikišęs suaugęs žmogus, turi pilną teisę klykti, kristi ant žemės ir raudoti. Jei pakankamai neišlieji emocijų, jos grįžta naktį ir išsiveržia pro užmerktas akytes „duok, duok, duok!”

Suaugusiųjų pasaulyje negalima to daryti. Čia konfliktai sprendžiami diskusijos būdu, jei tau pasisekė pakliūti į civilizuotą aplinką, arba, jei sėkmė nebuvo tokia palanki, susiduri su intrigomis, nutylėjimais, ir kartais tau tenka dealinti su žmonėmis, kurie yra arogantiški, susireikšminę, nenuovokūs, piktavaliai, arba tiesiog kvailiai. Ypač blogai būna, kai visos tos savybės susikaupia viename asmenyje, kurio negali tiesiog imti ir pasiųsti nachui.

Tie trys žodeliai, „eik tu nachui“, yra griežtai nepriimtini brandžioje suaugusiųjų aplinkoje, nors kartais jie atrodo kaip vienintelis validus atsakymas. Kartais taip norisi imti ir pasakyti – eik tu nachui. Šiandien įsivaizdavau, kaip atrodytų to žmogaus veidas, man su šypsena ištarus šiuos žodžius. Turbūt tą vaizdą atsiminčiau ilgai. Netikėtumo faktorius čia sužaistų taip, kad trys paprasti žodžiai sukeltų didelę laviną šūdo, arba, taip vadinamą shitstormą. Bet manęs tie šūdai nesuteptų. „Eik tu nachui“ suveiktų kaip didelis pliažinis skėtis su Coca-Cola logotipu man virš galvos. Įsivaizduoju, kaip stoviu gražiame ofise, girdžiu tik jūros mūšą, man virš galvos skėtis, klykauja žuvėdros, ir lyg per stiklo sieną matau išpūstas akis ir dėmėm išmuštą veidą, kažką man „argumentuojantį“.

Šiandien pagalvojau, kad turiu vieną gyvenimą. Turiu nuostabią šeimą, kurią myliu ir kuri myli mane. Šeimą, kurioje jaučiuosi saugi ir suprasta, kurioje galiu būti savimi, galiu nieko nenutylėti ir galiu nebijoti būti pasmerkta. Turiu draugų, nors ir nedaug, bet labai artimų, tikrų ir nuostabių, kurie buvo šalia man sunkiausiomis ir gražiausiomis akimirkomis ir šalia kurių taip pat buvau aš. Turiu galvą ant pečių ir kelis išskirtinius gebėjimus, moku kalbėti ir moku išklausyti, moku vertinti informaciją ir ieškoti sprendimų. Turiu trūkumų, bet jie tik padaro mane žmogumi. Turiu vieną gyvenimą. Ir turiu visišką teisę pasakyti „eik tu nachui“ tada, kai man tai rodosi prasminga.

Norėčiau neturėti, bet turiu blogų pavyzdžių. Turiu blogų nuolankumo pavyzdžių, samarietiško kentėjimo pavyzdžių, „šventinių servizų“ pavyzdžių, gyvenimo dėl rytojaus pavyzdžių. Taip, sutinku, kad nereikia shitstorminti per dažnai, ir kad mano veiksmai šiandien formuoja mano galimybes rytoj, tačiau jaučiu, kad svarbiausias dalykas, kurį turiu saugoti ir tausoti, yra mano emocinė būklė.

Per keturis pastaruosius metus patyriau daugiausiai džiaugsmo ir daugiausiai skausmo savo gyvenime. Bet jei man dabar duotų progą to skausmo išvengti, aš veikiausiai atsisakyčiau: nes matau visame tame prasmę. Prieš keturis metus pirmą kartą gyvenime pastojau, bet nėštumas nesibaigė kaip kiti sėkmingi nėštumai. Jis nesibaigė raudonskruosčiu kūdikiu, o baigėsi fizinėmis ir emocinėmis žaizdomis, hormonų disbalansu ir juoda neviltimi. Prieš beveik tris metus antras mano nėštumas baigėsi kaip baigiasi didelė dalis sėkmingų nėštumų. Jis baigėsi raudonskruosčiu kūdikiu, hormonų disbalansu ir pogimdyvine depresija. Tie du laikotarpiai po abiejų nėštumų buvo kiekvienas savaip pakertantis kojas, tačiau abu užaugino manyje tvirtą skūrą. Kai žiūri į pasaulį pro pilką pūkuotą lexotanilio skraistę, ji atfiltruoja tam tikras šiukšles, kurios maišosi po akimis įprastai. Ir nors lexotanilis mano akis dengė labai trumpai, jis išmokino mane būti čia ir dabar. Kai tavo akys truputį pridengtos, negali labai smarkiai kurti ateities planų ar grūzintis dėl praėjusių nelaimių. Tu sėdi susisukus į pledą ir girdi, kaip plaka tavo širdis, užuodi ant palangės žydinčią gėlę ir matai, kaip saulės blyksnyje lėtai leidžiasi dulkės. (Jo, čia visame tame prisimeni Škėmą).

Kai su tam tikromis parkėmis susidūriau darbe prieš penkis metus, dar nebuvau viso to patyrus. Nebuvau tiek ašarų išverkus ir nebuvau jautus tos tuštumos, ir nebuvau palaipsniui, iš lėto pagijus ir pamačius, kaip smarkiai tam tikri dalykai does not matter. Tada net mintyse nemačiau savęs stovinčios gražiame ofise su fiktyviu pliažiniu Coca-Cola skėčiu, dengiančiu mane nuo šitstormo, kilusio po mano ištarto „eik tu nachui“. Dabar matau, ir tai man suteikia tokio lengvumo, tokios ramybės, kaip Hario Poterio knygoje personažams supratus, kad patį baisiausią tavo gyvenimo košmarą įkūnijantį kauką nugali… juokas. Juokas nugali tavo baisiausius priešus, tavo baimes, tavo nepasitikėjimą savimi ir tavo susikurtas kitų žmonių savybes, atrodančias stipresnėmis už tave.

Taip, aš dar nepasakiau „eik tu nachui“. Dar neapsisprendžiau, ar tikrai noriu iš esmės keisti savo gyvenimą ir po tiekos metų viską pradėti iš naujo. Dar nenusprendžiau, kaip tiksliai elgsiuosi pirmadienį ir po savaitės. Bet supratusi, kad visuomet turėsiu kišenėje „eik tu nachui“ galimybę ir daug atvirų durų į kitas puses, man ramiau. Po dviejų mėnesių gyvenimo girnapusės pasisuks ir nusvies mane ten, arba kitur. Man pačiai keista, kad jaučiu daug visko, bet baimės tame nėra.

1 laik’as

skaityt įžvalgas

, , , , ,

Mano vaikas eina į darželį, o aš verkiu už tvoros

Mamai labai baisu, kai vaikas pradeda lankyti darželį. Ar jis susiras ten draugų? Ar jam patiks auklėtoja? Ar jis bus suprastas, išklausytas ir apkabintas? Ar jo neskriaus?

Mano atsiminimai iš darželio labai prasti ir skaudūs, velku šią uodegą paskui ir vis dar nesuprantu, kodėl ta maža mergaitė tada neturėjo draugų, nepatiko auklėtojoms, nebuvo suprasta, išklausyta ir apkabinta. Kodėl ta maža mergaitė vemdavo kiekvieną rytą, taip konkrečiai, kad ją pasitikdavo su kibiru? Kodėl ją užrakino grupėje, kai ji nespėjo išeiti iš tualeto ir spėti su visais vaikais į kiemą? Kodėl ją pastatė į kampą, kai ji netyčia sudaužė vazoną? Kodėl jos į balą įkritusį pliušinį žaisliuką užkėlė ant spintos ir neleido pasiimti?

Nežinau, kaip nusimesti tą supistą uodegą ir patikėti, kad daržely mano vaikui gali būti smagu. Ir aš jam perku gražius drabužėlius ilgomis rankovėmis ir brangią gertuvę su herojais, nes mes juk pirkiniais norim išpirkti kaltę, kaltę, kurios net nėra, juk aš nesielgiu blogai, kad leidžiu vaiką į darželį? Ar aš nesielgiu blogai, kad leidžiu vaiką į darželį?

Belaukdama darželio vėl pradėjau gerti vyną 16 valandą ir man trūkčioja akis, aš pasileidžiu sriūbauti ašaromis, skaitydama Tiškevič Vyvenimą, aš vėl priaugau svorio, nes savo nerimą malšinu lazanija ir aštuonių sūriu pica. Kai pavasarį lankiausi pas psichologę, ji man liepė nelaikyti visko savo rankose, ji man liepė perduoti vairą kitiems, ji man liepė plaukti upe ištiesus rankas į šonus ir leisti vandeniui užlieti man akis. Bet ta juoda klampi panika pinasi man už čiurnų ir traukia gilyn ir duslaus dumblo kvapas užkemša nosį.

Aš labai labai bijau, ir ta baimė atsiveda draugų, bijodama, kad mano vaikui nepatiks darželyje, kad turėsiu nuplėšti jo mažas rankytes sau nuo kaklo ir nesusiverkus išeiti ir palikti jį vieną, aš tuo pačiu imu bijoti kitų dalykų, aš imu bijoti, kad aš susirgsiu vėžiu arba kontraceptinės tabletės, kurias man liepia gerti daktarė, užkimš man kraujagysles ir aš krisiu nuo infarkto, aš imu bijoti, kad žiemą aplinkybės neleis man grįžti į darbą, arba kad taip ir nepavyks susitaupyti pradinio įnašo didesniam butui, ir aš pavydžiu visiems, kas perkasi naujus butus, kurie čia Senamiesty dygsta kaip grybai po lietaus, su savo dideliais balkonais ir lodžijom ir terasom, ir aš bijau, kad niekada taip ir nenumesiu svorio, ir nebūsiu tokia graži, kokia galėčiau būti, jei numesčiau, ir tokia sveika, kokia galėčiau būti, jei numesčiau.

Visa šita chuinia man labai trukdo kvėpuoti po truputį vėstančiu rugpjūčio pabaigos oru, išgirsti nedrąsiai kranksėti imančias varnas ir paglostyti lėtai besileidžiantį geltoną lapą. Ankstyvi rudenys yra lygiagrečiai gražūs vėlyviems pavasariams, tai laikas, kai derėtų sustoti, laikas, kai norisi apsikabinti, laikas, kai norisi mylėtis ir pastoti ir gimdyti mažus mielus vaikučius, kurie paskui turės išeiti į darželį, į mokyklą, į kitus namus, į kitas šalis ir į kitus glėbius. Bet kodėl šitaip skauda širdį?

Pokyčių baimė dar yra vadinama metatesiofobija.

6 laik

skaityt įžvalgas

, , , , ,

Po 6 dienų man 30

Pastaruoju metu daug kas iš mano aplinkos – pažįstami ir nepažįstami –  perkopė į ketvirtą dešimtį. Šitai skamba dar baisiau, nei „atšventė 30-ą gimtadienį“. Sutapimas ar ne, bet visi jie su gaivališka jėga švenčia gyvenimą – daug postina instagrame apie tai, kaip šis amžius išlaisvina, kokie jie pasitikintys savimi, jauni ir stiprūs, kaip jie viską gali. Kai kurie paskubomis kuria šeimas, kiti – priešingai, skiriasi ir bėga kas sau, ima daugiau gerti, pirmą kartą gyvenime išbando mdma (o mūsų laikais tai vadinos kitaip), arba tampa veganais. Jie perka brangesnius batus, nes gali sau leisti, arba rengiasi oldskūliniais reebokais, nes jiems dabar pochui. Pradeda startupus, atidaro kabakus, moka PSD, VSD, arba slepia mokesčius, nes statosi namą Kalnėnuose ir vaikams reikia baseino.

Ir visa tai, kad užslėptų tą pypsintį balsiuką galvoje – po 40 metų MES VISI MIRSIM.

Aš šitą balsiuką išgirdau vakar, kine žiūrėdama naują filmą su Dwayne Johnsonu. Mano laikais šį vaidmenį būtų atlikęs Briusvilisas (taip, būtent tokiu būdu išmokau iš tėvo sakyti šį vardą, joks ten ne Brius Vilis ar Briusas Vilisas), o kas dabar likę iš Briusviliso?? Jis SENAS. Pažiūrėkit, kokia sena mano deivė Michelle Pfeiffer. O kaip atrodo Keanu Reeves? JIE VISI GREITAI MIRS. Kai miršta mūsų seneliai, atrodo dar norma, juk jie visada buvo seni ir mes nuo vaikystės buvome mokomi, kad seneliai miršta. Kai nuo senatvės miršta vaikystės kino dievukas, atgyja tas pypsintis balsiukas galvoje – you‘re next, bitch.

Vaikystėje aš labai bijojau mirties. Tada man buvo pristatyta religinė mirties koncepcija ir net nesmerkiu už tai savo tėvų – pati būdama mama žinau, kad kartais, norėdami greitai nuraminti atžalų baimes, mes priimame ne pačius geriausius sprendimus. Toje religinėje koncepcijoje vyravo amžinas gyvenimas, debesėliai, gyvųjų stebėjimas ir saugojimas iš viršaus. Ir tai buvo gerai. Kuomet mokykloje susipažinau su kosmoso koncepcija, dievui nebeliko vietos ant debesėlių, kurie, pasirodo, tebuvo vandens garų sankaupos. Vėl pradėjau bijoti mirties, kol mano kelyje pasitaikė pankroko bažnyčia ir ten, purvinam Maironio Greenų kieme, gerdama Kvortos bambalius su skiauterėtais pankais, aš nebebijojau mirties, nes „live fast, die young“ ir visa kita. Nebebijojau mirties iki duaštuonioliktų liepos.

Suprantu, kodėl mano amžiaus žmonės ima iš naujo skaityti bibliją vaikams. Suprantu, kodėl jie, dvidešimt metų nebuvę bažnyčioje, staiga ima ten tuoktis ir krikštyti savo vaikus. Religija yra vienas lengviausių būdų „užlopyti“ savo mirties baimę ir laikinumo pojūtį. Bet sudėtingiausia yra tai, kad iš tiesų tai baimei reikia ne lopo, o lazerinės plastinės chirurgijos. Juk 2018-i, bliamba!

Mirties baimė nėra vienalypė, ji sudaryta iš nedidelių pereinamų kambarėlių, kuomet atidarius vienas duris, mes matome kitas, už jų slypi dar trys, o už pastarųjų – dar septynios, kol galiausiai tu nebeatsimeni, kuriuo keliu atėjai, kaip eidamas įsmegai į tamsią juodą kebeknę ir nebežinai, kaip grįžti prie pirmųjų durų, kurių, visų pirma, tau nereikėjo atidaryti! Einant pro tas duris pamažu ima trūkti oro ir širdis plaka stipriau, užspaudžia šlapimo pūslę ir suprakaituoja delnai. Tu eini, eini, ir galiausiai, kurias duris beatidarytum, ten matai tik vieną – NIEKO. Niekas, juoda tuštuma, savasties nebuvimas yra tai, dėl ko tu bėgi į vonios kambarį ir trauki iš kosmetyčkos Lexotanilio tabletę, likusią nuo pogimdyvinės depresijos laikų. Juokingiausia, kad mirties baimė yra tokia tuščia iš savęs, kad ją nugalėti galima daug paprasčiau už kitas baimes – tiesiog apie ją negalvojant. Ir negalvoti apie ją yra sąlyginai paprasta, todėl, kad gyvenant ketvirtoje dešimtyje yra n kitų baimių, labiau paliečiamų, labiau realių, labiau savalaikių.

Pavyzdžiui, antros pusės arba vaikų mirtis. Arba sunkios ligos. Taip, ligos, vamzdeliai, ligoninės lovos, operacinės lempos, kompensuojami vaistai, čia daug kiečiau už mirties baimę. Arba pinigai. Tiksliau, pinigų nebuvimas. Negalėjimas turėti to, ko nori arba to, ko reikia. Ir dar yra meilė. Tiksliau, jos laikinumas. Galvoji, kad radai, galvoji, kad turi, ir staiga viena rytą supranti – nihuja. Gal ir buvo, bet nebėra, išslydo per pirštus kaip Preilos smėlis, liko tik jausmas, kad buvo, o gal ne? Ir skubi transliuoti per instagramą, koks tu gražus, sveikas, turtingas ir laimingas, mylintis ir mylimas, sėkmingas ir GYVAS. Nes juk, po 40 metų MES VISI MIRSIM.

Tiesa, pabaigai, kažkur skaičiau, kad po 40 metų 70 will be the new 50. Pakelkim taurę Prosecco už tai, nes Kvortos juk nebegamina.

4 laik

skaityt įžvalgas

, , , , , , , ,

Apie šūdų malūnus ir psichologus

Šiuo metu susikaupė labai daug šūdo, su kuriuo nebemoku princesiškai dealint, taigi nusprendžiau pasinaudoti statistinio USA gyventojo, arba statistinio holivudo filmo personažo (nes kiek aš čia žinau apie realius USA gyventojus) patirtimi ir apsilankiau pas psichologę. Kas gali būti blogiau, pagalvojau? Kas antras mano pažįstamas žmogus jau yra tai daręs, kaip ir gėręs psichotropinius vaistus ar turėjęs kitų gliukų.

Nesiginsiu, pykčio savyje turėjau ir anksčiau, tačiau mano „profesionali“ pagalba apsiribodavo kontempliavimu prie penkto alaus bokalo ar antro vyno butelio, baruose vėlų vakarą ir ant gatvių bortelių paryčiais. Anksčiau turėjau, kam išdalinti savo skausmą, pyktį, neviltį, pasišlykštėjimą, liūdesį, ir tai padarius visas tas mėšlas sumažėdavo dvigubai, jei ne visiškai. Dabar taip daryti nebegalima. Dabar aplinkui žmonės ramūs, suaugę, susiturintys, arba tiesiog užsiėmę savo reikalais. „Neimk į galvą“, „per daug jautriai reaguoji“, „kam kreipi dėmesį“, „ar neturi daugiau ką veikti“ nėra tie atsakymai, kurie galėtų sumažinti visą besikaupiantį šūdą, todėl jis kaupiasi, kaupiasi ir prasiveržia mažiausiai trokštamais šūdų malūnais – aš apšaukiu vaiką, kurį iš tiesų myliu labiau už visą pasaulį, išsilieju ant vyro, kuris yra mano gyvenimo ramstis ir laimė, arba tiesiog žliumbiu daužydama puzlės dėžutę į grindis, nes nerandu vienos trūkstamos detalės.

Šitie šūdų malūnai ėmė mane sekinti vis labiau ir labiau, ir aš pagalvojau – kodėl gi ne? Gal „specialistas“ galės padėti man susirinkti save ir tapti ramesne, išieškotesne, mažiau irzlia, labiau atsipalaidavusia, gal padės išmušt man iš subinės pedantizmą, OCD apraiškas, pykčio priepuolius ir tą dusinantį tiršto kisieliaus klampumo nerimą, kuomet atrodo, kad einant gatve mane nušaus koks psychas arba partrėkš mašina?

Oh well.

Po antro vizito, į kurį atėjau geros nuotaikos, pasiruošusi namų darbus, gražiai apsirengusi, pasidažiusi ir, kaip man įprasta, 10 min anksčiau, jaučiuos daug šūdiniau, nei kada anksčiau. Puikus to įrodymas yra, kad pagaliau rašau blog‘o įrašą, ar ne, mano 5 likę skaitytojai? :D

Suprantu, kad bėda iš dalies manyje, ir kad niekada nelaikiau psichologo profesijos rimtu deal‘u. Jau vien ko verti dėstytojo Bliumo žodžiai pirmam kurse, kuomet turėjom sujungtą paskaitą su psichlogais – įstojote į psichologiją? Sveikinu, turite nemažai psichologinių problemų. Psichiatras, psichoterapeutas – taip. O psichologas… tikėjausi, kad realybėje pokalbis nevyksta taip:

- „bet koks sakinys“

- „Ir kaip dėl to jaučiatės?“

- „belekoks atsakymas“

- „ir kaip dėl to jaučiatės?“

EIK TU NACHUI. Jei aš jausčiaus gerai, dabar lesinčiau antis su vaiku parke, o ne sėdėčiau poliklinikoj!

Visų pirma, tundra specialistė vėluoja į darbą 10 minučių. Nueinu į registratūrą – gal aš sumaišiau laiką? Kaip tu gali dirbt su visokiais depresuotais debilais ir VĖLUOTI Į SUSITIKIMĄ?? Registratūroj susireikšminus boba meta, kad „čia ne bankas ir galima vėluot“. Rimtai. Rimtai? Po 10 minučių vėlavimo specialistė ateina ir, praėjus pro mane kaip pro stulpą, užsidaro kabinete. Laukiu minutę, dvi, tris, šimtąmilijonų minučių, kol pasibeldžiu. Tyla. Atidarau duris – laba diena? Ką ji man sako? PALAUKIT. Palauk, Karlai. Lyg aš to nedariau 15 minučių.

Taip, žinau, kad čia šūdas. bet kai esi tokioj būsenoj, kad išdrįsti vapščie eiti pas psichologą, tai būtent šūdai ir geba geriausiai išvesti iš pusiausvyros. Būtent šūdai ir yra tai, kas sukelia šūdų malūną. Juk aš sveika, graži, turiu mylinčią šeimą, gražius namus, draugų, turiu rūbų, batų, babkių, iphoną, turėčiau būt psichiškai subalansuota. Bet ne, mane išmuša iš bėgių tokie šūdai, kaip vėluojantys į vizitą gydytojai. Po tokios pradžios nieko gero būti nebegalėjo. Kadangi buvau pikta, nusprendžiau nemeluoti ir pasakyti, kad pykstu, nes kokio bybio aš ten einu, jei negaliu pasakyti, kad pykstu. Dėl pykčio juk ir einu. Faktas, kad geriau reikėjo nesakyti. Nes jei po pirmo vizito aš dar galėjau šiek tiek tikėti jos galimybe man padėti, tai dabar manau, kad man padėti galėtų bet kas kitas, tik ne psichologė. Nebent čia buvo socialinis eksperimentas ir jis pavyko OVER THE TOP.

Tiesa, gavau nupiešti namą-medį-žmogų. Dešimtis kartų daryta užduotis, bet aišku viską buvau pamiršus, ir piešiau taip, kaip tuomet rodėsi. Namie googlas pasakė, kad viskas su manim pakankamai blogai :D Medis be žemės po juo, žmogus su kojas dengiančiu sijonu ir panašiai :D Oh dear. Viena, kas pas mane išryškinta ir sustiprinta, tai galimybės mąstyti, svarstyti, kurti interakcijas ir socialiai integruotis. Tik kad aš paskutiniu metu pritrūkstu žmonių, su kuriais tai būtų galima daryti. Kadangi daug laiko praleidžiu su vaiku ir su internetu, tai kaip niekada gerai pastebiu debilus, jie yra visur ir jų yra daug, ir mano socialinis burbulas rodosi kažkoks mažas ir sukiužęs. Debilai seime. Debilai vyriausybėje. Debilai komentaruose. Naudingi debilai. Debilų debilai. Dar niekada manęs taip nesiutino politinės erdvės įvykiai, dar niekada viskas nesirodė taip arti ir taip pavojinga. Bijau ir pykstu, pykstu ir bijau, o debilams visiškai pochui. O kur dar mamyčių forumai, kur irgi ne visi pieštukai aštriausi pieštukinėj, tačiau tu negali atsiriboti nuo tos sferos, nes kurgi dar išsikalbėsi? O paskui šeima su savo pričiūdais, Barboros kurjeriai, kasininkės Ikiuke, mėsos pardavėjos Halėj, paštininkė ir Vinted pardavėjos – kai kada paglosto širdį, kai kada norisi kaukt į mėnulį. Reikia tik nepamiršti – geriau jau kaukt į mėnulį, nei eit pas nemokamą psichologę.

Tiesą pasakius, visa tai parašius jaučiuosi šimtą kartų geriau, turbūt dėl šito jausmo aš ir rašydavau blog‘ą.

8 laik

skaityt įžvalgas

, , , , ,

prev posts