2017-ų retrospektyva

2017 buvo dosnūs ir laimingi. Nors didžiausią dovaną gavau dar pernai, šiemet viskas stojo į savo vėžes ir sužydėjo sieloj vyšnios.  Radau savo ramybę mūsų nedideliam bute, kur visuomet šilta, kvepia kava ir cinamonu, čia dienomis  sienom eina mūsų vaikas, o vakarais geriam vyną ir žiūrim filmus, čia aš auginu gėles kurios pagaliau nevysta ir kalėdoms puošiu eglę, kuri kokia graži, kad noriu laikyt ją iki velykų.

Šiais metais atsišliejau nuo nemalonių žmonių, nuo santykių iš reikalo, įsileidau į savo gyvenimą naujų asmenybių, ko man šitaip trūko, turėjau daugiau mergaitiškų vakarų, kurie baigiasi 3 ryto, šiais metais pradėjau jaustis sau labai graži, nors ir neišeina vėl būti plona,  sugebėjau susitvarkyti jausmus, hormonus ir prisiminimus. Bėgantis laikas užgydė žaizdas, kurias dovanojo laikas nuo mūsų sprendimo turėti vaiką iki maždaug šeštojo jo mėnesio. Daug kas pasakytų, kad esu myžnė ir be reikalo tryznioju, bet aš jau išmokau tokiems pasiūlyti eiti nachui.

Šiais metais gyvenant Lietuvoje teko susitaikyti su daug sveiku protu nesuvokiamų dalykų, valdžios kišimosi į privačiausius ir jautriausius klausimus, bet, neabejoju, čia dar tik pradžia. Prikišę nagučius prie dirbtinio apvaisinimo, vaistų nuo migrenos ir vyno bonkės 21:00, jie persimes prie abortų, kito ryto tabletės ir mėtinio marlboro. Ko tikiuosi, tai kad tie marazmai greitai pasiliks tik naujai perrašytuose istorijos vadovėliuose, kuriuos mūsų vaikai su pasimėgavimu krims naujose liberaliose mokyklose tarp matematikos, filosofijos ir savalaikio lytinio švietimo užsiėmimų.

Šiais metais aš stengiuosi apie visa tai negalvoti. Mėgaujuosi augančiu vaiku ir į naują etapą peržengusia draugyste su savo vyru. Dabar, kai esam tėvai tam mažam žmogui, lengviau rasti kompromisą ir mylėti vienas kita be konkrečių priežasčių. Nors, be abejo, visiškai pisti proto aš nenustojau, o jis nenustojo daryt iš mano virtuvės kiaulidės, bet susitvarkom. Esu laiminga, kad mano gyvenime yra šie du vyrai.

Ateinančiais metais pasižadu valgyti skanų ir sveiką maistą (ir nevalgyti sumuštinių), gerti vyną, viskį, sausą sidrą, ir per vakarėlius rūkyti mėtinį marlboro, neskaityti delfio komentatorių, nebent Andriulio komentatorius, toliau lakuotis nagus, dažytis antakius ir progai esant pasipuošti šventine suknele, o ne šventiniais džinsais. Pasižadu gauti vietą tame darželyje, kurį pasirinkau pirmu numeriu ir padaryti viską, kad jei ten deda cukrų į arbatą, jo nebedėtų. Pasižadu nesakyti vaikui, kad kažkokias dovanas atneša mistinis kalėdų senelis. Pasižadu mylėti save ir mylėti vyrą ir mylėti sau malonius žmones, o į nemalonius nekreipti dėmesio ir nesigadinti sau dėl jų nervų. Pasižadu stengtis nesivelti į beprasmes niekur nevedančias diskusijas su priešingą nuomonę turinčiais ponais ir poniom feisbuke. Pasižadu toliau su saiku domėtis politika, genų inžinerijos naujovėmis ir nasa misijomis.

4 laik

skaityt įžvalgas

, , , ,

Video will continue after meetoo

Siaubas, kaip užpisa. Tu žiūri snacko su cheddario sūriu recipe, tokį, kurio tikrai negaminsi, nes reikia tešlą vynioti aplink iš folijos išlanktytą dūdos formą, bet čia panašiai kaip su visais lesbian porn, na mažai kas iš mūsų panų bandė, bet nemažai yra, kas žiūrėjo galvą pakreipusios. Žodžiu, žiūri, tik jau įsijauti į tą cheddario sūrį ir staiga tau – oplia – 12 sekundžių reklama. 12 sekundžių pakankamas laikas, kad ne tik nuskrolintum feisbuku žemyn, bet ir nuspręstum, kad sekso su kažkuo nebenori.

Siaubas, kaip užpisa. Visas brudas, kurį turi semti į gerklę, jei turi internetą, visas heitas, visos story, hashtag meetoo, aš skaitau, viską iš eilės ir kartais pakartoju, dar niekada nebuvau tokia neradus savo nuomonės visam tam sraute. Esu buvus įvairiose situacijose, pradedant nuo to, kaip mane mielą septyniolikinę čiešino pirmas „vaikinas“, o aš laužiaus iki negalėjimo, baigiant tuo, kaip pati naudojaus proga, situacija ir vyno kiekiu ir likau nakvoti pas kažką, kas to ne visai norėjo. Mes visi tokie smarkiai fucked up, savo auklėjime, požiūryje, peer pressure, baimėse, viena iš tų merginų, dėl kurių užvirė tas www balaganas, pamenu, ji buvo mano mamos bendradarbės dukra, keliais metais už mane jaunesnė, ir jie turėjo namuose kompą, kai mes neturėjom, ir aš pas juos porą kart žaidžiau kompų žaidimus. Internetuose labai daug teisingų minčių pasakyta, pavyzdžiui, juos gina tie, kas patys taip darytų – ir mes nuleidžiam galvas; pavyzdžiui – prabilk pati, kad jau taip lengva – ir mes nuleidžiam galvas.

Siaubas, kaip keista. Univerkės laikais trankaus po daug keistų užkampių, keistų plotų ir koncų ir nesuvokiamų tusofkių – nė karto neteko tapti meetoo auka – gal tiesiog per daug lengvai prieinama buvau, ir viskas man buvo vakarėlis. O gal pankroko vyrai pasitaikė faini. Atsimenu, buvau labai jauna, gal devyniolikos, ir man taip patiko vienas vaikinas – kai glamžėmės su juo Tamstos berniukų tualete, palikau ten savo švarką, ir paskui 4 ryto grįžau pasiimt jo iš baro, ir buvo gėda. Dar kažkada buvau pas jį plote ir jis paklausė, ar gali mane pabučiuoti, ir viskas buvo tokia romantika, nors jam priklausė būt visai kitokiam. Kita vertus, esu ėjus gatve ir gavus per šikną ir man buvo griebę už papų – tokie supisti bailūs berniukai, kurie mandri tik kompanijoj arba už kompų ekranų, jų tipažai iškyla skaitant visus tuos vėmalus. Ir aš atsimenu tą savo jausmą tomis akimirkomis – kai tu pasijunti šiukšle, kurva, vien todėl, kad turi papus ir šikną, ir eini su jais gatve.

Siaubas, kaip keista, kad vienas stipresnių argumentų yra „ o jei tai būtų tavo dukra“ arba „o jei taip padarytų tavo sūnus“. Kaip tę bebūtų, aš neabejoju, kad dabartinė pampersinė karta bus laisva ir drąsi ir laiminga ir brandi ir gebanti gerbti „bobas“ ir nemananti, kad „jie visi vienodi“. Kai man, 13 savaitę nėštumo, genetikė echoskopo metu pasakė, kad turėsiu berniuką, aš tyliai sau pagalvojau „aleliuja, nereiks perteikt gebėjimo būti dama“. Nes aš jo neturėjau. Mano smagiausi jaunystės atsiminimai buvo tūsofkės su bernais baruose, sklepuose, po tiltais ir paalpinėse. Dievaži, su savo sūnaus tėvu ir dabartiniu mylimuoju ne kitaip susipažinau. Aš pati galiu sakyt meetoo tiek pat, kiek sakyti gali ant manęs. Nežinau, kur yra tiesa, o kur yra faktas, pirmą kartą internetinės dramos taip smarkiai išmušo mane iš vėžių.

Šiandien esu tik laiminga ir pasimetus, kad gyvenu ir auginu sūnų tokioje info lavinoje, kai karbauskiai ir verygos nori uždrausti pirkti be recepto vaistus ir ekstrinę kontracepciją, darytis abortą, savo savijautas užgert vynu 21:00, tuoktis ir gimdyt vaikus su tuo, ką myli, papūst žolės kaimyno balkone, bet mes vis dar turim žodžio laisvę, ir tie visi draudimai su ta visa žodžio laisve taip keistai sukoreliuoja, čia įsipina žurnalistai, seimo nariai, social media influenceriai, kad jau nebežinau, kur mes būsim rytoj. Kai esi mama, tau prabanga tampa įsisukt į pledą ir išgert butelį vyno ir tiesiog pasėdėt ant sofkos, tada sugalvoji, kad viską surašysi į blogą, bet kai mintys šitaip šokinėja, atrodo, geriau viską būtų palikti insta stories.

6 laik

skaityt įžvalgas

, , , , , ,

Apie british dry cider ir viešus wc

Yra dviejų tipų žmonės: tie, kurie viešą tūliką po savęs palieka gražesnį nei rado ir tie, kurie nepalieka. Kad bachūrai gali kažko nepastebėti, aš suprantu, nes pati su tokiu gyvenu, bet kad bobos gali lengva dūšia palikt kruvinus dangčius ir nenuleistus šūdus po jais, tai man jau virš visko. Taip visai ne happy pasibaigė vakaras Happy Brew bariuke, kuriame turėjom semtis žinių apie juodąsias skyles, bet pasisėmėm tik pilnus plaučius CO2 mažiukėj salytėj su dar 30-ia susigrūdusių smalsuolių. Super hipsta craft kvietinis irgi negelbėjo, nes jo skonis buvo kaip šnekučio kanapinio ir net AŠ palikau pusę butelio mirčiai brome. O šiaip jei darai renginį, kuriuo feisbe suinterestuoti tūkstantis žmonių, tai gal būtų visai good idea pasirinkti ne kišenės dydžio vietą, kurioje net langai neatsidaro.

Yra dviejų tipų žmonės: tie, kurie mėgsta british dry obuolių sidrą ir tie, kurie nemėgsta. Vakarą išgelbėjo Prohibicija su savo nerealaus skonio ir nerealaus brangumo Hogan‘s – dabar sėdžiu, googlinu, ir matau, kad apart barų jo niekur nėra nusipirkti, nebent Bottlery pardėj subačiovkėj, kuri turi vieną likutinę bonkę, arba iš Sidro Namų, kurie parduoda tik didmena licenzijuotom įmonėm. Pats Prohibicijos barmenas purto galvą, kol supranta, ko iš jo noriu – nee, nei DRY, nei FRENCH REVELATION mes nebeturim, turim tik MEDIUM – pirmą bonkę ištraukė iš šaldytuvo, antrą, kurios grįžau po valandėlės, jau iš sklepo. Srsly?? Pasijutau vienintele to sidro gėrėja, o su tokiom pajamom kaip mano, ne kasdien gurkšnosi dulkėtą buteliuką už 4.5. Suprantu, kad grįžus pas juos dar po mėnesiuko turėsiu gert kokį pussaldį perį. Lietuviai nesupranta gero sidro! O tie, kurie supranta, turi jį pirkti bare už 4.5 eur arba tenkintis Vilkmergės draft, kuris yra geriausias popular pasirinkimas iš blogiausių.

Yra dviejų tipų žmonės: tie, kurie lieka ištikimi sau ir tie, kurie nelieka. Neneigsiu, pati smarkiai pasikeičiau nuo early twenties iki late. Nebegeriu šnekutinių kanapinių alų, o jei kiek ir išgeriu, tai kitą dieną vaikštau sopančia galva ir kvėpuoju burbuliukais iš mineralkės. Nebepakelių nei tūsovkių, nei nemieganakčių, pagirios man panašu į būseną po gimdymo. Nerūkau žolės ir neinu į miestą tam, kad rasčiau nuotykį. Bet aš nesmerkiu tūso kartos. Nesuprantu, kaip galima visą jaunystę prasišniot on the edge, o „susitvarkius gyvenimą“ šlietis verygai prie šono ir neigti jaunystės gaivališką dvasią. Ne iš mamos perspektyvos, tikrai ne iš jos, šia perspektyva tais klausimais laviruoti dar nemoku, bet, dievaži, jaunos dienos ir skirtos festivaliams. Tiesiogine ir perkeltine prasme. Jos skirtos degtinei ir alui, šokiams ir flirtui, bėgimui iš pamokų ir atsibudimui ant nepažįstamos pagalvės. Lauko kavinėms švintant, trise rūkomai cigaretei, ekspromtinėms kelionėms ir purviniems sportbačiams

Kai pagalvoju, kad visa tai jau turėjau, kad turėjau ir nebetūrėsiu, man susopa širdį. Kai pagalvoju, kad visa tai gali turėti mano sūnus, man paspartėja širdies ritmas – o su kuo? O ar saugiai? O kur ir kaip ir ar ilgai? O ar nesušals, ar nesuduš, ar nepaklys? Tačiau kaip besijausčiau, aš stengsiuosi įkrėsti proto jam į galvą, įžiebti pasitikėjimo savimi jo širdy ir įskiepyti jam giliai, kad manimi galima pasitikėti – o tada paleisiu į visus tuos festivalius stačia galva, kad švęstų gyvenimą, kol tos šventės linksmiausios. Ir aš iš paskutinių stengsiuos netapti tokia, kaip tos mamos, kurios urzgia dėl perplėštos kelnės, dėl supurvintos kuprinės, dėl vietomis apkeistų darbų, o paskui dejuoja, kad vaikai nebėga pas jas dėl perplėštos širdies, dėl supurvintos karmos ar apkeistų vietomis gyvenimo rolių.

Tikiuosi, kad viską padarysiu teisingai, o tos klaidos, kurių neišvengsiu, nesutrukdys mums su sūnum po 20 metų sumušti british dry bokalais.

4 laik

skaityt įžvalgas

, , , , , , , , , ,

Susimylėkime facebook’e

Ai bala nematė>>
Bus tikrai malonu, jei paseksite blog’ą facebooke :*

https://www.facebook.com/alkoholikairnieksai/

skaityt įžvalgas

, , , , , ,

prev posts