Video will continue after meetoo

Siaubas, kaip užpisa. Tu žiūri snacko su cheddario sūriu recipe, tokį, kurio tikrai negaminsi, nes reikia tešlą vynioti aplink iš folijos išlanktytą dūdos formą, bet čia panašiai kaip su visais lesbian porn, na mažai kas iš mūsų panų bandė, bet nemažai yra, kas žiūrėjo galvą pakreipusios. Žodžiu, žiūri, tik jau įsijauti į tą cheddario sūrį ir staiga tau – oplia – 12 sekundžių reklama. 12 sekundžių pakankamas laikas, kad ne tik nuskrolintum feisbuku žemyn, bet ir nuspręstum, kad sekso su kažkuo nebenori.

Siaubas, kaip užpisa. Visas brudas, kurį turi semti į gerklę, jei turi internetą, visas heitas, visos story, hashtag meetoo, aš skaitau, viską iš eilės ir kartais pakartoju, dar niekada nebuvau tokia neradus savo nuomonės visam tam sraute. Esu buvus įvairiose situacijose, pradedant nuo to, kaip mane mielą septyniolikinę čiešino pirmas „vaikinas“, o aš laužiaus iki negalėjimo, baigiant tuo, kaip pati naudojaus proga, situacija ir vyno kiekiu ir likau nakvoti pas kažką, kas to ne visai norėjo. Mes visi tokie smarkiai fucked up, savo auklėjime, požiūryje, peer pressure, baimėse, viena iš tų merginų, dėl kurių užvirė tas www balaganas, pamenu, ji buvo mano mamos bendradarbės dukra, keliais metais už mane jaunesnė, ir jie turėjo namuose kompą, kai mes neturėjom, ir aš pas juos porą kart žaidžiau kompų žaidimus. Internetuose labai daug teisingų minčių pasakyta, pavyzdžiui, juos gina tie, kas patys taip darytų – ir mes nuleidžiam galvas; pavyzdžiui – prabilk pati, kad jau taip lengva – ir mes nuleidžiam galvas.

Siaubas, kaip keista. Univerkės laikais trankaus po daug keistų užkampių, keistų plotų ir koncų ir nesuvokiamų tusofkių – nė karto neteko tapti meetoo auka – gal tiesiog per daug lengvai prieinama buvau, ir viskas man buvo vakarėlis. O gal pankroko vyrai pasitaikė faini. Atsimenu, buvau labai jauna, gal devyniolikos, ir man taip patiko vienas vaikinas – kai glamžėmės su juo Tamstos berniukų tualete, palikau ten savo švarką, ir paskui 4 ryto grįžau pasiimt jo iš baro, ir buvo gėda. Dar kažkada buvau pas jį plote ir jis paklausė, ar gali mane pabučiuoti, ir viskas buvo tokia romantika, nors jam priklausė būt visai kitokiam. Kita vertus, esu ėjus gatve ir gavus per šikną ir man buvo griebę už papų – tokie supisti bailūs berniukai, kurie mandri tik kompanijoj arba už kompų ekranų, jų tipažai iškyla skaitant visus tuos vėmalus. Ir aš atsimenu tą savo jausmą tomis akimirkomis – kai tu pasijunti šiukšle, kurva, vien todėl, kad turi papus ir šikną, ir eini su jais gatve.

Siaubas, kaip keista, kad vienas stipresnių argumentų yra „ o jei tai būtų tavo dukra“ arba „o jei taip padarytų tavo sūnus“. Kaip tę bebūtų, aš neabejoju, kad dabartinė pampersinė karta bus laisva ir drąsi ir laiminga ir brandi ir gebanti gerbti „bobas“ ir nemananti, kad „jie visi vienodi“. Kai man, 13 savaitę nėštumo, genetikė echoskopo metu pasakė, kad turėsiu berniuką, aš tyliai sau pagalvojau „aleliuja, nereiks perteikt gebėjimo būti dama“. Nes aš jo neturėjau. Mano smagiausi jaunystės atsiminimai buvo tūsofkės su bernais baruose, sklepuose, po tiltais ir paalpinėse. Dievaži, su savo sūnaus tėvu ir dabartiniu mylimuoju ne kitaip susipažinau. Aš pati galiu sakyt meetoo tiek pat, kiek sakyti gali ant manęs. Nežinau, kur yra tiesa, o kur yra faktas, pirmą kartą internetinės dramos taip smarkiai išmušo mane iš vėžių.

Šiandien esu tik laiminga ir pasimetus, kad gyvenu ir auginu sūnų tokioje info lavinoje, kai karbauskiai ir verygos nori uždrausti pirkti be recepto vaistus ir ekstrinę kontracepciją, darytis abortą, savo savijautas užgert vynu 21:00, tuoktis ir gimdyt vaikus su tuo, ką myli, papūst žolės kaimyno balkone, bet mes vis dar turim žodžio laisvę, ir tie visi draudimai su ta visa žodžio laisve taip keistai sukoreliuoja, čia įsipina žurnalistai, seimo nariai, social media influenceriai, kad jau nebežinau, kur mes būsim rytoj. Kai esi mama, tau prabanga tampa įsisukt į pledą ir išgert butelį vyno ir tiesiog pasėdėt ant sofkos, tada sugalvoji, kad viską surašysi į blogą, bet kai mintys šitaip šokinėja, atrodo, geriau viską būtų palikti insta stories.

5 laik

skaityt įžvalgas

, , , , , ,

Apie british dry cider ir viešus wc

Yra dviejų tipų žmonės: tie, kurie viešą tūliką po savęs palieka gražesnį nei rado ir tie, kurie nepalieka. Kad bachūrai gali kažko nepastebėti, aš suprantu, nes pati su tokiu gyvenu, bet kad bobos gali lengva dūšia palikt kruvinus dangčius ir nenuleistus šūdus po jais, tai man jau virš visko. Taip visai ne happy pasibaigė vakaras Happy Brew bariuke, kuriame turėjom semtis žinių apie juodąsias skyles, bet pasisėmėm tik pilnus plaučius CO2 mažiukėj salytėj su dar 30-ia susigrūdusių smalsuolių. Super hipsta craft kvietinis irgi negelbėjo, nes jo skonis buvo kaip šnekučio kanapinio ir net AŠ palikau pusę butelio mirčiai brome. O šiaip jei darai renginį, kuriuo feisbe suinterestuoti tūkstantis žmonių, tai gal būtų visai good idea pasirinkti ne kišenės dydžio vietą, kurioje net langai neatsidaro.

Yra dviejų tipų žmonės: tie, kurie mėgsta british dry obuolių sidrą ir tie, kurie nemėgsta. Vakarą išgelbėjo Prohibicija su savo nerealaus skonio ir nerealaus brangumo Hogan‘s – dabar sėdžiu, googlinu, ir matau, kad apart barų jo niekur nėra nusipirkti, nebent Bottlery pardėj subačiovkėj, kuri turi vieną likutinę bonkę, arba iš Sidro Namų, kurie parduoda tik didmena licenzijuotom įmonėm. Pats Prohibicijos barmenas purto galvą, kol supranta, ko iš jo noriu – nee, nei DRY, nei FRENCH REVELATION mes nebeturim, turim tik MEDIUM – pirmą bonkę ištraukė iš šaldytuvo, antrą, kurios grįžau po valandėlės, jau iš sklepo. Srsly?? Pasijutau vienintele to sidro gėrėja, o su tokiom pajamom kaip mano, ne kasdien gurkšnosi dulkėtą buteliuką už 4.5. Suprantu, kad grįžus pas juos dar po mėnesiuko turėsiu gert kokį pussaldį perį. Lietuviai nesupranta gero sidro! O tie, kurie supranta, turi jį pirkti bare už 4.5 eur arba tenkintis Vilkmergės draft, kuris yra geriausias popular pasirinkimas iš blogiausių.

Yra dviejų tipų žmonės: tie, kurie lieka ištikimi sau ir tie, kurie nelieka. Neneigsiu, pati smarkiai pasikeičiau nuo early twenties iki late. Nebegeriu šnekutinių kanapinių alų, o jei kiek ir išgeriu, tai kitą dieną vaikštau sopančia galva ir kvėpuoju burbuliukais iš mineralkės. Nebepakelių nei tūsovkių, nei nemieganakčių, pagirios man panašu į būseną po gimdymo. Nerūkau žolės ir neinu į miestą tam, kad rasčiau nuotykį. Bet aš nesmerkiu tūso kartos. Nesuprantu, kaip galima visą jaunystę prasišniot on the edge, o „susitvarkius gyvenimą“ šlietis verygai prie šono ir neigti jaunystės gaivališką dvasią. Ne iš mamos perspektyvos, tikrai ne iš jos, šia perspektyva tais klausimais laviruoti dar nemoku, bet, dievaži, jaunos dienos ir skirtos festivaliams. Tiesiogine ir perkeltine prasme. Jos skirtos degtinei ir alui, šokiams ir flirtui, bėgimui iš pamokų ir atsibudimui ant nepažįstamos pagalvės. Lauko kavinėms švintant, trise rūkomai cigaretei, ekspromtinėms kelionėms ir purviniems sportbačiams

Kai pagalvoju, kad visa tai jau turėjau, kad turėjau ir nebetūrėsiu, man susopa širdį. Kai pagalvoju, kad visa tai gali turėti mano sūnus, man paspartėja širdies ritmas – o su kuo? O ar saugiai? O kur ir kaip ir ar ilgai? O ar nesušals, ar nesuduš, ar nepaklys? Tačiau kaip besijausčiau, aš stengsiuosi įkrėsti proto jam į galvą, įžiebti pasitikėjimo savimi jo širdy ir įskiepyti jam giliai, kad manimi galima pasitikėti – o tada paleisiu į visus tuos festivalius stačia galva, kad švęstų gyvenimą, kol tos šventės linksmiausios. Ir aš iš paskutinių stengsiuos netapti tokia, kaip tos mamos, kurios urzgia dėl perplėštos kelnės, dėl supurvintos kuprinės, dėl vietomis apkeistų darbų, o paskui dejuoja, kad vaikai nebėga pas jas dėl perplėštos širdies, dėl supurvintos karmos ar apkeistų vietomis gyvenimo rolių.

Tikiuosi, kad viską padarysiu teisingai, o tos klaidos, kurių neišvengsiu, nesutrukdys mums su sūnum po 20 metų sumušti british dry bokalais.

4 laik

skaityt įžvalgas

, , , , , , , , , ,

Susimylėkime facebook’e

Ai bala nematė>>
Bus tikrai malonu, jei paseksite blog’ą facebooke :*

https://www.facebook.com/alkoholikairnieksai/

skaityt įžvalgas

, , , , , ,

Shortcut to happiness

Vasarą eina į pabaigą.

Paskutiniu metu daug kas eina į pabaigą ir tai nėra blogai. Vynas eina į pabaigą, nors ką tik įsipyliau pirmą taurę. Taurės eina į pabaigą, nors ką tik turėjau tiek, kad netilpo į lentynas. Niekada negalėjau gerti vyno iš kitokios, nei vyno taurės. Vyno taurės yra vyno taurės, ir tai, kad man, Rašytojų Sąjungos Salione paprašius dvigubo raudono vyno, jį supylė į pina colados taurę yra mažu mažiausiai SAD. Vyno negalima gerti nei iš vienkartinio puodelio, nei iš arbatos ar kavos puodelio, nei iš stakano, nei iš likerio taurytės. Vienintelė išimtis gali būti taikoma vienkartiniam kavos puodeliui, kai vyną geri Gedo prospekte arba bažnyčioj. Vyną galima gerti arba iš vyno taurės, arba iš butelio.

Namuose taip pat visada turiu valerijono tinktūros. Valerijono tinktūrą geriu, kai vynas būna nuėjęs į pabaigą, o man pasidaro arba liūdna, arba pikta, arba šiaip striomna ir viskas vienu metu. Paskutiniu metu mano nervai dažnai eina į pabaigą. Mano Obsessive-Compulsive tamsioji pusė vis labiau perima vadžias ir aš pati nejaučiu, kaip penktą kartą valau viryklę, šveičiu kriauklės kraną ar siurbiu kilimus, ir manyje gyvena ir kunkuliuoja begalinis poreikis, kad būtų švaru, būtų kvapnu, aš noriu gyventi Ikėjoj, noriu gyventi bent jau Mindaugo Maximoj, kur produktai surikiuoti kaladėlėmis ir gali nusipirkti amerikietiško steikų padažo ir kanadietiško klevų sirupo.

Kartais pagalvoju, kad tokius uraganus sukelia gluten-dairy-sugar free gyvenimo būdas, tiesiog žmogus negali likti visiškai sane, jei šitaip valgai. Tu tiesiog tyčiojies iš sistemos ir finale ji vistiek pasityčios iš tavęs. Bet šiuo metu noriu užpakalį inkišt į bent jau 40 dydžio džinsus ir nematau kito būdo levituot šitoj realybėj  – nemaišoma su durpėm dar vieno addiction.

Į pabaigą eina kava, migdolų pienas, vienkartiniai rankšluosčiai, razinos, saliero šaknis, balzamiko actas ir rūkytos paprikos milteliai.

Paskutiniu metu vėl bandau grįžti prie Ilzės eksperimento ir nusipurtyt negatyvą, kuriuo esu apsisukus kaip kokiu sexy kašmyro šaliu. Išsitryniau iš feminizmo grupės feisbuke. Stengiuosi nežiūrėti VAlesiaus foto, neskaityti AJegelavičiūtės komentarų ir delfio straipsnių antraščių. Turiu pripažinti, kad man po paskutinės pokalbių laidos vėl ėmė patikti BTiškevič, nes boba susirado diedą ir grįžo į pozityvo kelią.

Užrašams: reikia kuo skubiau nuvažiuoti į Ikėją nusipirkti vyno taurių. Trukdis: Ikėjoj dažniausiai nusiperku papildomą vonios kilimėlį, patalynės komplektą su akcija, peilių rinkinį (nes senieji atšipę, o aš nemėgstu galąsti), dirbtinį lubiną, kvepiančių žvakių, dėžutę daikčiukams, lempučių, žaislą vaikui ne pagal jo amžių ir dar kartais kokį nors baldą. Vis dar neturiu tiek pinigų, kad galėčiau laisvai pasitaškyti Ikėjoje ir paskui nesriūbauti, kad vėl neturiu lyšnų babkių ant Aperolio bonkės, kuriai šiandien beje Maxei akcija.

Dasigyvenau iki to, kad pati namie maišaus Aperolius, o alų geriu kartą per mėnesį ir dažniausiai netyčia arba ne savo. Kita vertus, neseniai netikėtom aplinkybėm sutikau savo paauglystės draugę. Ar kaip pavadinti tą amžių, kai tau 17-20 metų? Na, nevadinsi juk jaunyste, nes tada kaip ir apeliuotum į prabėgusias dieneles. Tai, žodžiu, netikėtai susitikom, abi su vaikais, visa kita. Bet kai gėrėm alų ir kepėm šašlus jos name, kuriame pirmą kartą kadaise dalyvavau tikram „plote“ – su laižiakais, buteliu, vėmalais, drakėm – nepaisykim, kad šiandien jau aplink lakstė mūsų vaikai, kažkaip supratau, kad viskas dar tikrai neina į pabaigą, o kaip tik priešingai, tik prasideda.

3 laik

skaityt įžvalgas

, , , , , , ,

prev posts