Mamos pavidalai

Blog’o įrašas sponsorintas ir įkvėptas Kvelertak, 4 gintonicų ir 4 kronenburgų. Lydimas galvos skausmo. Bet dar smarkiau generuojantis paskutinių mėnesių sunkiai sudėliojamas mintis.

Prieš 7 mėnesius man gimė antras sūnus. Paskutinis mano vaikas. Nors daug kas mėgsta pasipyzdavot, kai taip sakau. Plius-minus tie, kurie jam gimus sveikino ir sakė „dabar liko tik mergaitė“.

Mano aplinkoje žmonių santykis su vaikais labai skirtingas. Todėl niekuomet neturėjau kažkokio pavyzdžio, kaip turėčiau elgtis. Žinojau, kad nenoriu būti tokia, kaip mano tėvai. Žinojau, kad norėčiau savo šeimoje tokios emocijos, kokią jaučiau vaikystės draugės I. namuose. Visuomet pavydėjau jai ne tik gražių namų, bet ir gražaus santykio. Meniški, atsipalaidavę tėvai. Pasitikėjimas. Ramybė. Nors bybis žino, kiek ten realiai to buvo. Grass is always greener on the other side.

Kai laukiaus pirmo vaiko, mano draugės aplink gimdė nebent netyčiukus. Mūsų pokalbiai labiau sukdavosi apie postinorą ir escapelle, o ne apie ovuliacijos testus. Man buvo 27-eri ir aš buvau dar viena koja palapinėj per DIY festą, o ne nursery rhimes. Skaičiau daug knygų ir labai bijojau, kaip gi susitvarkysiu su klyksmu maximoj ant grindų. Paskui realybė parodė, kad bijot reikėjo ne to, bet oh well.

Kai laukiaus antro vaiko, mano draugės aplink gimdė savo pirmus vaikus. Mūsų pokalbiai nebesisuko apie postinorus ir escapelles, mes geriausiai žinojom, kokius papildus gert ir iš kur pirkti ovuliacijos testus gera kaina. Mes žinojom, kad jei pastosi, tai dar nereiškia, kad po 9 mėnesių rankose sūpuosi kūdikį ir ne viena matėm per daug vingiuotų santarų koridorių.

Kai žiūriu į savo drauges, matau, kad mes neturėjome pavyzdžio. Esame pirma tokia laisva ir kartu tokia įkalinta karta. Mes turime google, reiškia mes turime viską žinoti. Mes turime insta, reiškia mes turime kai kuo pasidalinti. Mes turime daug blogų pavyzdžių iš praeities, reiškia mes žinome, ko turime nedaryti. O ką turime daryti? Mes nenorime būti tokios, kaip mūsų mamos. Bet mes žinome, kad ta seksova blondė iš insta reelso, besišypsanti wine o clock, iš tikrųjų yra funkcionuojanti alkoholikė, ašarojanti į taurę užmigus vaikams. Ir kodėl aš visada apsiverkiu išgirdus telebimbam dainą apie suknelę? Ašaros tiesiog ima pliaupt žandais, su pirmais akordais.

Man augant mamos personažas nebuvo nei sexy, nei verslus, nei atsipalaidavęs, nei linksmas ir motyvuojantis. Man įsikirtęs tas pilkas „motinos“ prototipas, senuose literatūriniuose puslapiuose dūsaujantis į rožančių ir alkūnėm zulinantis palangę, jis kaišosi sijonus ir tikrai neina klausyt metalcoro į loftą. Kai pati tapau mama, mane ištiko nehujova asmenybės krizė. Nes niekaip nesurišau, kaip ta Aistė, kuri lakstydavo plikais papais per festus, laužydavo viešos tvarkos įstatymus kiekvienoj pakampėj, gerdavo per daug alaus per dažną vakarą, rūkydavo dar neuždraustas mėtines cigaretes prie laužo, kaip ji dabar gali būti mama? Mama, kuri turi zulint alkūnėm palangę? Niekaip nesurišau, kaip aš dabar turiu vis dar būt savo vyro partnerė, vis dar turiu turėt savo hobių ir pomėgių, bet tuo pačiu turiu žinoti, kodėl išbėrė mano vaiką, mintinai mokėt skiepų grafiką ir dar prie viso to gebėt grakščiai išspręst isterijos ant maximos grindų problemą?

Tai aš galiu pasibaigt tatuiruotę ar geriau tuos pinigus investuot į vaiko stovyklą? Ar aš galiu kokybiškai pasirūpint vaiku nors man pachmas nuo 4 kronenburgų? Ar aš galiu eit į koncą ir ar galiu bučiuotis su vyru vidury gatvės? Ar galiu vis dar nešiot tik konversus, jau 18 vasarų tik juos? Ar galiu sėdėt ant bordiūro ir rūkyt elektroninę cigaretę, nes mėtinės jau kadaise nebeparduodamos? Ar aš galiu išmokint savo šešiametį keiktis ir galiu su juo kalbėt, kad jis gali mylėt ne tik mergaites, bet ir berniukus, jei taip jaučia jo širdis? Ar galiu pamerkt akį darželio auklėtojai, kuri ką tik pasakė „šūdas“? Ar galiu verkti prie vaikų?

Kai žiūriu į savo drauges, matau, kad mes neturėjome pavyzdžio. Mes esame tokios laisvos ir tokios įkalintos. Savo vizijose, idėjose, neapibrėžtume. Mes šiandien galime daryti realiai viską ir bet ką, bet tuo pačiu turime nepamiršti uždėti insta filtro ant savo pačių vonios veidrodžio.

Kai gimė mano antras vaikas, mano paskutinis vaikas, aš supratau, kad dabar atėjo laikas man. Aš nustojau gert kiekvieną vakarą vyną. Aš pradėjau mesti svorį ne isteriškai, kaip visus kartus anksčiau, o nuosekliai – nes aš turiu ne 6 mėnesius, o visą likusį gyvenimą. Ir aš galiu šiandien suvalgyt azerų kebabą. Aš nuėjau į tą fakin kvelertakų koncą ir išgėriau per daug alaus, ir aštuonioliktą vasarą iš eilės leidau sau nenusipirkti kitos firmos sportbačių.

Būdama mama supratau viena – niekas nėra taip baisu gyvenime, kaip ja būti. Vaikai gali susirgti, jie gali numirti dar negimę, jie gali užaugti visiškais urodais, kad ir kaip tu stengtumeis užaugint juos gerais žmonėmis. Nors ne, tikiuosi šitas paskutinis nėra tiesa. Tikiu, kad mūsų laisva ir įkalinta devyniasdešimtųjų karta užauginsim superinius vaikus gražiam ateities pasauliui. Pagaliau tikrai laisvus, atvirus ir drąsius. Nes mamai su konversais kvelertakų konce jie galės pasakyti viską.

skaityt įžvalgas

, , , ,

Kaip aš tapau antro mažo žmogaus mama ir tai nebuvo siaubinga

Šitaip tikiuosi teigiamo testo per Kalėdas
Deja, Kūčių rytą  gaunu ne jį,
O teigiamą bronchitą
Gydaus jį gin tonicais
Ir silke su cinamonu.
Po naujų metu gert duphastoną
O mano darbą meta jo senoji valdžia.
Daraus Covido testą
Ir labai bijau, kad pokyčiai bus baisūs ir pikti.

Bet vasaris atneša malonias permainas
Pokyčiai darbe yra positive
Positive yra ir sekantis nėštumo testas
Kurį pasidarau bėgte grįžus iš darbinio susitikimo.
Pylimo Drogas gali atsipalaiduoti ir nustoti
Užsakinėti tuos testus urmu.
Fotkinu testą įvairioje šviesoje.
Pasidarau dar bent penkis.
Testai ryškėja ir visiškai niekuo neprimena
Praėjusios vasaros fiasko.

Toliau – daug ankstyvų echoskopų
Kelios adatos venose
Mažiau, nei vasarą, vienok.
Bet baimę sumažina tik vėmimas.
Netrukus imu tiek vemti,
Kad nebėra apie ką daugiau galvot.
Vemiu net per zoomą su japonais.
Vemiu naktį, dieną, soti ir alkana.
Visi sako – tai bus mergaitė.
Aš googlinu suknytes.
Sakau, Liuka, pagaliau aš tave užregistruosiu.
Liuka, tu laukei nuo 2014 mano galvoje.
O ir jėgų turiu daugiau.
Miegoti noriu mažiau.
Valgau karštus sumuštinius su sūriu,
vienintelį maistą, kuris nevimdo.

11 savaičių echo pas genetikę –
Ar norite sužinoti, ko laukiate?
95% mergaitė, viskas atrodo gerai.
Liuka, ar tu matai?
Pagaliau aš tave užregistruosiu.
Puskė jau nori man vežti dukros drabužius, sakau palauk dar.
Kasdien guliu lovoj su dopleriu.
Nors greičiausiai girdžiu ne Liukos, o savo širdį.
Bent jau naudoju daug sviestmedžio aliejaus,
Sako gerai odai.

16 savaičių, vemiu nebe 8, o kokius 2 kartus per dieną.
18 savaičių, ir jaučiu žuveles pilve.
20 savaičių, mano nuostabioji gydytoja pasveikina su
Antru berniuku.
Kaip tai sakau?
O ko jūs laukėte?
Liuka, tikiuosi dar kada nors susitiksime kokiais nors pavidalais.
Tik tu niekada nebūsi mano dukra.
Jausmas suima keistas, nes kiek mačiau save kaip mamą,
Savo mintyse buvau mergaitės mama.
Kai paauglystėj rašiau dienoraštį,
Žinojau, kad atiduosiu jį dukrai.
Kai kaupiau patirtį su bernais ir tūsais ir visais kitais reikalais,
Žinojau, kad galėsiu perduoti dukrai.
Bet aš niekada nebūsiu mergaitės mama.
Less drama, harder to keep alive.
Man prireikė 3 dienų.
Dabar atrodo, kitaip ir būti neturėjo.

Dar mėnuo, papasakoju sūnui.
Vartom kartu paveikslėlius, kaip auga ir kaip gimsta vaikai.
Jis sako,
Tai reikia tau saugotis nuo Špunkos.
Aš tave saugosiu.
Nebevemiu. Nieko neskauda. Jaučiuosi graži.
Fotkinu pilvą ir žinau, kad negaliu dėti tų nuotraukų
Net į Insta story.
Nes mažu ką?
Visą laiką mano smegenų užribiuose gyvena tas
Fckin „mažu ką“.
Traumom pažymėta patirtis bruka man į mintis
Baisiausius scenarijus
Ir jie atrodo norma, o sėkmė – atsitiktinumas.
Nors kaip ir turėtų būti atvirkščiai.

Bet saulė šviečia pro Radviliškio sakuras.
Raibuliuoja ežerai ir kvepia šašlas.
Pasiskiepiju nuo Covido, nors
Plandeminis erzelys ir labai garsus.
Kiek vėliau gaunu naują nepažįstamą diagnozę ir dienas leidžiu
Badydama pirštų pagalvėles mažulyte adata.
Atsisveikinu su nealkoholiniu sidru ir pyragaičiais.
Važinėju į Santaras ir tuose koridoriuose
Užplūsta visokie prisiminimai.
Kad negausiu progos užregistruoti Liukos
Man patvirtina ir VGN ir Santarų perinatologinis.
Lankstau drabužėlius į stalčius ir nusprendžiu išeiti atostogų.
Leidžiu sau išeiti atostogų, ne tik dekretinių,
Bet ir vaiko priežiūros atostogų,
Nors dar nežinau, kaip mano perfekcionistinė galva
Su tuo sudealins.
Bet išeinu atostogų.

Pamažu savo kūdikius pagimdo mano draugės.
Ima atrodyti, kad laukiuos amžinai.
Vaikštau pas savo nuostabią gydytoją
Ir ji kaskart matuoja
Kojytes, rankytes, pirščiukus
Ir ne tokius įdomius dalykus.
Daug guliu ant savo geltonosios sofos.
Uždėjus ranką ant pilvo
Ir baidau baisiuosiuos scenarijus galvoje
Į pagalbą telkiuosi statistiką
Prisimenu dėstytoją Murauską
„Kai skrendu lėktuvu, visada vežuosi bombą.
Tikimybė, kad lėktuve bus dvi bombos – patenkinamai maža“.
Skaičiuoju, kiek kartų per pusvalandį vaikas sujudėjo.
Lakuojuos nagus, dažaus antakius ir vartoju vaistus, kai reikia.
Googlinu, kokia tikimybė žūti autoavarijoje.
Ne tokia ir maža.
Kodėl aš nebijau žūti autoavarijoje?

Šį kartą mane aplenkia net cholestazė,
Kuriai pasikartoti sekančiame nėštume duodama
Solidi 75% tikimybė.
Bet ne, cholestazė nesirodo. Spaudimas nekyla.
Net cukrus nekyla ir niekas man neskiria insulino.
Pirštai netinsta ir neprabundu kraujo baloje.
Mano draugės augina savo vaikučius
Rūpinasi dėl drabužėlių, žindymo ir atpylinėjimo.
Kad man dabar tokias bėdas, galvoju.
Jaučiuos daug kietesnė, nei šiaip jau turėčiau.
Neskaitau nei vienos knygos.
Jaučiu, kad viską žinau, tik duokit man gyvą ir sveiką vaiką,
Pamaitinsiu, aprengsiu ir užmigdysiu.
Niekas nebus man baisu.
Paskutinės savaitės išsitęsią į tvirtą orbit kramtoškę.
Girdžiu tiksint visus namuose nesančius laikrodžius.
Termino diena ateina ir praeina.
Važiuoju į Santaras, man sako, nešiokit, dar nešiokit.
Ir aš nešioju, nešioju laiptais aukštyn žemyn
Ant gimnastikos kamuolio pirmyn atgal
Žiūrėdama ketvirtą Dynasty sezoną.
Savaitė tiksi, aš kviečių vaiką į šį pasaulį, lieka paskutinė diena,
Tada jis manęs pagaili.
Važiuojam į Santaras ryte, grįžkit dar namo, nėra gimdyklų.
Grįžtam namo, bet suprantu, kad nieko nebus,
Atgal į Santaras, ir ten vos ne koridoriuj laukiam, kol kažkas pagimdys.
Šį kartą viską labai gerai atsimenu.
Atsimenu, kaip kas 5 minutes sakau „eina nachui“ ir klaupiuos prieš
Man nieko nereiškiančius dievus
Atsimenu, kaip tiksi laikrodis
Atsimenu, kaip važiuojam liftu į F korpuso viršų ir aš laikau prispaudus veidą
Mikui prie krūtinės
Gimdykloj puolu verkti, nes grįžta per daug to, ką norėjau pamiršti.
Gydytojas sako „nu baikit, nereikia“
Gaunu narkotikų į veną ir po valandėlės epidūrą,
Žiūriu į laikrodį ir galvoju, kaži, kiek viskas truks.
Trunka labai trumpai,
Ir, nepaisant visų savo baimių ir šūdinų patirčių,
šį kartą aš gaunu verkiantį vaiką ant krūtinės,
Mikas gauna žirkles į rankas,
Man visiškai nieko nebeskauda,
Aš tiesiog guliu ir laikau vaiką sustingus,

Sakau – mano rankos šaltos
O gydytojas atsako
– Mamos rankos nebūna šaltos.

skaityt įžvalgas

, , , , ,

Trisdešimt du

Neseniai mačiau klausimą – jei 2020-ieji būtų gėrimas, koks tai būtų gėrimas?

Ir atsakymą – vodkė vandens butely, iš kurio gurkštelėdamas tikėjais vandens.

Norėtųsi tapatintis, nes bairis geras, tačiau nors ir negaliu sakyti, kad 2020-ieji buvo labai jau puikūs metai, bet jie nesupiso man smarkiai reikalų. Remontai dačioj paėjo pagal planą, remontai bute, nors ir metus laiko marinavęsi dėl įvairių nuo manęs nepriklausančių kliauzų, panašu, kad jau tuoj prasidės pilna jėga.

Dar niekada neturėjau tiek pinterestinių svajonių. Sofos, Strautnieko printai, laiptų pakopų lemputės ir baseinai levandomis apsėtais kraštais. Nes why not?

Visą gyvenimą gyvenau su kažkokiu kryžium – negalima, negalvok, nenorėk, nesakyk, nebus, nesigaus, ką čia kalbi, užauk, baik.

Kai taip gyveni, natūralu, kad tam tikri praradimai ir nesėkmės tik dar labiau sutvirtina tą nuostatą, o sėkmės atrodo jei ne atsitiktinumas ar grūdas aklai vištai, tai bent jau dalykas, kurį reikia slėpti ir niekam apie jį nesakyti. Gal todėl taip ir neturėjau nei vienos nėštumo nuotraukos instagrame. Gal todėl vis dar kruopščiai užtraukiu užuolaidas, kad vagys buto nepamatytų. Gal todėl bijau garsiai sakyt, kad man visai neblogai gyvenime sekasi.

2020-ais išpuolęs karantinas nuėmė nuo veido daug filtrų. Ir kalbu ne tik apie provodkes, kurių net ir išėjus į darbą kasdien nebesipaišau, nes, pasirodo, mano akys ir taip visai neblogai atrodo. Karantinas davė supratimą, kas gyvenime tikrai svarbu ir kokios investicijos man atsiperka. Ir kodėl aš nenoriu investuot į papus ir botoxą (nors, dievaži, visai reikėtų), bet akimirksniu išleisiu pusantros štukos ant sofos būtent petrol spalvos pamušalais.

Šiandien man 32-eji ir aš esu labai laiminga. Nors nėra šeimos be dūmų ir kartais labai sveika paverkti putų pilnoje vonioje. Šiandien man 32-eji ir aš esu susidėliojusi vertybes visais man svarbiausiais klausimais. Manęs neslegia melas, apgaulės, juodas pavydas, religija, draugystės iš reikalo ir noras viską keisti. Miegu pakankamai ramiai ir leidžiu sau svajoti. Myliu savo vyrą taip kaip moku ir auginu sūnų taip, kaip man atrodo tinkamiausia. Kartais netekusi kantrybės ar nuotaikos pasielgiu blogai, tačiau tai nepadaro manęs blogu žmogumi. Pagaliau jaučiu, kad manęs neslegia biblijinio pragaro vizija. Šneku su sūnumi kaip su suaugusiu žmogumi ir man šitaip gera, kad nusprendžiau taip daryti. Kalbu su savimi kaip su suaugusiu žmogumi. Kalbu su savimi taip, kaip kalbėčiau su savo geriausia drauge. Ir svarbiausia – moku pasijuokti iš savęs, iš savo kuriamų santykių, iš savo nesėkmių. Keisčiausia, bet tai daryti moka ir mano sūnus – nors dar nespėjau jo to specialiai pamokinti.

O gimtadienio proga nusipirkau geltoną kaip kūdikis viščiukas Karcher siurblį, kuris šiukšles nuo grindų susiurbia su tokiu malonumu, kad jos tuo pačiu išsisiurbia ir iš galvos, sielos, spintos ir paties gyvenimo.

skaityt įžvalgas

Itin jautrus asmuo bokalo dugne

Visai neseniai instagramerė Amelija mane supažindino su HSP (Highly Sensitive Person) sąvoka. Pamenu, kaip perskaičiusi jos įrašą puoliau googlint, youtubint, daryti testus, verkti, juoktis, ir skėsčioti rankomis.

31 metus gyvenau su savimi tokia, kokia buvau ir esu, ir didžiąją dalį to laiko (ypač tai buvo smarku vaikystėje) buvau bugginama, kad esu „per jautri“, „per daug imu į galvą“, „sureikšminu“, „perdedu“ ir panašiai. Savo jautrumą bandžiau kaip įmanydama maskuoti, nes nuo pat mažumės buvau mokoma, kad jautrumas yra yda. Darželyje tai versdavosi iš manęs vėmimo pavidalu – ne paslaptis, kad auklytės kelis metus mane pasitikdavo su kibiru, į kurį aš sėkmingai kasryt apsivemdavau.

Mokykloje jau gebėjau jautrumą maskuoti, geriau integruotis į socialines situacijas, bet vis tiek kiekvienas jaudulys imdavo mane į nagus ir jausdavau, kaip žarnos tuoj išlys per kurią nors pusę. Labai smarkiai visko bijojau – aukščio, uždarų patalpų (atsimenu panikos priepuolį Molėtų observatorijoje ir kažkokią keistą fizinę reakciją dėl nebepamenamų priežasčių, kai autobuse pakeliui į Taliną man suparalyžavo plaštakas). Bijojau ligų, mirties, miego apnėjos ir panašių briedstvų, pamenu, mama kažkada net bandė mane užkalbėti pagal senovinę knygą, kad nebebijočiau kiekvieno šūdo :)

Sulaukusi 16-17 supratau, kad geriausias pagalbininkas maskuojant o gal net ir visai sunaikinant (!!!) baimę ir nerimą yra ALKOHOLIS. Dabar manau, kad taip lengvai jam pasidaviau dėl tos paprastos priežasties – norėjau būti drąsi, rami, sociali ekstravertė. Ir sėkmingai tokia buvau kokius aštuonerius metus, vis užsigerdama pradžioj iš Kvortos bambalio, paskui iš Aperolio taurės.

Žinoma, pachmielnais liūdnais momentais, kai savaitgalio simpatija taip ir nepaskambindavo, o artimiausios draugės susirasdavo antras puses, kai likdavau viena, mane užplūsdavo audros nesuvokiamų jausmų (nes kai kažką labai sėkmingai ilgai maskuoji, tampi pati sau nebepažįstama). Tad aš labai daug rašydavau, tekstuose išsiliedavo tai, ko aš nesuprantu, kas beldžiasi kažkur giliai smilkiniuose. Tu sureikšmini, tu per daug imi į širdį, tu per daug jautri šiai postmoderniai kasdienybei. Teatras, galerijos, barai ir kabakai, miesto šventės, prekybos centrai, glaudžiai sustatyti univerkės suolai, mažytė mašinytė, kurioje taip ir neišsilaikiau vairavimo teisių, drėgni miegmaišiai ir smirdančios palapinės festivaliuose, kuriuose neišgirsdavau nei vienos grupės. Visi tie glėbiai, tarp kurių blaškiausi ieškodama savo ramybės. Visos tos draugystės, kurios subyrėjo greičiau už bokštą iš alaus kamštelių.

Kai ištekėjau ir susilaukiau sūnaus, mano emocijos nenurimo, o toliau sprogo uraganais – per kelis metus patyriau tiek sukrėtimų, kad mano HSP savimonė (oh, that I would have known) taškėsi purslais. Diagnozavau sau pogimdyvinę depresiją, potrauminį sindromą, nerimo sutrikimą, bipolinį ir OCD. Dabar manau, kad nedidelės šių diagnozių dalelės tikrai buvo manyje, bet niekada iki galo to ir nesuprasiu – nes vos baigusi savo itin nesėkmingą žindymo epopėją, puoliau atgal prie bonkės. Aišku, kadangi buvau mama,  tai gėriau taip, kaip pridera gerti mamoms. Nebūdavau girta prie vaiko ir nesišlaisčiau po barus, bet anksti užmigdžiusi atžalą greitai nuramindavau „nervus“ taure vyno. Su laiku ėmiau pirkti vis brangesnį vyną, kad neatrodyčiau tokia chronė, juk brangus vynas, cmon, pažiūrėkit į prancūzus. Atsimenu, kaip vieną dieną eidavau į Rimiaką, kitą į Iki, trečią į Aibę, ketvirtą į Bottlery, kad pardavėjos nepamanytų, kad aš per dažnai perku vyną. Kartais išgerdavau taurę gamindama vakarienę ir taurę prieš miegą. Kartais išgerdavau visą bonkę.

Taip gerus kelis metus tildžiau savo jautrumą, slėpiau savo liūdesius ir teisinau savo teisę „atsipalaiduoti“. O paskui, kaip jau spėjau visiems pasigirti, pavargau nuo tų butelių. Man nebuvo sunku nei fiziškai nei psichologiškai nustoti gerti. Todėl iki dabar guodžiu save, kad nebuvau visai žlugus. Po mėnesio blaivystės sužinojau apie HSP. Ir mano galva sprogo. Tik šį kartą gerąja prasme.

Pagaliau sužinojau, kad tokių žmonių kaip aš yra ir daugiau. Ir kad jie nėra debilai. Ir kad jie nėra ligoniai. Ir kad jie nėra „per“ kažkokie šiam pasauliui. Jiems nėra sunku ir jiems nebūtina slėptis. Jie tiesiog tokie – aplinkos dirgikliai juos žymiai greičiau įjautrina. Todėl aš miegu su ausų kamštukais. Todėl aš negaliu klausyti garsios muzikos mašinoje (nebent tai Bloodhound Gang viena daina). Todėl aš jaučiu net menkiausią nemalonų kvapą. Todėl man trina 95% batų. Todėl aš nemėgstu šukuotis plaukų. Todėl aš vengiu eglutės įžiebimo, kalėdinių mugių, troleibusų piko metu. Todėl man vasarą per karšta, o žiemą per šalta, todėl mano kaimynai garsiai vaikšto, todėl kiekviena kritika man yra spjūvis į veidą. Todėl man patinka nueiti į jaukų barą, bet aplinkui neturi būti šurmulio (god bless tave Kably ir tavo tuščias erdves), todėl aš šį šeštadienį buvau XI20, bet tik iki 22:45 ir man patiko, bet tik todėl, kad žinojau, kad būsiu ne per daug ir ne per ilgai. Todėl aš negaliu klausyti M1 ir M1+, nes man atrodo, kad tie pokalbiai man fiziškai lenda į galvą ir plėšo smegenis. Todėl aš galiu eiti į turgų, bet tik 15-ai minučių, taip pat ir į Maximą galiu eiti, bet ne Kalėdiniu laikotarpiu ir ta Maxima negali būti Akropolis. Todėl aš negaliu eiti į kiną!!! Blemba, kinas… aš anksčiau visada gerdavau alkoholį kine, bet paskutiniu metu ir tas nebepadėdavo ir aš likdavau labai nelaiminga ir dar susimokėjusi dahuja pinigų. Todėl aš vis dar esu dalinė piratė ir turbūt tokia kurį laiką liksiu. Todėl aš laimingiausia būnu namie su savo vyru ir su savo sūnumi ir su savo nauju mažu pasiutusiu katinu, užtraukusi užuolaidas, kad nežiūrėtų pikti žmonės, kad nežiūrėtų… Todėl aš dievinu woltą ir taxi ir netflixą, ir dievinu vakarus, kai būna tylu namuose, ir aš guliu karštoj karštoj vonioj su putom ir galvoje nekala geniai.

Ne taip ir seniai pradėjau apie tai kalbėti. Papasakojau vyrui, mamai, geriausioms draugėms. Vieni suprato, kiti nelabai. Tarkim, su tėvu, kuris visą vaikystę mane buggino, kad nebūčiau jautri, turbūt niekada apie tai ir nekalbėsiu. Juk net mylimiausioms draugytėms sunku paaiškinti, kodėl man nepatinka hipsteriškos kalėdų mugės lofte. Juk faina! Ne, nefaina :) Svarbiausia, kad kai nebepilu ant savo jausmų mišrainės vyno, tie jausmai įgauna labai aiškias formas. Formas, kurios yra suvaldomos ir perkandomos. Formas, kurios man pačiai ima patikti. Niekada nesakiau, kad va daugiau tai negersiu kalėdinio punšo ir aperolio pajūry. Kadangi turiu labai sveiką santykį su rūkymu (hahah hahah hah.ha) tai tikiu, kad ir su alkoholiu galiu turėti jį sveiką. Tik gal dar ne šiandien.

skaityt įžvalgas

, , , , , , , , , , ,

prev posts